„Anksčiau šie komitetai atlikdavo daugiau patariamąją funkciją. Nuo šiol jie bus atsakingi už kiekvienos profesijos standartų rengimą, naujų profesinio mokymo programų ar jų modulių tvirtinimą, teiks konkrečius pasiūlymus dėl vadinamojo pameistrystės mokymosi būdo ir apimties, vertins jau egzistuojančias programas ir profesines mokyklas, teiks pasiūlymus Švietimo ir mokslo, Ūkio bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms dėl neformaliojo profesinio mokymo ir suaugusiųjų švietimo“, – teigė Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktorius Tadas Tamošiūnas. Ši įstaiga yra atsakinga už profesinio mokymo sistemos tobulinimą, o nuo šiol – ir už sektorinių profesinių komitetų veiklos koordinavimą.
Pavyzdžiui, į Kauną ateina stambios užsienio bendrovės: joms galbūt reikia baigusių ne visą programą, o tam tikrą modulį. Ankstesnė sistema nebūtų leidusi greitai prisitaikyti prie stambių investuotojų atėjimo
T. Tamošiūno teigimu, iki šiol tokių komitetų sprendimai, nors ir būdavo vertingi, įklimpdavo biurokratinėse procedūrose. Šiandien jau nebereikia, kad pasiūlymas pagulėtų vienuose ar kituose „stalčiuose“, daugumai pritarus jis iškart gali „virsti kūnu“. Todėl, pasak T.Tamošiūno, šiandien jau ir nuo pačių verslininkų priklauso, kokių profesijų ir kvalifikacijų darbuotojų, kiek jų turėsime savo šalyje.
Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva pastaraisiais metais toliau kryptingai atnaujinama profesinio mokymo sistema. Sektoriniai profesiniai komitetai jau prisijungė prie šių veiklų, tad belieka stebėti, kaip po jų įsitraukimo keisis profesinio mokymo kokybė ir profesinį išsilavinimą turinčių darbuotojų poreikis rinkoje.
Į rinkos pokyčius bus galima reaguoti greičiau
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas bei įmonės „Arginta“ direktorius ir savininkas Gintautas Kvietkauskas turi ilgametės bendradarbiavimo su profesinėmis mokyklomis patirties.
„Teigiamai vertinu sektorinių profesinių komitetų sukūrimą, jiems suteikta didelė atsakomybė. Tiesą sakant, tokie komitetai jau buvo sudaryti anksčiau, tačiau buvo „mirę“ – visiškai neveiksmingi. Tikiuosi, kad įstatymu nustačius jų pareigas, komitetai įgaus didesnę prasmę, galimybę pakreipti profesinį mokymą tokia linkme, kokios reikia užsakovui, t.y. verslui“, – kalbėjo G.Kvietkauskas. Pašnekovo teigimu, šiuo metu pokyčiai versle yra labai dinamiški ir paskutiniais pakeitimais komitetams suteiktos galios leidžia operatyviai reaguoti į šiuos pokyčius.
„Pavyzdžiui, į Kauną ateina stambios užsienio bendrovės: joms galbūt reikia baigusių ne visą programą, o tam tikrą modulį, kuriame išmokoma įgūdžių, reikalingų konkrečiai darbo vietai. Ankstesnė sistema nebūtų leidusi greitai prisitaikyti prie stambių investuotojų atėjimo – mokymo programų turinį tekdavo derinti su keliomis ministerijomis. Dabar tikiuosi, kad komitetai padės operatyviai suderinti pokyčius“, – vylėsi G.Kvietkauskas.
Naujų įgūdžių mokančiam moduliui sukurti – 3 mėnesiai
Pašnekovas skaičiuoja, jog visiškai nauja pirminio profesinio mokymo programa galėtų atsirasti per 9 mėnesius, o naujas mokymo modulis – ne daugiau nei per 3 mėnesius.
Pasakysiu paprastą pavyzdį: nereikia turėti visos virėjo kvalifikacijos, kad picerijoje galėtum kepti picas.
„Per 9 mėnesius ir vaikas gali gimti – tai naujai mokymo programai paruošti tiek laiko tikrai turėtų užtekti, – šypsosi G.Kvietkauskas. – Kalbu iš patirties: „Arginta“ yra paruošusi ir akreditavusi suvirintojų mokymo programą – ir visa tai padarėme per 3 mėnesius. Vėliau tą funkciją perleidome Jėruzalės darbo rinkos ir mokymo centrui, nes vis tik įmonės pagrindinė veikla yra dirbti. Prisiminkime, kad net jei šiandien sėstume ruošti naujos profesinio mokymo programos – mokiniai galėtų ją rinktis tik nuo kito rugsėjo“.
