– O juk turite regėjimo negalią…
– Taip. Gyvenu su gimdymo traumos sąlygota regos negalia, man nustatytas 10 procentų darbingumas.
– Kodėl pasirinkote muzikos studijas, fortepijoną?
– Apie muziką bei su ja susijusią ateitį svajojau nuo vaikystės. Svajonės neatsisakiau nei paauglystėje, nei, kaip suprantate, iki šiol. Fortepijonas nuo dvejų metukų man išlikęs svajonių svajone. Jau tada nesunkiai įsivaizdavau save scenoje prie šio instrumento. Kuomet buvau trejų, senelė, dirbusi naktine budėtoja vaikų darželyje, vakare įleisdavo į salę, kur stovėjo fortepijonas. „Koncertuodavau“ močiutei, tėveliams…
– Kas padėjo keliauti muzikiniu keliu?
– Tėtis, pats mokęsis groti akordeonu, pamokė ir fortepijono pradmenų. Vėliau mokykloje, kurią kaip ir darželį, lankiau kartu su reginčiaisiais, mano gabumus muzikai pastebėjusi muzikos mokytoja patarė mamai mane leisti ir į muzikos mokyklą. Ir tuomet jau, kaip minėjau, tvirtai žinojau, kad noriu sėstis prie fortepijono – nei gitara ar dainavimas taip netraukė...
– O kaip apskritai sekėsi mokytis?
– Dalykai, kuriems turėjau gabumų, sekėsi be didelių pastangų. O va matematiką įkąsti buvo sunkiau. Kojas kišdavo techninės galimybės. Labai gelbėjo kompiuteris, bet matematikos tegalėjau mokytis Brailio rašto pagalba.
Už beveik viską, ko šiandien esu pasiekusi, visų pirma esu dėkinga savo tėveliams, vėliau – mokyklai. Pavyzdžiui, tą pačią matematiką įveikiau tik gimnazijoje suteiktų 2 papildomų pamokų dėka, nes mano mokymo įstaiga juk neturėjo Brailio rašto skaitančio matematiko. Ši problema man aktuali ir studijuojant VDU MA – juk Brailio raštu parašytų natų taip pat nėra.
– Esate vienturtė?
– Vienturtė. Ir jaučiuosi puikiai. Kaip kartais išsireiškiu – mėgstu solo partijas: ir scenoje, ir gyvenime. Prisimenu save aštuonmetę, kuomet niekaip nenorėjau dalyvauti choro pamokose.
Man, turinčiai tokią negalią, paranku būti vienai. Visuomet randu daiktus ten, kur pasidėjusi. Mėgstu namų ramybę. Tyla padeda rašant.
– Rašote?
– Esu trimis kalbomis išleidusi savo poezijos knygą su kompaktine plokštele, kurioje 7 mano kūrinių ciklas fortepijonui, baigiau detektyvinį romaną „Liūdnai tįstantis peizažas“, kuris atiduotas leidyklai. Gal kažkada sukursiu ir istorinį romaną...
– Ar turima negalia labai trukdo?
– Ji man netrukdė nei lankant darželį, nei siekiant viduriniojo mokslo – kartu su reginčiaisiais baigiau Kauno Maironio universitetinę gimnaziją. Studijoms VDU MA rengiausi savarankiškai bei Kauno I-ojoje muzikos mokykloje. Mokslas, namų darbai, išsilavinimas, muzikiniai siekiai man visuomet buvo svarbiausi. Tad fortepijonu groju nuo trejų, dainuoju – nuo aštuonerių, saksofoną pučiu – nuo dešimties, o gitara ir klarnetu ėmiau muzikuoti sulaukusi keturiolikos.
– Jūsų santykiai su bendraamžiais...
– Gal nuskambės keistai, bet neturiu nė vieno savo amžiaus draugo – mano geriausios draugės vyresnės už mane po 20 ar dar daugiau metų. Su bendraamžiais dažniausiai nerandu bendros kalbos – jiems rūpi visai kiti dalykai nei man. Mokykloje domėjausi ne vakarėliais, lankymusi klubuose, kosmetika ar net sportu, kaip mano bendraamžiai. Daug mieliau dalyvaudavau filosofinėse diskusijoje.
Apskritai visąlaik jaučiausi esanti kitokia. Ir ne dėl negalės. Tiesiog jaučiuosi esanti kurkas vyresnė už bendraamžius, tarsi „jauna senutė“...
– Tenka ir dirbti daugiau nei kitiems?
– Ne visuomet. Turėdama absoliučią klausą kai kuriuos kūrinius galiu paskambinti ir iš klausos. Džiaugiuosi sutinkamais savo gyvenimo kely atjaučiančiais žmonėmis – va, dėstytojui sudiktavus natas, iškart galiu jas mintinai išmokti. Audialinė atmintis gelbsti ir mokantis kalbų.
– Kur be kitų pagalbos neapsieitumėte?
– Neretai tenka prašyti kur nors palydėti. Jei galinčiųjų padėti neatsiranda, tenka eilinį kartą iš jų darbo „krapštyti“ tėvelius. Akademijoje pagelbsti ir dėstytojai – nuostabūs geraširdžiai – būna, už tą pagalbą ir pylos iš vadovybės sulaukia...
– Kokių specifinių poreikių turite? Kaip Jums gelbsti Fondo vykdomas Projektas, skirtas studentams, turintiems negalią?
