Tiesa, nuo šių metų vasario mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui ir ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų atestacija nevykdoma, tad ir kam nors pakartoti šios Vilkaviškio mokyklos vadovės profesinius pasiekimus jau nebeįmanoma. Pati D.Juškauskienė skeptiškai vertina dalį švietimo pokyčių, nors pripažįsta, kad kai kurios naujovės yra būtinos.
– Ilgą laiką jūs ne tik pati siekėte asmeninio tobulėjimo profesinėje srityje, bet ir vertinote kitus Vilkaviškio rajono ugdymo įstaigų vadovus. Dabar to daryti nereikės, tačiau tiek Jūsų, tiek kitų šalies vadovų laukia nauji iššūkiai – penkių metų kadencijos, po kurių seks nauji viešieji konkursai norimoms pareigoms užimti. Ką galvojate apie šiuos laukiančius pokyčius?
– Manau, jog buvo galima surasti ir kitų instrumentų, kuriais būtų galima įvertinti vadovų darbą. Labiausiai tiek mane, tiek daugelį kitų šalies švietimo įstaigų direktorių žeidžia, kad siekiant įvesti šią naujovę buvo bandoma pažeminti mūsų darbą. Net ministerijos atstovai ne kartą rėžė, kad Lietuvos ugdymo įstaigų vadovai yra nekompetetingi, todėl būtina juos keisti. Sutinku, negalima teigti, kad visi direktoriai yra savo srities profesionalai, tačiau šešėlis mestas ant visų.
Prie to daug prisidėjo ir keletas į viešumą iškilusių skandalų, susijusių su Vilniaus bei Marijampolės ugdymo įstaigų vadovais, tačiau dabar iš šalies kartais galima susidaryti įspūdį, kad visi direktoriai yra daugiau ar mažiau susikompromitavę. Aš pati keletą metų vertinau Vilkaviškio rajono ugdymo įstaigų vadovus ir galiu drąsiai pasakyti, kad jie savo darbą atlieka tikrai gerai, per visus tuos metus rajone nebuvo nė vienos vadovams skirtos nuobaudos. Neabejoju, kad taip yra ir daugelyje kitų šalies savivaldybių.
Kiek tenka bendrauti su kitais kolegomis, visi su nerimu laukia kadencijų pabaigos. Daugelis juokauja, kad jie – potencialūs Darbo biržos klientai. Iki šiol kas penkis metus vykdavusi vadovų atestacija vertė juos pasitempti, iš naujo įrodyti savo kompetencijas.
Dabar daugelis nežino ko tikėtis. Dėl ministerijos požiūrio ir viešumoje paskleistos neteisingos nuomonės, daugelio įstaigų vadovų motyvacija kritusi. Kalbu ne vien apie Vilkaviškio rajoną, o apie visos šalies mokyklų direktorius, nes su jais tenka nuolat bendrauti. Faktas, kad mūsų darbas nėra iš lengviausiųjų. Tą įrodo ir tai, kad pirmieji konkursai į mokyklų direktorių vietą turėjo prasidėti jau kitais metais, tačiau jau dabar yra siūlymų šią datą nukelti. Buvo tikimasi sudaryti direktorių rezervą, tačiau paaiškėjo, kad jo paprasčiausiai nėra.
Mūsų rajono direktorių taryba šiuo klausimu buvo labai aktyvi. Su savo pastebėjimais ir pasiūlymais kreipėmės ir į Seimo Švietimo ir mokslo komitetą. Mums bent jau pavyko pasiekti tai, kad nebebus ribojamas kadencijų skaičius, kas buvo planuota iš pradžių. Tai būtų dar didesnis absurdas!
– Mokyklų laukia ir daugiau naujovių. Viena iš jų – etatinis mokytojo darbo apmokėjimas. Ką galvojate apie tai?
– Manau, kad įvedus šį pokytį mokykloms taps tikrai geriau. Tiesa, nesuprantu, kodėl su šiuo projektu buvo taip ilgai delsiama. Aš, kaip Lietuvos pagrindinių mokyklų asociacijos tarybos narė, anksčiau gavau projekto metodikas, rekomendacijas ir jomis pasidalinau su savo rajono kolegomis, tačiau Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje apie tai ilgai nebuvo skelbiama. Ministerija gerai elgiasi, kad siunčia savo atstovus į rajonus ir aiškina, kas ir kaip bus.
