Penktadienį Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) organizuotame renginyje švietimo ekspertai pristatė svarbiausius pokyčius vidurinio ugdymo literatūros programoje.
Su programos projektu galite susipažinti čia.
Mažiau turinio, daugiau pasirinkimo
Literatūros programos tekstai, anot Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Viktorijos Šeinos-Vasiliauskienės, suskirstyti į tris grupes. Vieni jų – privalomi, kiti pateikiami kaip pasirinkimas iš trijų galimų (būtina pasirinkti bent vieną). Trečios grupės tekstai pasirenkami laisvai, mokytojo nuožiūra ir nebūtinai iš sąrašo.
Pagrindiniai principai, kuriais vadovavosi darbo grupė atnaujinant programą – mažiau turinio ir daugiau pasirinkimo.
Pristatydama atnaujintą literatūros programą 11–12 klasės mokiniams, V.Šeina-Vasiliauskienė akcentavo, kad sąrašas pradedamas nuo Apšvietos – pirmojo didesnės apimties grožinio lietuvių kalba parašyto kūrinio.
„Senoji literatūra, senieji raštai persikėlė į dešimtą klasę“, – pridėjo ji.
XIX a. literatūros programoje nieks nesikeičia, tik Adomo Mickevičiaus kūrinius bus skatinama pasirinkti patiems mokytojams – kitaip nei dabar, kai, kaip teigė specialistė, eilutės tikslumu yra nurodomos ištraukos, kurias reikia skaityti.
„Kalbant apie realizmą, naujovė tik ta, kad atsiranda Žemaitė ir yra prašoma pasirinkti bent vieną iš šių autorių (Joną Biliūną arba Žemaitę – aut.past.)“, – dėstė V.Šeina-Vasiliauskienė.
Kalbant apie realizmą, naujovė tik ta, kad atsiranda Žemaitė.
Modernizmo XX a. pirmosios pusės literatūros kursas taip pat susitraukė. Jame suteikiama galimybė rinktis prozos, dramos ar poezijos tekstus iš kelių galimų variantų.
12 klasės kursas pradedamas nuo XX a. vidurio katastrofų literatūros, kur anksčiau buvę poetiniai, privalomi tekstai, dabar pateikiami kaip alternatyviai pasirenkami.
„Šito laikotarpio bloke įvedame pasaulio literatūrą, kitakalbių literatūrą, manydami, kad svarbu suvokti, jog karo, pokario, totalitarizmo patirtys nebuvo specifiškai lietuviški iššūkiai, tik lietuvių literatūroje fiksuoti“, – papildė V.Šeina-Vasiliauskienė.
XX a. antroje pusėje programa keičiasi nedaug, Antano Škėmos „Drobulė“ yra paskutinis kūrinys, kuriam, kaip teigiama, nėra alternatyvos. Visi kiti kūriniai bus pasirenkami paties mokytojo iš rekomendacinių sąrašų.
Šiuolaikinės lietuvių literatūros sąraše laisvė pasirinkti kūrinius paliekama mokytojams. Jame taip pat atsiranda naujas esė žanras.
Siūlo alternatyvias brandos egzamino užduotis
NŠA Pasiekimų patikrinimo užduočių skyriaus vedėja Gitana Notrimaitė-Muzikevičienė pažymėjo, kad galutinį lietuvių kalbos ir literatūros įvertinimą galėtų sudaryti brandos egzaminas (60 taškų) ir kaupiamasis įvertinimas (40 taškų).
Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo grupė pasiūlė tokias alternatyvas:
Pirmąja siūloma, kad vienas iš tarpinių įvertinimų galėtų būti automatiškai vertinamas kalbos vartojimo testas. Už jį mokinys gautų 20 taškų.
Antrasis tarpinis įvertinimas galėtų būti nežinomo negrožinio teksto (tekstų) analizė žodžiu, kuri taip pat sudarytų 20 taškų. Likusius 60 taškų mokinys gautų parašęs rašto darbą.
Jis, pasak NŠA Pasiekimų patikrinimo užduočių skyriaus vedėjos, galėtų rinktis iš tokių žanrų: teksto interpretavimo, kur būtų pateikiamas nežinomas tekstas. Antras pasirinkimas – tekstų lyginamoji analizė – čia vienas iš tekstų ar autorių būtų privalomas. Trečia galimybė – probleminio klausimo svarstymas duoto teksto pagrindu remiantis asmenine literatūrine patirtimi.
Kita svarstoma vertinimo alternatyva skiriasi tuo, kad antroji tarpinio įvertinimo užduotis būtų atliekama raštu.
