Diskusijoje dalyvavęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis jau spėjo įsitikinti: švietimo sistema – be galo sudėtinga ir sunkiai reformuojama. Todėl jos reforma ir stringa.
„Suomiai į švietimo problemas atkreipė dėmesį dar 1970 metais, o vaisius skina tik dabar. Vadinasi, mes jau esame labai smarkiai pavėlavę“, – konstatavo R.Dargis.
Vienas svarbiausių uždavinių, kuriuos sau kėliau, kad mano vaikai patys sugebėtų savimi pasirūpinti.
Tačiau kintantis Lietuvos demografijos paveikslas ignoruoti švietimo sistemos problemų jau nebeleidžia. Gyventojų skaičius traukiasi – dėl emigracijos pernai šalis neteko 35 tūkst. žmonių. Prognozuojama, kad 2015 metais Lietuvoje liks vos 2,6 mln. gyventojų. Mokinių skaičius 2022 metais sieks tik 26,5 tūkst., o pensinio amžiaus žmonių – šaus į viršų.
„Kai pradedame dėlioti matricą, kaip valstybė gyvens toliau, aiškėja paprastas dalykas: kiekvieno žmogus sukuriama pridėtinė vertė turės būti aukštesnė, nes mums reikės iš tų likusių darbingo amžiaus gyventojų surenkamų mokesčių šią valstybę ne tik išlaikyti, bet ir auginti“, – kalbėjo R.Dargis.
Taigi kokį žmogų turi išugdyti švietimo sistema, kad jis įgytų būtinų įgūdžių gyventi nuolat kintančiame pasaulyje?
„Esu trijų vaikų tėvas. Vienas svarbiausių uždavinių, kuriuos sau kėliau, kad mano vaikai patys sugebėtų savimi pasirūpinti. Kad man nereikėtų jų iki pensijos ar net mirties išlaikyti, nes jie nieko nesugeba. Jei būtų kitaip, man, kaip tėvui, lendant į grabą tai būtų pati baisiausia nuodėmė, padaryta šioje žemėje“, – prisipažino R.Dargis.
Jis apgailestauja, kad vis dar nemaža dalis mokytojų nežino, kas yra rinkos ekonomika, ir vaikus tebemoko taip, kaip yra išmokyti patys.
Nemoka dirbti su šeimomis
Edukologė Austėja Landsbergienė pažymi, kad keičiant švietimo sistemą reikėtų dirbti dviem kryptimis – rengti ne tik mokytojus, bet ir tėvus: „Bėda ta, kad mes vis dar blaškomės, vis dar nežinome, ko norime. Nėra krypties ir strategijos.“
Jos įsitikinimu, būsimi pedagogai turi būti mokomi dirbti su vaikų šeimomis – tėvais, seneliais.
„Dabar gi žmonės neturi elementarių pagrindų, kaip iškomunikuoti tėvams, kodėl ir ką jie daro. Kodėl vienaip, o ne kitaip. Nesugebant dirbti su tėvais, dėl požiūrių skirtumų patiriama nuolatinė frustracija“, – aiškino A.Landsbergienė, apsigynusi disertaciją „Lyderystė per bendruomenes“.
Kotletai svarbiau nei vertybės
A.Landsbergienė pažymi esanti ne tik teoretikė, bet ir praktikė. „Kai dirbi su vaikais, labai greitai supranti, ar vaikui skaitoma, kas su juo kalbama namuose ir pan.“ – sakė diskusijos dalyvė.
Ji pasidalijo įspūdžiais iš Lietuvos ir Belgijos mokyklų, kur tėvams rūpimi dalykai skiriasi kaip diena ir naktis.
„Lietuvoje tėvus domina kotletai, miegas, sauskelnės. Ūkis, priežiūra, buitis. Belgijoje skambėjo visai kiti klausimai: ar mano vaikas turi draugų, kokius įgūdžius reikėtų lavinti, kokios jo stipriosios, silpnosios pusės, ar moka draugauti, kokios jo vertybės? Ar vertybės, kurias turime namuose, atsispindi darželyje? Lietuvoje niekada negirdėjau klausimo apie dvimečio vertybes“, – patirtimi dalijosi edukologė.
Ką daryti, kad tai keistųsi? Kaip šviesti, tinkamai nukreipti tėvus?
Lietuvoje tėvus domina kotletai, miegas, sauskelnės. Ūkis, priežiūra, buitis.
„Reikia kalbėti, kad mokykla visko tikrai nepadarys. Svarbu bendradarbiauti ir susitarti, kokius vaikų gebėjimus ugdome, kam teikiame prioritetą. Trintis atsiranda tada, kai mokytojas įsivaizduoja vienaip, o tėvai – kitaip. Pavyzdžiui, mama atneša akmenį ir klausia: „Kas čia?“ Akmuo. „Kad jų mokyklos perimetre daugiau nebūtų“, – nurodo.
Bet juk tai natūralu – šakos, akmenys, pagaliai – vaikai žaidžia, tyrinėja. Arba tėvai laužia mokytoją, kad jų vaiko raidelė k būtų pasvirusi taip, kaip buvo 1965 metais, kai jie patys buvo pirmoje klasėje. Tokiu atveju mokytojas gali iki negalėjimo aiškinti apie XXI amžiaus gebėjimus. „Taip taip – jūs vis su tomis savo naujovėmis. Bet o kur pratybų sąsiuvinukai?“, – neatlyžta“, – požiūrių skirtumus atskleidė A.Landsbergienė.
Tėvai nori daugiau galių
Lietuvos tėvų forumo pirmininko Audriaus Murausko manymu, tėvų įsitraukimas į mokyklos reikalus būtų didesnis, jei jie jaustų, kad jų nuomonė svari ir turi įtakos sprendimams.
„Šiandien mokyklos bendruomenė yra nugalinta, ji neturi realios įtakos pasirenkant mokyklos vadovą ir pan. Aš neinu į mokyklos susirinkimus, nes man gaila laiko – ten tik plepama“, – kalbėjo A.Murauskas.
Jis norėtų, kad tėvai turėtų daugiau įtakos tariantis dėl ugdymo formų ir skirstant finansines lėšas: „Pavyzdžiui, bendruomenė galėtų tartis su vadovu dėl premijinio fondo paskirstymo mokytojams.“
A.Murausko įsitikinimu, dabartinė mokinių vertinimo sistema skatina ne bendradarbiavimą, o konkurenciją. O konkurencija negali būti tvarios bendruomenės pagrindas.