Dabar mokykloje yra nemažai neapmokamo darbo, todėl etatinis darbo užmokestis bent iš dalies turėtų padidinti mokytojų motyvaciją.
Tačiau dažniausiai jie pateikia pavyzdžius, kaip keisis 800 ir daugiau vaikų turinčių mokyklų darbas. Bet juk tokie skaičiai jau seniai neatitinka tikrovės! Kalbant apie centrines rajonų mokyklas, pavyzdžiu reikėtų imti 500 vaikų turinčias ir mažesnes ugdymo įstaigas.
Kai dar rudenį buvau etatinio darbo apmokėjimo pristatyme, tuomet buvo žadėta, kad viskas bus išspręsta iki kovo 1 d. Deja, viskas iki galo paaiškėjo tik visai neseniai. O juk mums, vadovams, reikės su kiekvienu darbuotoju iki šių mokslo metų pabaigos aptarti jo pareigybę, numatyti nekontaktines valandas, susitarti, už ką jie bus atsakingi. Laiko tam padaryti beveik nelieka. Asmeniškai aš visada gegužę su mokytojais organizuoju individualius pokalbius, per kuriuos aptariame sėkmes bei nesėkmes.
Šiemet turbūt teks keisti pokalbių temas. Prašysiu kiekvieno pedagogo įsivertinti save, klausiu, kokią pridėtinę vertę jis galėtų suteikti mokyklai, kokiose veiklose jis galėtų dalyvauti. Dabar mokykloje yra nemažai neapmokamo darbo, todėl etatinis darbo užmokestis bent iš dalies turėtų padidinti mokytojų motyvaciją.
– Viena iš net švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės įvardytų švietimo problemų – jaunų pedagogų trūkumas ir pernelyg sena esamų mokytojų bendruomenė. Ar sutinkate su šiuo teiginiu? Kokia situacija Jūsų vadovaujamoje įstaigoje?
– Mūsų mokykloje išties daug vyresnių mokytojų, tačiau aš tai matau tik kaip privalumą. Ministrė dažnai akcentuoja, kad vyresni pedagogai neturi noro dirbti, tačiau su tuo visiškai nesutinku. Priešingai, manau, kad tai – tikrieji mokytojai. Jie ir stojo į aukštąsias mokyklas todėl, kad norėjo būti mokytojais. Mano vadovaujamoje įstaigoje šešiasdešimtmečiai pedagogai pilni energijos, jie traukia prie savęs mokinius, jie yra pilni idėjų. Tikrai ne visi jauni specialistai nori imtis iniciatyvų.
Aišku, sutinku, kad ne visur taip yra ir jaunimą tikrai reikia skatinti eiti dirbti į mokyklas. O tai padaryti turbūt galima tik pasiūlius padorų atlyginimą. Bet kokiu atveju viešai žeminti vyresnių mokytojų tikrai negalima. Juk jaunimas gali imti manyti, kad su jais ateityje bus elgiamasi taip pat, todėl prišaukti juos į mokyklas gali būti dar sunkiau.
– Vienas iš ministerijos tikslų – mokytojo specialybę vėl padaryti prestižine. Ar tai realu pasiekti iki numatytų 2025 metų?
– Sunkiai tai įsivaizduoju. Mokykloje dirbti nėra lengva. Ypač tokiose įstaigose, kaip mūsų, kur mokosi 5-8 klasių vaikai. Tai pats sunkiausias amžius, kuomet formuojamos vaiko vertybės, pati asmenybė. Mokytojas turi mylėti vaikus, mokėti bendrauti su jais, šypsotis. Maždaug prieš dešimtmetį buvo tokia situacija, kad niekur kitur neįstoję jaunuoliai rinkdavosi mokytojo specialybę ir dabar dalis iš jų dirba mokyklose.