„Tai būtų skirtingo pobūdžio keleto žodinių ir multimedijinių nežinomų tekstų skaitymo ir suvokimo testas, už kurį mokinys galėtų gauti 20 taškų“, – papildė G.Notrimaitė-Muzikevičienė.
Dalis šių užduočių būtų vertinama mokytojo, dalis – automatiškai.
Trečią, baigiamąją dalį, sudarytų dalis žodžiu ir dalis raštu. Kaip ir pirmojo pasiūlymo atveju, mokinys užduotį galėtų rinktis iš skirtingų žanrų.
Šiuolaikinis literatūrinis ugdymas – ne vien grožinė literatūra
Svarbūs vidurinio ugdymo uždaviniai, pasak V.Šeinos-Vasiliauskienės, yra ugdymo turinį sudarančių kūrinių įvairovė – visų literatūros rūšių atspindėjimas, dėmesys įvairiems laikotarpiams ir žanrams.
„Akcentuojame ir ne grožinius kūrinius, taip pat įvairių medijų tekstus kaip medžiagą, kuri sudaro mūsų turinį. Šiuolaikinis literatūrinis ugdymas nebegali apsiriboti tik grožiniais kūriniais, bet turi pasipildyti ir ne grožiniais tekstais“, – tikino specialistė.
Kartais atrodo, kad mokiniai įsivaizduoja, jog yra vienas vienintelis kūrinio perskaitymo būdas, kalbėjo V.Šeina-Vasiliauskienė. Todėl esą norėtųsi, kad ir mokiniai, ir mokytojai suvoktų, jog tekstai yra daugiareikšmiai, o jų perskaitymo būdai – skirtingi.
„Norėtume, kad mokytojos neužbėgtų už akių su tam tikrais atsakymais, kaip reikėtų skaityti tekstą arba apie ką tas tekstas yra. Kadangi mažiname turinio, svarbu, kad tuo laiku būtų pasinaudota, leidžiant mokiniui pačiam susikurti santykį su tekstu“, – pabrėžė ji.
Kaip svarbus kriterijus įvardytas kritinis mąstymas, todėl literatūros mokytojo vaidmuo, anot specialistės, esminis.
„Mes ir dabar gyvename labai tirštoje informacinėje erdvėje, kur atsirinkti informaciją (...) yra svarbu ir ta svarba tik didės“, – kalbėjo ji ir papildė, jog svarbu akcentuoti šaltinių atrankos svarbą.
V.Šeinos-Vasiliauskienės teigimu, rašto darbai turi būti įvairūs: „Vaikai yra mokomi ne egzaminui, o gyvenimui.“
Kartu specialistė minėjo skirtingų dalykų integracijos reikšmę esą pačiam mokiniui bus lengviau, jei jis matys pasikartojančią informaciją dailės, muzikos ar istorijos pamokose.
Vaikai yra mokomi ne egzaminui, o gyvenimui.
„Dar vienas aspektas – meninė saviraiška. Čia literatūra labai tinka, jie (mokiniai – aut. past.) turėtų galėti galimybę išbandyti rašytojo vaidmenį. Suteikti galimybę kūrybiškai atsiskleisti yra būtina“, – pastebėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.
Kaip keisis literatūros pamokos?
Literatūros programos kaitą, pasak Vytauto Didžiojo universiteto docentės, lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo grupės vadovės Žydronės Kolevinskienės, darbo grupė mato mažindama privalomus autorius, didindama pasirinkimo galimybes. Patys mokytojai, jos teigimu, turėtų rinktis autorius, kūrinius.
Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujinimo grupės vadovė pabrėžė, kad, kitaip nei pagrindiniame ugdyme, viduriniame nebelieka privalomų 70-ies ir 30-ies procentų, kur 70 proc. – privalomi autoriai programoje, o likusius 30 proc. gali rinktis pats mokytojas.
„Tai reiškia, kad šitų proporcijų viduriniame ugdyme nėra, jos pagal gaires galioja tik pagrindiniame ugdyme. Viduriniame ugdyme visas laikas skiriamas kalbai ir literatūrai“, – pastebėjo docentė.
Ž.Kolevinskienė akcentavo, kad literatūros programa neturi būti perpildyta smulkiomis, šalutinėmis temomis. Be to, ji turi būti įveikiama mokiniams ir mokytojams, realiai įgyvendinama.
„Vadinasi, ne kiekis, o gylis ir kokybė. Svarbu, kad mokytojai patys galėtų patys rinktis temas ir analizės aspektus“, – papildė docentė.
