Vienu geriausių Kauno mokytojų pripažintas 33-ejų metų D.Boguševičius vis dar laikomas KTU gimnazijos darbuotoju. Šiuo metu vyras serga, o darbo vietą turėtų palikti gruodžio 20-ąją. Kalbėti atvirai jį paskatino žinutėmis, laiškais, skambučiais atakuojantys pažįstami asmenys, kurie mokytoją besąlygiškai palaiko.
– Ar liga susijusi su tuo, ką jūs šiuo metu išgyvenate? Kitaip sakant, ar į ligos patalą paguldė konfliktas su gimnazijos administracija bei nusirašinėjusių vaikų tėvais?
Vienas mokinys paima kito darbą, laiko jį rankose ir nusirašinėja. Akivaizdžiai. Žvilgsnio gali juk ir nepastebėti.
– Stresas paaštrino senas problemas, žinoma.
– Grįžkime mintimis į tą spalio 25 d., kai pamokos metu jūs pričiupote nusirašinėjančius du mokinius, kurių tėvų skundas vėliau ir įžiebė konfliktinę ugnį. Ar nusirašinėjimas itin gajus KTU gimnazijoje?
– Mano praktikoje nusirašinėjimas tikrai nėra toks jau masinis įvykis. Vis dėlto mokykloje iki šiol laikėmės vienokių ar kitokių susitarimų.
Skandalo epicentre buvusių vaikų nesu anksčiau prigavęs sukčiaujant. Tiesa, pernai buvo įvykis. Kai vienas iš tų vaikų pateikė man kūrybinį darbą, kuris labai patiko. Įvertinau teigiamai, norėjau publikuoti viešai. Tačiau praėjus keletui dienų gavau jo bendraklasio darbą, kone identiškas, pakeista vos viena kita detalė. Kadangi klausimų nekyla, kad autorius – tas, kas pirmas atsiuntė, tai domėjausi, kaip visa tai nutiko. Jis paaiškino, jog pasidalijo su bendraklasiais savo darbu kaip pavyzdiniu. Nusirašęs mokinys turėjo perrašyti darbą. Tuomet jie buvo pirmokai.
Šįkart tas, kuris tuomet dalijosi pavyzdiniu darbu, jau nusirašinėjo. Šitas vaikinas – vidutiniokas, kartais aukštesnius balus gaunantis mokinys. Yra parašęs labai gerų darbų. Tikrai nebuvo nepažangus mokinys iki tol. Spalio 25 d. abu nusirašinėjantieji sėdėjo antrame suole prieš mane. Pirmas buvo laisvas, tad nepastebėti nusirašymo buvo neįmanoma.
– Teko girdėti, jog abu mokiniai tėvams tikino, jog vos pažiūrėjo vienas į kitą ir už tai gavo „kuolus“. Kokį tiksliai nusirašinėjimo faktą jūs fiksavote?
– Vienas mokinys paima kito darbą, laiko jį rankose ir nusirašinėja. Akivaizdžiai. Žvilgsnio gali juk ir nepastebėti. Vienas iš mokinių tiesiog sėdėjo be lapo. Kontrolinis darbas buvo jau įsibėgėjęs. Pamatęs tai, paėmiau darbus, surašiau vienetus, įkėliau iškart į elektroninį dienyną su pastaba, kad buvo nusirašinėjama. Tad gimnazijos administraciją ir mokinių tėvus informavau kone iškart.
Pagal tvarkos taisykles turėjau pranešti direktoriaus pavaduotojai. Per artimiausią „langą“ kabinete jos neužtikau. Maniau, suspėsiu dar. Tačiau po 7 pamokų mane išsikviečia į direktoriaus kabinetą. Sužinau, kad skambino vieno iš nusirašinėjusiųjų tėvai. Skundo turinio nežinau. Tuomet man buvo užduoti klausimai: kodėl neinformavau administracijos ir kodėl įvertinau vienetu, kai to daryti gimnazijos dokumentai neleidžia. Paradoksalu. Vienetais anksčiau aš esu vertinęs kitus antrokus. Tuomet moksleivis buvo iškviestas pas direktorių pasiaiškinti dėl pažangumo. Šiuo atveju buvo iškviestas mokytojas.