Manau, jog tada buvo pasiektas dugnas, iš kurio pakilti šiandien yra labai sunku. Šiandien jau daug kur trūksta specialistų. Pas mus irgi reikia fizikos mokytojo bei psichologo, tačiau nesinori, kad šias darbo vietas užimtų tie, kas nenori čia dirbti. Mokytojas turi mokėti komunikuoti su vaikais. Gali būti net ir pačiu geriausiu savo srities specialistu, tačiau jei nemokėsi bendrauti, tu negalėsi būti mokytoju.
Ilgą laiką švietimo bendruomenė apskritai buvo pamiršta. Norint sugrąžinti mokytojui prestižą, reikia pirmiausiai sugrąžinti motyvaciją dirbti. Į ugdymo įstaigas reikia grąžinti tuos tikruosius, norinčius dirbti idėjinius pedagogus! Didesnis atlyginimas – vienas iš variantų, tačiau tikrai ne vienintelis. Manau, šioje vietoje pasitarnautų ir pačios ministerijos atstovų kitoks požiūris į mokyklą, jos vadovus bei mokytojus. Turi jaustis besąlygiškas palaikymas iš šios institucijos, ko kartais dabar pasigendame.
– O ką galvojate apie kitas laukiančias švietimo naujoves? Gal pati turite, kokių nors pasiūlymų, kaip reikėtų keisti mūsų švietimo sistemą?
– Mes labai stengiamės kopijuoti skandinavus ir kone viską, kas daroma pas juos, norime pritaikyti pas save. Bet juk nebūtinai tai yra mums naudinga! Prieš kelis metus mokyklose įgyvendinome modelį 4-4-4, kuriame po keturis metus skiriama pradiniam, pagrindiniam ir gimnazijiniam ugdymui. Dabar jau pradedame girdėti kalbų, kad šis modelis netinkamas ir jau svarstoma apie mokyklas su 1-8 klasėmis bei gimnazijas vyresnėse klasėse. Neslėpsiu, tai sutampa su mūsų mokyklos lūkesčiais. Mes jau prieš kelis metus siekėme prisijungti pradines klases, tačiau tuomet rajone dėl to kilo didžiulis pasipriešinimas.
Kalbant apie kitas naujoves, visiškai pritariu universitetų reformai. Mūsų šalyje jų tikrai per daug, todėl reikia atkreipti dėmesį ir į kolegijas bei profesinių rengimų centrus. Būtina ir įvairinti specialybes, nes tai, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tinka šiems laikams.
Labai gerai, kad pamažu vietoje dvyliktokų egzaminų įvedamas brandos darbas. Apskritai, egzaminų sistema nėra tobula ir ją būtina peržiūrėti. Juk viena diena vaikui gali sugadinti visą likusį gyvenimą ir nubraukti jo dvylikos metų darbą. Man kartais net kyla klausimų dėl egzaminų vertintojų kompetencijų. Manau, jog labiausiai turi keistis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Ten objektyvumo beveik nėra, o taip būti neturėtų.
Kalbama, kad ir mokyklose standartizuoti testai nėra objektyvūs ir kai kurios mokyklos iš anksto nutekina tam tikrą informaciją. Asmeniškai mums tie testai labai naudingi ir reikalingi. Jais mes galime pamatyti tikrąjį savo mokinių žinių lygį. Tie, kam svarbu tik gerai pasirodyti viešumoje, tegul ir toliau elgiasi nesąžiningai. Juk realiai šie testai jokios įtakos niekam neturi. Vis dėlto nenorėčiau, kad jie būtų panaikinti.
Taip pat manau, kad reikėtų imti keisti požiūrį į provincijų mokyklas. Jos dabar nepelnytai nuvertinamos. Juk ir rajonų vaikai gauna iš egzaminų šimtukus, jie kaip lygūs su lygiais varžosi įvairiose olimpiadose, konkursuose, yra aktyvūs respublikinių bei tarptautinių projektų dalyviai. Aišku, toms įstaigoms, kuriose vykdomos mokinių atrankos, lengviausia yra pasigirti savo pasiekimais. Aš asmeniškai norėčiau, kad į visas šalies gimnazijas vyktų atrankos, nes dabar dažnai ten nueina visi norintys, todėl bent šiokia tokia kartelė turėtų būti iškelta.
