Kūtvėla
Pats savaime įkūnijantis „mokslo darbuotojo“ išvaizdą, šis dėstytojas išlieka paslaptis kosmetikos gamintojams. Niekas iki šiol nežino, kaip įmanoma taip suvelti plaukus, užauginti tokios keistos formos barzdą ar nenulaužti jo milžiniškų nagų.
Stebindamas išorinėmis savybėmis, šis dėstytojas nenuvils ir vidinėmis. Koks bebūtų jo dėstomas dalykas – astrofizika, matematinė analizė, Kanto etika ar Kuršėnų priemiesčių mikrobiologija – savo charizma, atsidavimu ir ekspresija jis atkreips ir labiausiai nemotyvuoto studento dėmesį.
Auditorijoje jis nekantriai vaikšto iš kampo į kampą, ramiai stovi, tada staiga pradeda bėgioti, šokinėja, rėkia, spjaudosi ir taškosi prakaitu, staiga vėl nurimsta, tada abiem rankom pradeda daužyti stalą, kol ką nors sulaužo, o paskaitai pasibaigus trenkia durimis ir išbėga. Nesiklausyti jo – neįmanoma, visiems bandžiusiems nepasisekė. Gerai tik tai, kad į egzaminus jis arba neateina, arba surašo pažymius remdamasis tos dienos Saulės tėkmės laiku arba „Delfi“ publikuotų straipsnių skaičiumi.
Net ir pasibaigus semestrui, nė vienas iš jo studentų nebūna nė per nago juodymą perpratęs šio neįtikėtino akademinio reiškinio.
Olialia dėstytoja(-s)
Olialia dėstytoją galėsite atskirti iš jo aprangos stiliaus. Šis dėstytojas neleis sau išeiti į gatvę, į matomą vietą neiškišęs visų savo turimų itališkų, prancūziškų ar amerikietiškų per brangių drabužių gamintojų etikečių. Olialia dažnai pastebimas dėvintis neopostmodernius akinius storais rėmeliais bei krūvą aksesuarų iš brangiųjų metalų, taip pat mėgsta išdykėliškai apnuoginti vieną ar kitą kūno vietą, taip dar labiau pasunkindamas vidutinio studento dalią.
Olialia dėstytojai būna baigę dalyką, kurio pavadinime dažnas žodis – „verslas“, „vadyba“ arba „teisė“. Magistrantūros laipsnio įkvėpti, šie jaučiasi visažiniai ir dėl to turintys teisę engti studentus. Olialia dėstytojo mokomasis dalykas – vien tik teorinė medžiaga, ryšys su studentais – neprivalomas. Į besimokančiųjų „durnus klausimus“ jis neatsakinėja, o egzaminas paprastai išlaikomas atsitiktine tvarka, bet ne itin dideliu reitingu.
Bur Bur
Bur Bur pateisina savo vardą – visą pusmetį burba. Burba per pirmą paskaitą, todėl niekas nesužino, ką jie ketina mokytis, burba ir per visas kitas paskaitas, galiausiai – per egzaminą. Šio dėstytojo paskaitos bene vienos geriausių, nebent į jas privaloma eiti. Pastaruoju atveju „Studentų era“ rekomentuoja atsinešti nešiojamąjį kompiuterį, kryžiažodžių arba šaškes – miegas ant auditorijos suolo kenkia veido odai.
Zen-kirvis
Pirmą kartą pamačius, atrodo pernelyg ramus, todėl ir yra pavojingas. Tikrasis šio dėstytojo veidas atsiskleidžia vėliau – per pirmuosius kolokviumus ar egzaminą. Iki tol kažką ramiai burbėjęs prie lentos, šis dėstytojas it koks vilkolakis ar gremlinas metamorfozuojasi iš ramaus, tykaus ir pūkuoto padarėlio į visagalę ir neišvengiamą stichiją.
Šis universiteto slapukas, priartėjus sesijai, lyg romane „Džekilas ir Haidas“ užsiaugina ilgus nagus, iltis ir puola draskyti studentų. Keli, įžvelgę grėsmę jau semestro pradžioje ir dėl to mokęsi, praslysta su penketais, o visi likusieji, dar pasispardę beviltiškomis apeliacijomis, meta valgyti, kad įstengtų susimokėti už kurso kartojimą.
Fiktyvukas
Fiktyvukas tam tikra prasme yra evoliucionavęs Bur Bur. Jeigu apie Bur Bur dėstomą dalyką studentai nieko nesužino dėl pastarojo balso decibelų stygiaus, tai apie Fiktyvuką vienas kitas yra tik girdėjęs.
Fiktyvukas pateisina savo vardą būdamas fiktyvusis dėstytojas – jo vardas ir pavardė yra įrašyti studijų programoje, taip pat retkarčiais kas nors prisipažįsta, kad jį matė arba kad šis atrašė į el. pašto laišką, bet paskaitos dėl įvairių priežasčių nevyksta, o egzamino formalumas retkarčiais irgi praleidžiamas – Fiktyvukui skubiai prireikia išvykti į užsienį, į mokslinę konferenciją nesuprantamu pavadinimu, todėl studentai paprašomi atsiųsti referatus ir už juos gauna pažymius.
Fainulka
Prieš steigiant universitetą, specialiame Fainulkų universitete užsakoma apmokyti vieną Fainulkos vienetą ir atsiųsti į naujai kuriamą mokymo įstaigą.
Jis yra visur, visada ir visaip.
Fainulka universitete jokios akademinės veiklos kaip ir nevykdo. Kad būtų įtikinamiau, kartais jam skiriamas koks nors keistai pavadintas kursas, kurio pavadinime yra žodžiai „įgūdžiai“ ar „mokslas“, bet Fainulka jį išnaudoja savo fainuoliškoms idėjoms skleisti.
Fainulka yra toks fainas, kad tampa itin populiarus tarp studentų, o drąsesni jį net vadina universiteto ar fakulteto siela. Jis atrodo ir elgiasi taip, tarsi būtų baigęs visų universiteto kursų doktorantūrą, ir žino atsakymus į visus klausimus. Savo dėstomų paskaitų laiką Fainulka išnaudoja pasakodamas apie savo šeimą ir giminę, Lietuvos bei užsienio politiką, braškių kainas, troleibuso kontrolierių išvaizdą, avangardą, tai, ką vakar ar užvakar rado „YouTube“, robotus ir tai, kaip už kelerių metų šie užkariaus pasaulį, per „Discovery“ matytą laidą apie prezervatyvų patvarumo bandymus ar bet kurią kitą pasaulyje egzistuojančią temą.
Egzaminas būna lengvas, paprastai tenka parašyti esė tema „Ką įdomaus aš sužinojau per šį pusmetį“, ir dauguma gauna aukščiausią įvertinimą.
 |
| logotipas/„Studentų era“ |