Galiausiai šiems dviem mokiniams buvo leista perrašyti kontrolinį darbą lapkričio 9 d. Gavo gerus įvertinimus. Lapkričio 10 d. direktorius staiga gavo tėvų skundą. Iki tol kalbos apie nusirašinėjimo skandalą nebuvo jokios. Su manimi tėvai nesusisiekė, su mokiniais pamokų metu taip pat nusirašinėjimo fakto neaptarinėjome. Lapkričio 14 d. buvau pakviestas į kabinetą pasiaiškinti. Ant skundo buvo nusirašinėjusių mokinių mamų parašai. Tik du.
Skunde toliau buvo kalbama apie nusirašinėjimo užfiksavimo faktą. Klausta, kaip buvo pateikta medžiaga, skirta pasiruošti kontroliniam darbui, kodėl aš vienašališkai nusprendžiau pritaikyti mokiniams drausminę nuobaudą, juos įvertindamas neigiamai, nes tai neatitinka darbo tvarkos taisyklių.
– Privalėjote kieno nors atsiklausti dėl įvertinimo?
– Čia ir yra įdomioji dalis. Aš iškart pareiškiau administracijai, kad laikau tai mokytojo spaudimu. Švietimo įstatymas man garantuoja laisvę pasirinkti mokymo ir vertinimo metodus, o tos darbo tvarkos taisyklės apibrėžia tik mokytojo pareigą informuoti apie mokinio nesąžiningą veiklą tėvus ir pavaduotoją ugdymui ir vertinant būti nešališkam. O apie vertinimą nieko nekalbama. Galiausiai buvo surašytas man naujas raštas, nes pirmajame buvo nurodyta klaidinga data.
Kas mane sutrikdė, dėl ko ir pateikiau prašymą išeiti iš darbo, yra tai, kad nusirašinėjimo atveju tiriamas ne nesąžiningas mokinys, o mokytojas, ir tai, kad mano atžvilgiu išleisti net trys direktoriaus įsakymai, susiję su tuo pačiu skundu.
Pasiaiškinime tai ir pabrėžiu: kad neturiu derinti vertinimo su administracija, tik informuoti apie jį. Be to, neapibrėžti net terminai, per kuriuos turiu informuoti. Viskas būtų tuo gal ir pasibaigę, jei ne trečiasis įvykis. Lapkričio 29 d. buvau pakviestas pas direktorių, kuris informavo, jog kitą dieną atvažiuoja mokytojo praktinės veiklos nepriklausomas vertintojas. Jis vertins mano darbo metodus.
– Tai neįprasta gimnazijoje? Kada pastarąjį kartą jūsų darbovietėje lankėsi toks ekspertas?
– Jis atvažiuoja tik tuomet, kai mokytojas atestuojasi, kvalifikuojasi. Įprastesnė praktika ta, kad administracijos atstovai eina stebėti mokytojo pamokų. Tiesa, ir tai nėra privaloma. Per mano 10-ies metų praktiką tai yra pirmas toks keistas atvejis. Kas mane sutrikdė, dėl ko ir pateikiau prašymą išeiti iš darbo, yra tai, kad nusirašinėjimo atveju tiriamas ne nesąžiningas mokinys, o mokytojas, ir tai, kad mano atžvilgiu išleisti net trys direktoriaus įsakymai, susiję su tuo pačiu skundu. Beje, pirmajame įsakyme apie jokį tikrintoją nebuvo užsiminta, vadinasi, tai buvo per tą laiką priimtas sprendimas. Apie išorės vertintoją man pranešė tik iš vakaro ir apskritai apie jo paieškas nebuvau informuotas. Sveikata tokio malonumo jau neatlaikė. Susirgau.
