„Pirmiausia paklausiu vaikų: ar jūs turite pilietybę? Žinoma, nuskamba užtikrintas „Taip!“ Tęsiu toliau: kas iš jūsų turi vieną pilietybę? Tradiciškai pakyla beveik visos rankos. Susilaiko tie, kurie iš tikrųjų turi ir kokios nors kitos šalies pilietybę. Teiraujuosi toliau, pasėdamas abejonę: ar esate įsitikinę, kad turite tik vieną pilietybę? Vėlgi: „Taip!“ Tada paprašau: pakelkite ranką tie, kurie turite ES pilietybę. Tada pasigirsta išraiškingas: aaaaa“, – šypsosi pedagogas, tokiu būdu vaikams paaiškinantis, ką reiškia gyvenant Lietuvoje būti pasaulio dalimi.
Pilietiškumo tema – dar aktualesnė
Aš, šeima, tauta, pilietis ir patriotas – tai penki pamatiniai žodžiais, kuriais F.Meškuotis grindžia pilietiškumo sąvoką.
Pirmiausia paklausiu vaikų: ar jūs turite pilietybę? Žinoma, nuskamba užtikrintas „Taip!“
Žongliruodamas jais apie pilietiškumą mokytojas diskutuoja ir su penktoku, ir su vyresniųjų klasių moksleiviu, tarkime, gimnazijos abiturientu.
Kaip rasti būdą kalbėti taip, kad kiekvienas supratų? „Na, jei šeštokas manęs paklaustų, kaip turėčiau elgtis, kad būčiau pilietiškas, paaiškinčiau labai paprastai. Pavyzdžiui, jei augini šuniuką, išvedi jį pasivaikščioti ir jam išsituštinus surenki krūvelę, tai jau yra pilietiškumas. Juk labai daug priklauso nuo to, ar po savęs paliekame darną, ar sujauktą erdvę“, – svarsto pašnekovas.
Jis neslepia: pastaruoju metu, kai Lietuvos kaimynystėje vyksta karas, pilietiškumo samprata tapo dar aktualesnė.
„Jei neramumai vyktų kitame žemyne, galbūt tai būtų ne taip aštru ir aktualu, bet jie vyksta čia ir dabar – visai šalia mūsų. Todėl privalome stebėti įvykius”, – svarsto F.Meškuotis.
Koks aš esu ir koks noriu būti?
Pamokos metu F.Meškuotis vaikus ragina susimąstyti, kokia vertybė jiems atrodo pati svarbiausia. Nuskamba įvairių pasiūlymų, tačiau galiausiai sutariama, kad didžiausias turtas yra laisvė.
Jei esi laisvas, kas dar yra brangintina? „Svarstome, diskutuojame su nusprendžiama, kad tai – talentas, kurį arba puoselėjame, arba, deja, iššvaistome. Tada kalbame toliau ir išsiaiškiname, kad pasaulio varomoji jėga yra svajonė. Taigi, apie ką svajojame? Ir ar suprantame, kad gyvenimas mums yra dovana? Kad esame patys sau dovana, kad dovana mums yra tėvai, draugai, nuostabus rugsėjis, fantastiškai gražus Vilniaus senamiestis“, – samprotauja F.Meškuotis.
Ar suprantame, kad gyvenimas mums yra dovana? Kad esame patys sau dovana, kad dovana mums yra tėvai, draugai, nuostabus rugsėjis, fantastiškai gražus Vilniaus senamiestis.
Galiausiai susikoncentruojama į savo vidinį „aš“ – koks aš esu ir koks noriu būti.
„Gimnazijoje esu ne tik pilietiškumo pagrindų mokytojas, bet ir sielovadininkas – vedu rekolekcijas, kuriose pateikiu metaforą, kad žmogus – tarsi medis, turintis šakas, kamieną, o viduje – šerdį. Kviečiu susimąstyti, ar aš tik vartoju? Ar turiu laiko įsiklausyti į save, ar atrandu savo gilųjį „aš“? Kur mano širdis, kur mano dvasia, koks aš esu?“ – pasakoja F.Meškuotis.
Visos kartos siekia to paties – laimės
Po Vilniaus Jėzuitų gimnazijos stogu susiduria keturios žmonių kartos: vadinamosios kūdikių bumo kartos atstovai, X, Y ir Z kartos.
„Dabartiniai dvyliktokai save įvardijo kaip Y kartą, bet tarp aštuntokų jau yra tokių, kurie save priskiria Z kartai. Kalbame apie tai, kad kiekviena karta turi savo bruožus, išskirtinumų ir t.t. Nepaisant to, visi žmonės, ar 80, ar 8 metų, visais laikais siekė to paties – būti laimingi“, – įsitikinęs F.Meškuotis. Būtent dėl to svarbu rasti būdą susikalbėti.
Be to, mokiniams jis aiškina, kad visi darbai yra reikšmingi ir verti pagarbos – ar būtum prezidentas, ar gatvės šlavėjas. Svarbiausia, kad savo pareigas atliktum atsakingai.
Pilietiškumas neturi ribų
Emigracija – dar viena tema, kurią tenka aptarti per pilietiškumo pamokas? Ar pilietiška palikti savo šalį dėl platesnių karjeros perspektyvų svetur?
„Metus gyvenau JAV ir tuo laiku tai, kad esu savo tautos dalis, pajutau nepalyginti stipriau nei gyvendamas sovietinėje Lietuvoje“, – asmenine patirtimi remiasi pedagogas.
Bet vėlgi, man pačiam teks susivokti, kas aš esu? Kur mano šaknys? Ar savo vaikams suteikiu galimybę pažinti savo kalbą? Ar padedu jiems pažinti savo šalies istoriją, tautos mentalitetą?
Apie studijas užsienyje svajojantiems gimnazistams jis sako – pirmyn! „Mano sesuo yra JAV pilietė, jos vyras – amerikietis, o aš laimingas čia, bet išvažiavęs kitur tėvynę mylėčiau lygiai taip pat. Jie irgi myli, jiems brangi mūsų kalba. Sesuo augina sūnų ir dukrą. Sūnus nukeliavo Amerikos kryptimi, kaip bus ateityje, parodys laikas. Dukra, kuriai tik 13 metų, sako: Lietuva man labai brangi, net nežinau, kas mane ten traukia. Norėčiau gerai išmokti mamos kalbą“, – pasakoja F.Meškuotis.
Jis pažymi, kad pilietiškumo ribos šiuolaikiniame pasaulyje kur kas platesnės už valstybės teritoriją. Todėl pilietiškas gali būti ir emigracijoje.
„Bet vėlgi, man pačiam teks susivokti, kas aš esu? Kur mano šaknys? Ar savo vaikams suteikiu galimybę pažinti savo kalbą? Ar padedu jiems pažinti savo šalies istoriją, tautos mentalitetą?“ – svarsto mokytojas.
Viena jo mokinė, dabartinė gimnazijos trečiokė, yra pasakiusi sakinį, kurį F.Meškuotis užrašė kabinete: „Ji pasakė: „Kiekvieno lietuvio širdies kamputyje yra žodis Lietuva.“ Taigi fantastika!“
Mokinių pilietiškumo ugdymo projektai, kuriuos organizuoja nevyriausybinės organizacijos, verslo ir kultūros atstovai, finansuojami ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