Manau, jog labiausiai turi keistis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Ten objektyvumo beveik nėra, o taip būti neturėtų.
Nepaisant to, tikriausiai kiekviena šalies gimnazija turi savo „perliukų“, kuriais didžiuojasi, tačiau jų pasiekimai būna nepelnytai užgožti didžiųjų miestų mokyklų. Visi tik ir kalba apie licėjus, jų mokinių pasiekimus, tačiau niekas neakcentuoja, kokį spaudimą patiria ten besimokantys vaikai. Įvairiuose šalyje vykstančiuose švietimo bendruomenei skirtuose renginiuose dažnai dalyvauja ir psichiatrai. Jie viešai skelbia, kad pagrindiniai jų klientai – licėjų mokiniai.
– Dažnai būna, kad pabaigę mokyklas mūsų šalies jaunuoliai išvyksta studijuoti į užsienį ir vėliau į Lietuvą jau nebegrįžta. Neretai svetur laimės ieškoti patraukia ir vos tik baigę lietuviškus universitetus. Kaip reikėtų stabdyti tokį protų nutekėjimą?
– Jaunimas įsivaizduoja, kad užsienyje daug didesnės galimybės. Ko gero tai tiesa. Mano pačios sūnus Lietuvoje įgijo bakalauro diplomą, tada išvyko į užsienį, kur baigė magistro studijas ir šiuo metu dirba ir gyvena ne Lietuvoje. Vis dėlto nuo mūsų šalies jis neatitrūkęs. Jis domisi Lietuvos politika, seka ekonominį bei politinį gyvenimą ir tikrai nori čia grįžti. Deja, kol kas tam nėra sąlygų. Kartais atrodo, kad mūsų šalyje nereikia talentingų jaunuolių. Mūsų valdžios pagrindinis prioritetas turėtų būti siekti išlaikyti savo jaunuosius talentus Lietuvoje.
Vienas iš realių darbų galėtų būti specialios darbo grupės sudarymas, kuri domėtųsi, ką užsienyje veikia gabūs mūsų piliečiai ir vilioti juos grįžti namo, sudarant tam reikiamas sąlygas. Kelią užkirsti tam galima ir kitais būdais. Pavyzdžiui, universitetuose valstybės finansuojamose vietose studijuojantys jaunuoliai galėtų įsipareigoti bent kelis metus po studijų dirbti Lietuvoje ir pridėtinę vertę kurti savo gimtinei. Be abejo, jiems valstybė turėtų sudaryti geras sąlygas ir nesitikėti, kad šie dirbs už minimalų atlyginimą.
Šalies mokyklose taip pat turėtų būti skiriamas dar didesnis dėmesys jaunimo patriotiškumo jausmų skatinimui, pilietiškumo ugdymui. Mes savo įstaigoje tai sėkmingai darome. Tikime, kad taip bent kažkiek prisidedame prie emigracijos mažinimo.
– Jūsų pačios vadovaujama mokykla pastaraisiais metais tapo matoma ne tik Vilkaviškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Čia rengiamos regioninės bei respublikinės konferencijos, jūsų atstovai vyksta į „Mokytojo TV“ studiją, dalyvaujate įvairiuose projektuose. Kas pasikeitė?
– Prisipažinsiu, ilgą laiką mes buvome pažeisti. Kai prieš daugiau nei dešimtmetį rajone prasidėjo mokyklų reorganizacija, mes buvome didžiausia rajono vidurinė mokykla ir turėjome per 1400 mokinių. Jautėmės verti gimnazijos vardo, mūsų rodikliai buvo puikūs, tačiau pralaimėjome konkurencinę kovą. Vietoje norimo gimnazijos statuso tapome pagrindine mokykla. Kurį laiką visiems kolektyvo nariams buvo labai skaudu. Tai atsispindėjo ir mikroklimate.