– Kada sužinojote tai, kad buvote įrašinėjamas mokinių pamokų metu? Ar jūsų tai netrikdo?
– Apie tai sužinojau jau sirgdamas. Mane informacija apie trečiąjį skundą, kuris nebuvo pasirašytas, su garso išrašais pasiekė viešoje erdvėje. Kažkas užsiminė, kad šis tekstas platintas tėvams. Net nežinau, ar apie šio skundo turinį buvo iš viso informuota pati gimnazijos administracija. Kadangi tai sklandė viešoje erdvėje, jaučiau pareigą atsakyti. Sudėliojau atsakymą. Juo labiau kad sutrikdė keletas skunde minimų dalykų. Pvz., citata iš Rimanto Kmitos teksto (kurioje skamba necenzūrinė kalba – aut. past.) mokiniams perskaityta gegužę.
Kilo klausimas: įrašinėjo mokiniai jau tuomet kažką planuodami? Tikslingai? Ir jei taip trikdė patirtis, kodėl niekas nesikreipė ir neperspėjo? Jei taip šokiravo, kodėl tiek laiko kentėjo? Aš juk ne sadistas. Kartais pamokų metu, atsiklausus, leisdavau įrašinėti, nes nespėdavo visko konspektuoti, ką kalbu.
– Kokiomis emocijomis šiuo metu gyvenate? Ar matote galimybę toliau dirbti šioje gimnazijoje? Administracija užsiminė, jog bandys ieškoti dialogo, o ir daugelis mokinių nori jus matyti pamokų metu.
– Dviprasmiška situacija. Be galo vertinu gimnazijos bendruomenės paramą. Jaučiuosi jiems be galo įsipareigojęs. Be to, jie dabar gina ne mano asmenį. Jie gina mūsų kolektyvines vertybes. Kovoja prieš nusikaltimą. Esu ne kartą sakęs, kad nusirašinėjimas yra vagystė. Vagystė iš visų aplinkinių. Kita vertus, man iki šiol nelabai suprantama administracijos laikysena. Vis dėlto trys administracijos raštai, paties nusirašinėjimo fakto nesvarstymas trikdo. Nežinau, kaip yra linkę į visa tai reaguoti kolegos. Kiek girdėjau, bendruomenė susiskaldžiusi.
– 15min pasiekė 32 mokytojų pasirašytas raštas, kuriuo nepritariama jus ginančių bendruomenės narių peticijai.
– Čia ir yra bėda. Tai reiškia, kad mūsų nuomonės kardinaliai išsiskiria. Viena vertus, norėtųsi sugrįžti pas mokinius, kurie palaiko. Kita vertus, reikės kartu dirbti su tais žmonėmis, kurie mano, kad aš neteisus, ir tie, kurie gina teisę į sąžiningą mokymąsi, yra neteisūs. Nežinau, kaip pasielgsiu.
– O gal jie dirbtinai palaiko administraciją, nes baiminasi dėl savo darbo vietos?
– Yra įvairių variantų. Manęs klausia, kaip reaguoju į administracijos laikyseną. Taip, skundą pateikė tėvai, kad ir praėjus dviem savaitėms po įvykio. Tačiau skundas eigą gavo dėl administracinio poveikio svertus turinčių asmenų. Jei, jų nuomone, negalėjau neigiamai vertinti pats, ar ateityje turėsiu teisę autonomiškai, patikimai ir savarankiškai vesti pamokas? Ar tokie įvykiai nesikartos? Ar jie nebus provokuojami?
– Kodėl tuomet būtent į šių tėvų skundą taip sureagavo administracija? Ar galite patvirtinti tai, jog už visko slypi įtakingi asmenys, ginantys savo į bėdą pakliuvusius vaikus?
