Ar žinojote, kad Vilniaus universiteto herbariumas – vienas seniausių ir didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje? 2011 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 1781–1783 metais įkurtas herbariumas siejamas su prancūzų botaniko Jeano Emmanuelio Gilibert'o vardu.
300 tūkstančių – maždaug tiek augalų ir grybų pavyzdžių sugulė į specialias Vilniaus universiteto herbariumo spintas. Tiesa, jam vadovaujantis dr. Mindaugas Rasimavičius atskleidė, kad inventorizacija nėra baigta, todėl tikrasis skaičius gali būti didesnis.
„Pasivaikščiojimas po mirties sodus“, – taip ekskursiją pavadino autoriai. Prisipažinsiu, nežinojau, ko tikėtis, todėl su būreliu Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos moksleivių nekantriai laukiau, kol atsivers paslaptingos durys. Jeigu būtų mano valia, šią vietą vadinčiau atminties sodu, nes kur kitur galima išvysti prieš 200 metų žymiajame Juozapo Strumilos sode žydėjusią levandą ar XIX amžiuje surinktą samanų kolekciją? Paklausite – kam reikalingas herbariumas? Mokslininkai juo naudojasi tirdami augalus ir grybus. Labai svarbu, kad pavyzdžiai būtų tinkamai paruošti ir turėtų etiketes, jose nurodyta informacija neįkainojama.
Jeigu būtų mano valia, šią vietą vadinčiau atminties sodu, nes kur kitur galima išvysti prieš 200 metų žymiajame Juozapo Strumilos sode žydėjusią levandą ar XIX amžiuje surinktą samanų kolekciją?
Kiek vėliau dr. M.Rasimavičiaus pasiteiravau, ar tiesa, kad mokslininko gyvenimas nuobodus? Jis tik nusijuokė ir paaiškino: „Tikro mokslininko gyvenimas negali būti nuobodus. Yra darbai, kuriuos būtina atlikti, ir darbai, kuriuos norisi daryti. Tai ir yra varomoji jėga – dirbti mėgstamą darbą ir vis atrasti ką nors naujo. Būna, kad taip įsijauti, jog net nepastebi, kaip greitai prabėga laikas – žiūrėk, jau devynios, o ir šuo dar neišvestas.“
„Stengiamės sudominti, kad vaikai atrastų kitokį pasaulį. Jeigu paskaitytume žymių mokslininkų biografijas, tai pamatytume, kad labai dažnai jų gyvenimo kelią nulėmė koks nors atsitiktinumas – atmintyje įstrigęs apsilankymas muziejuje ar susitikimas su vienu ar kitu žmogumi. Mes, klasikinių mokslų atstovai, pastebime, kad mokslininkų trūksta, todėl tikimės, kad kas nors susidomės ir pas mus sugrįš“, – paaiškino dr. M.Rasimavičius.
Jeigu paskaitytume žymių mokslininkų biografijas, tai pamatytume, kad labai dažnai jų gyvenimo kelią nulėmė koks nors atsitiktinumas – atmintyje įstrigęs apsilankymas muziejuje ar susitikimas su vienu ar kitu žmogumi.
Paklaustas, kodėl pats pasirinko tokį kelią jis atskleidė, kad didžiausią įtaką padarė gamta ir pridūrė: „Užaugau natūralioje aplinkoje, nesu miesto vaikas.“
„Visų pirma, tai yra dalykinės žinios, kurios truputėlį skiriasi nuo to, ko mokomės mokykloje. Vaikai gauna papildomų žinių ir nors pagrindinė mūsų grupė – aštuntokai, tačiau tokie apsilankymai gali padėti svarstant, kokią profesiją pasirinkti. Be to, toks netradicinis mokymosi būdas sužadina norą mokytis, domėtis“, – kalbėjo moksleivių grupę atlydėjusi Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokytoja Rita Totorienė.
* Naujų ugdymo metodų taikymą mokyklose, mokymąsi kitose erdvėse skatina ir ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“ ir kt.