Vis dėlto laikas žaizdas užgydo. Mes galiausiai supratome, kad nieko nepakeisime, ir atsistojome į tą kelią, kuriuo einame dabar. Džiaugiamės visais savo mokiniais, jų pasiekimais. Daugelis sako, kad ugdome pačią sudėtingiausią vaikų amžiaus grupę, tačiau mes taip negalvojame. Mokėti dirbti reikia su visais vaikais. Turime savo „ežiukų su spygliukais“, bet visiems jiems stengiamės įskiepyti žmogiškąsias vertybes.
Lūžio taškas mokykloje turbūt įvyko prieš kelis metus po atlikto išorės vertinimo. Tuomet buvome visi įvertinti puikiai ir tikriausiai būtent tada supratome, kad kitaip nebus ir laikas atsitiesti ir žengti pirmyn. Mokykloje pradėta skatinti lyderystė, net įsteigtas „Lyderių klubas“, mūsų įstaiga pirmoji rajone pradėjo įgyvendinti socialinio emocinio ugdymo programą, pas mus ne vienus metus vyksta įvairios pedagogų ir mokinių konferencijos, įstaiga dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose bei respublikiniuose projektuose, yra viena iš penkių tarpusavyje bendradarbiaujančių „salomėjiškų“ mokyklų Lietuvoje. Prieš keletą dienų šių mokyklų iš Panevėžio, Vilniaus, Lazdijų bei Kauno susitikimas įvyko būtent Vilkaviškyje.
Manau, jog per pastaruosius metus mūsų kolektyvas labai subrendo. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi visais savo mokytojais. Jais visiškai galiu pasitikėti. Sėkmingoje mokykloje labai svarbu laikytis susitarimų, išgirsti vieni kitus bei leisti mokytojams laisvai dirbti, skatinti jų iniciatyvas. Aš ir pati stengiuosi daug kur dalyvauti, tobulėti, dalytis gerąja patirtimi. Lygiai tokie pat yra ir mūsų mokyklos mokytojai.
Daugelis sako, kad ugdome pačią sudėtingiausią vaikų amžiaus grupę, tačiau mes taip negalvojame. Mokėti dirbti reikia su visais vaikais.
– O kodėl tiek mokytojams, tiek ugdymo įstaigų vadovams svarbu nuolat tobulėti?
– Pažangia mokykla gali būti tik ta, kuri nuolat keičiasi, tobulėja, mokosi bei priima iššūkius. Vadovas turi rodyti pavyzdį savo vadovaujamiems darbuotojams, todėl jam tiesiog privaloma dalyvauti seminaruose, įvairiuose kursuose, kaupti patirtį ir ja dalintis savo aplinkoje.
Šiandieninis mokyklos direktorius turi daug pareigų. Jis vienu metu yra ir finansininkas, ir ūkvedys, ir strategas, ir teisininkas, ir personalo vadovas. Apskritai, mokyklos vadovui šiandieninėje mokykloje tenka itin svarbus vaidmuo – jis privalo telkti bendruomenę naujiems darbams. Siekiant sėkmės, visa mokyklos bendruomenė turi būti aktyvi, kūrybinga ir dalyvaujanti nuolatiniame kaitos procese.
Keičiantis ugdymo turiniui, įgyvendinant atnaujintas dalykų programas, labai svarbu bendruomeniškumas, bendra veikla: patirties sklaida, integruotos pamokos, pamokos kitose edukacinėse erdvėse, įvairios akcijos, renginiai, ekskursijos, profesinis orientavimas, lyderystės skatinimas bei savanorystė.
Šiandieninis mokytojas negali likti kaitos nuošalyje. Jis privalo domėtis švietimo naujovėmis, švietimo srities dokumentais. Be visų profesijos subtilybių pedagogas taip pat turi pažinti mokinius. Kaitos procesai lemia ir nuolatinį mokytojo poreikį gebėti valdyti naujas technologijas, kad jis galėtų vaikus įtraukti į kritinį mąstymą ir bendradarbiavimą, organizuotų ir vykdytų įvairias veiklas.
Tiek mokytojų, tiek vadovų bendras tikslas – užauginti sėkmingą vaiką. O tam reikalingi pokyčiai.