G.Kvietkauskas rekomenduoja ir plėsti pameistrystės praktiką (kai mokinys mokosi dirbti realioje įmonėje ir už tai gauna algą). Pameistrystė, pasak pašnekovo, turi ir socialinę vertę.
„Įsivaizduokite, jaunuolis gauna stipendiją, trejus metus diena iš dienos būna mokykloje ir „sėdi“ tėvams ant sprando. Jei jis nusprendžia eiti uždarbiauti – nelanko paskaitų. Arba susigalvoja kokių nors „pramogų“. Jei einame pameistrystės keliu – jis mokosi ir kartu gauna atlyginimą. Žmogus jau gali būti savarankiškas, be to, juk tuos pinigus jis leidžia atgal į Lietuvos ekonomiką“, – pabrėžė G.Kvietkauskas.
„Nereikia virėjo kvalifikacijos, kad galėtum kepti picas“
Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Marius Ablačinskas pripažino, kad anksčiau sektoriniai profesiniai komitetai buvo neveiksnūs, tačiau šiuo metu įstatymu nustatyta aiškesnė tvarka ir komitetams tenkančios atsakomybės.
„Komitetai peržiūrės ir profesinio mokymo programas. Anksčiau kildavo situacijų: „Klausykit, betgi šitų darbuotojų seniausiai nereikia!“. O jie – teberengiami... Reikia kitokių – o jų niekas nerengia. Nes nėra mokymo programos. Dabar yra daugiau aiškumo, daugiau tvarkos, kad komiteto nariai galėtų įsitraukti į profesinio mokymo turinio priežiūrą“, – sakė M.Ablačinskas.
Komitetų yra arti 20, pagal įvairias verslo sritis: statyba ir architektūra, grožio paslaugos, restoranai ir viešbučiai, verslo administravimas, žemės ūkis, socialinės paslaugos ir taip toliau.
„Atitinkamai būtent tos srities verslo ir aukštojo mokslo atstovai bei profesinės mokyklos susiburia į sektorinį profesinį komitetą“, – paaiškino M.Ablačinskas.
Taip pat jei kurioje nors jau egzistuojančioje specialybėje prireikia naujų įgūdžių, kompetencijų, mokymo programa lengvai gali būti pakoreguota sukuriant naują modulį. Mokymo programos jau šiandien yra suskirstytos moduliais.
„Pasakysiu paprastą pavyzdį: nereikia turėti visos virėjo kvalifikacijos, kad picerijoje galėtum kepti picas. Pabaik picų kepimo modulį – ir jau gali eiti dirbti. Ir mokymasis truks kelias savaites arba mėnesį, bet ne pusantrų metų“, – sakė Švietimo ir mokslo ministro patarėjas.
Rinka keičiasi, specialybės – išlieka
Pašnekovo teigimu, iki šiol buvo užsiimama konvejerine darbuotojų „gamyba“. Visa ši sistema turi keistis ir netgi patys darbuotojai turėtų pradėti kitaip žiūrėti į švietimą. Darbdavio teiginys: „Man reikia kvalifikuoto darbuotojo“, nereiškia, kad norėdami įsidarbinti privalote parodyti tokį ir ne kitokį profesinės ar aukštosios mokyklos baigimo diplomą. Tai reiškia, kad turite turėti konkrečią kvalifikaciją, o ją šiandien kuriamoje sistemoje galima įgyti pakankamai greitai.
„Profesinė kvalifikacija – tai 9 ar 10 skirtingų modulių. O verslininkui dažniausiai reikia, kad žmogus išmanytų, būtų specialistas srityje, kuri apima 1-2 mokymo modulius. Atleiskite, bet Egipto piramides ir šiandieninius dangoraižius stato tie patys statybininkai. Tik pirmieji turėjo mokėti akmenis ridenti, dabartiniai – geležį suvirtinti. Dabar girdžiu, kad įmonei „Continental“ nesugebėsime parengti kelių šimtų darbuotojų. Sugebėsime. Tik nueikime ir konkrečiai paklauskime, kokių darbuotojų jiems reikia“, – sakė M.Ablačinskas.
Minėti sektoriniai profesiniai komitetai turėtų nuspręsti, kai atsiranda pakankamas naujų kompetencijų rinkinys, kad jis galėtų virsti visiškai nauja profesija ir mokymo programa. Kita vertus, M.Ablačinskas prisimena, jog atsiradus kalboms, kad reikia orlaivių technikų, paaiškėjo, jog lėktuvų remonto meistrui reikia labai panašių įgūdžių, kaip ir automechanikui.
„Tas pats – tik kad mašina – didelė ir su sparnais. Kai įsigilini į mokymo turinį, supranti, kad kai kurie įgūdžiai yra tokie patys“, – juokavo M.Ablačinskas.