– Ta Brailio raštu rašytų natų problema, kurią minėjau. Teįmanoma užrašyti vos du-tris balsus, tuo tarpu fortepijonu galima jų pagroti net aštuonis, devynis ar dar daugiau. Trūksta ir įgarsintų kaip audioknygos natų.
Igarsintos kitaip ar diktoriaus įdiktuotos , įgrotos atskiromis rankomis labai lėtu tempu natos, papildomos pamokos, asmeninis pagalbininkas – nuolatinis mano poreikis. Kasmėnesinės iš Projekto gaunamos tikslinės išmokos, socialinė stipendija, kurią gaunu nuo pat 1-ojo kurso, – svari parama padengiant studijų procese atsirandančias papildomas išlaidas.
Liūdniau dėl dar visuomenei būdingo įprasto nepatiklaus požiūrio į negalią turintį specialistą – darbdavys rinksis kad ir prastesnės kvalifikacijos, bet negalės neturintį. Daug pastangų tenka įdėti įrodinėjant, kad esi lygiai toks pat, kaip kiti, sveikieji savo srities profesionalai, kad tu gali atlikti viską taip pat, kaip ir jie, o kartais net ir geriau.
Mokymai dėstytojams, administracijai ir universitetų bendruomenėms apie studijų pritaikymą specialiųjų poreikių turintiems studentams, kuriuos vykdo Projektas, labai vertingi: suteikia žinių apie įvairias negalios rūšis, gyvenimą su ja, poreikius. Taip aukštųjų mokyklų bendruomenės ima suprasti neįgalių studentų teises, išsilaisvina iš su negalia susijusių stereotipų gniaužtų...
VDU naudojamasi iš Projekto gauta ir įdiegta teksto atpažinimo ir skaitymo įranga bei ekrano skaitymo programa, skirta silpnaregiams.
– Pirmoji ir vienintelė būsima pianistė neregė Lietuvoje, ar ne sunkokas išbandymas?
– Aš ir pati kartais save pavadinu pianiste su juodais akiniais. Bet, nors ir būdama neregė, niekados nesusimąsčiau, jog reiktų rinktis ką nors lengvesnio. Pavyzdžiui, kad ir dainavimą – vokalo – klasikinio dainavimo – ragavau jau nuo 8 metukų (vietoj choro). Dainuoti yra paprasčiau: paklausai melodijos, išmoksti žodžius, natų skaityti juk nereikia.
– Artimiausi planai?
– Mokausi kalbų. Anglų, rusų, lotynų, italų jau pramokau, dabar stengiuosi įveikti ispanų, prancūzų ir lenkų. Rašau mokslinį darbą apie sinestezijas, kai žmogaus balsas virsta spalva., kuriam vadovauja prof. Saulius Šatkauskas. Tai labai įdomu. Aš pati galiu atskirti vieną žmogų nuo kito pagal jo skleidžiamas balso vibracijas ir spalvas. Užburia atvejai, kai balsai ir muzikos kūriniai virsta spalvomis. Tapsiu garsų ir spalvų sinestetike.
Domiuosi psichologijos, istorijos ir literatūros mokslais, ruošiuosi naujiems rečitaliams, tyrinėdama kompozitorių meną kaupiu naują programą.
Man labai patinka groti, dainuoti ir kurti dainas su akompanimentu. Galėčiau savo kurtas dainas dainuoti sau pati akompanuodama. Kadangi net 11 metų mokiausi ir dainavimo, šalia fortepijono specialybės norėčiau studijuoti vokalą, įstoti į gretutines dainavimo studijas, įgauti vokalo trenažą, toliau dainuoti. Gaila prarasti patirtį.
Mėgstu publikai pateikti solinius kūrinius. Ypač rečitaliams. Deklamuoju savo eiles koncerto metu. Eilėms muzikinį foną taip pat galiu susikurti. Koncertuodama į programas įjungiu kūrinius ir kitiems instrumentams, kuriais groju (saksofonui, klarnetui, gitarai). Man talkina prodiuserė Liucija Stulgienė.
– O svajonių darbas?
Dėstyti universitete fortepijono specialybę.
Silvijos Beatričės studijų vidurkis 9,5 balo. Jos muzikavimas skambėjo Vilniaus filharmonijoje, rečitalius girdėjo Klaipėdos, Girulių, Druskininkų klaustytojai. Šiemet mergina koncertavo festivalyje „Musica Sacra“. Televizijos žiūrovai klausėsi S. B. Petkevičiūtės grojimo Popiežiaus atvykimui, Lietuvos 100-mečiui, mokslo metų pradžios šventei skirto koncerto metu. Spalio 1-ąją, Muzikų dieną, pusantros valandos merginos rečitalis surengtas šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje.
Europos socialinio fondo agentūra jau 16 metų rūpinasi investicijomis Lietuvoje. Fondo vykdomo Projekto veikla – investicija į žmogaus permainas. Naujos žinios, nugalėta baimė, pasikeitęs gyvenimas ar išmokta pamoka – unikalios ir jaudinančios beveik 1200 studentų, kuriems nuo Projekto pagelbėta , sėkmės istorijos.
Istorija, kuria dalijamės, įrodo, kokios beribės žmogaus galimybės. Kokie motyvuoti ir žingeidūs yra tie, kuriems gyvenimas lėmė gyventi sudėtingiau, kaip jie moka siekti savo tikslų.
Palinkėkime Silvijai Beatričei jos svajonių svajonės išsipildymo.
