J.Kučinskaitė pripažįsta, kad šiandieninių vaikų gyvenimas nėra lengvas: adaptacija yra sunki tiek vaikui, pereinančiam iš pradinės mokyklos į vidurinę, tiek tam, kuris stoja į gimnaziją. Tačiau, pašnekovės nuomone, nereikia perspausti savo galimybių. Tėvai privalo pažinti savo vaiką, pasverti jo gabumus ir tik tada rinktis mokyklą.
„Jeigu vaikui reikia net kelių korepetitorių, šios [prestižinės] mokyklos tikrai ne jam – yra ir kitų gerų mokyklų. Tėvai tikisi, kad vaikas, būdamas pavyzdingoje aplinkoje, pasitemps, tačiau matyti, kad iš prestižinių mokyklų vaikų kasmet nubyra. Nubyra dėl per didelio krūvio, su antidepresantais, o tada jie pereina į paprastesnes ar net profesines mokyklas. Tėvai turi pažinti savo vaiką: jeigu vaikas, darydamas namų darbus, užtrunka keturias ar penkias valandas, licėjus tikrai ne jam“, – pabrėžia J.Kučinskaitė.
J.Kučinskaitė teigia, kad Lietuvoje korepetitoriai tampa problema, nes, remiantis Valstybės kontrolės tyrimu, 36 proc. visų Lietuvos vaikų turi korepetitorius, dar 24 proc. tėvų norėtų juos savo vaikams samdyti, tačiau neišgali to padaryti. Trečdalis prestižinių Lietuvos gimnazijų mokinių ir vienas ketvirtadalis visų pradinukų turi korepetitorius, tad, pašnekovės aiškinimu, vis jaunesni vaikai, dažnai net pirmokai, yra papildomai mokomi korepetitorių, kurie vienu atveju yra samdomi dėl vaiko spragų, o kitu – dėl perdėtų tėvų lūkesčių.
„Vokiečių antropologas Feliksas Akermanas pašiepia lietuvius dėl šito perdėto noro. Beveik kiekvienas tėvas, ypač tas, kuris yra nemenkai pasiekęs, nuo pat vaiko gimimo yra numatęs, ką jo atžala veiks ateityje: pirmiausia vaikas turi įstoti į prestižinę privačią pradinę mokyklą, nes valstybinės mokyklos nebeatitinka to, kas reikalinga, toliau jis turi rinktis Jėzuitų gimnaziją ir po to – licėjų“, – sako J.Kučinskaitė.
J.Kučinskaitė sutinka – korepetitoriai nėra vien blogas reiškinys. Jos aiškinimu, vaiko žinojimą nuo nežinojimo skiria tik viena nesuprasta pamoka. Jos nuomone, nėra nieko blogo, jeigu vaikas sirgo, keitė mokyklą, dėl ko atsiranda spragos – tokiu atveju yra normalu samdytis korepetitorių: „Kaip sako žydų pedagogai, svarbu laiku sustoti ir pasakyti korepetitoriams „ne“, o laiku sustoti reikia tada, kai vaikas iš trijų kontrolinių gauna dešimtukus. Tada vaikas pradeda tinginiauti, nemąstyti pats, mano, kad už jį viską gali padaryti korepetitorius“, – sako J.Kučinskaitė.
Organizacijos „Kartu tikrai galime“ prezidentas Lukas Zimantas, kaip esminę problemą, įvardija valstybinių mokyklų silpnėjimą, kurį lemia tėvų propaguojamos privačios mokyklos. Jo nuomone, Lietuvoje turime daug puikių ugdymo įstaigų ir galvoti, kad tik prestižinėje mokykloje vaikas ko nors išmoks, yra neteisinga.
„Tėvai perkelia savo vaikus į privačias mokyklas, skiria daugybę pinigų, valstybinės mokyklos praranda krepšelius, o tėvų, negalinčių nusamdyti savo atžaloms korepetitorių, vaikai atsilieka. Egzistuoja įsitikinimas – jeigu mokykla nėra prestižinė, tai ten ir žmonės ir mokytojai prastesni. Tačiau reikia suprasti, kad ten mokytojai gali būti net geresni ir labiau kompetentingi“, – komentuoja L.Zimantas.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja Sandra Gaučiūtė mano, kad stojimų metu yra atrenkami motyvuoti vaikai, siekiantys aukštesnių rezultatų. Jos teigimu, socialinė aplinka, vyraujanti mokyklose, daro įtaką moksleivių rezultatams. Ji sutinka – stojimai kelia papildomą stresą moksleiviams, tačiau mano, kad tam didesnę įtaką turi tėvų reikalavimai.
„Kai mokykloje vaikai yra motyvuoti, tai ir kiti nori geriau mokytis, silpnesni vaikai labiau pasitempia, manau, kad tai yra kur kas geriau. Žinoma, stojimai kelia moksleiviams tam tikrą nerimą ir dažnai pats vaikas nesupranta, kokia yra to [stojimų] esmė. Dažnu atveju ne stojimai sukuria esminę baimę, bet tėvai, skatinantys savo vaikus pasirodyti kuo geriau. Manau, kad vaikai stojimų metu pasirodytų kur kas geriau, jeigu jiems nebūtų skiepijama baimė pasirodyti prastai“, – teigia S.Gaučiūtė.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