– Negaliu to patvirtinti. Tai gali padaryti tik direktorius. Galbūt skundas reakcijos pagrindu tapo. Kuri iš pusių tą reakciją sustiprino, nežinau. Ar anksčiau manimi norėjo kas atsikratyti. Buvo darbinių nesutarimų, bet jie – standartinė praktika. Nieko neteigiu, nieko neatmetu. Įsivertinimų metu esu sulaukęs priekaišto tik dėl to, kad retokai dalyvauju gimnazijos viešuose renginiuose, rengiamuose po darbo. 2016 m. jokių priekaištų mano atžvilgiu nepareiškė.
– Viešoje erdvėje sklinda KTU gimnazijos mokinių tarybos teiginys, kad į darbą neva jūs grįšite tik tokiu atveju, jei pasikeis direktorius. Jūs pats taip teigėte?
– Būtų sudėtinga dirbti su administracija, kuri davė eigą tokiam vyksmui ir jį palaikė. Ar esu numatęs kitą darbo vietą? Vienu momentu mąsčiau padaryti kad ir trumpą pertrauką. Bet, kita vertus, jei padarai pertrauką, sugrįžti nebenori. Problema ta, kad per 10 metų išmokau būti prieš auditoriją. Kai kuriems, aišku, dabar atrodo, kad išmokau tik tautiniu matu keiktis (nusišypso).
Būtų sudėtinga dirbti su administracija, kuri davė eigą tokiam vyksmui ir jį palaikė.
– Tėvai kėlė klausimą, ar pamokų metu gali būti paaugliams cituojami tokio tipo kūriniai, kuriuose – daugybė necenzūrinių žodžių. Kam to reikia jauno žmogaus ugdymui?
– O ar nepažeidžia paauglių interesų važiavimas viešuoju transportu, buvimas gatvėje, kad ir eglutės įžiebimo šventėje, kur susimušama ir susikeikiama? Tikslas – pasakyti moksleiviui, kad tai, kas yra literatūroje, nebūtinai turi būti perkelta į gyvenimą. Būkim realistai.
Neseniai buvau Lenkijoje. Vienoje parduotuvėje darbininkai sugebėjo savo tautiniu matu ne tik vienas kitam šnekėti, bet ir susišnekėti. Ypatinga komunikacijos forma. Tuomet pagal tokią logiką reikėtų drausti krūvą tekstų. Pvz., Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Tai vienas geriausių šiandienos spektaklių. Jei mes tokiuose dalykuose matome tik keiksmažodžius, bet nepamatome egzistencinės dramos, tai čia jau mūsų problema.
Beje, KTU gimnazijoje buvo teikiami apdovanojimai „Paukščiai ir gaidžiai“. 2012 m. kilo konfliktas. Buvo straipsnis, kaip gimnazijoje neva buvo tyčiojamasi iš mokinių. Nustebino, kad tame tekste gaidys buvo pateikiamas kaip kalėjimo žargonas. Galima juk gaidį suprasti ir kitaip. Moksleivių kalboje „pasigaidinti“ gali reikšti tiesiog suklysti, padaryti nesąmonę, pridaryti klaidų, nesėkmingai pasirodyti. Kad ir prancūzų kultūroje, tai yra Prancūzijos simbolis. Nuo Antikos laikų. Atspindi prancūzų išdidumą. Taigi vieniems tai kalėjimo žargonas, kitiems – kultūrinė kategorija.
– Jums tai yra pirmas toks viešas skandalas, susijęs su darbine veikla?
– Buvę visko. Neįtikimų įvairiausių. Buvo, jog mokiniai ateina iš kitų mokyklų į 9 kl. ir iš jų imi reikalauti daugiau. Skųsdavosi direktoriui. Bet atrasdavome kompromisą. Konfliktuodavome ne dėl mano laisvos dėstymo metodikos.
Beje, vadovėlis nėra vienintelė mokymo priemonė. Net nėra privaloma mokymo priemonė. Vadovėliuose yra tik keli reikalingi tekstai. Mokytojas gali jo neatsiversti ištisus metus. Galima rasti alternatyvias mokymo priemones. Tiesiog mes esame įpratę prie to sovietinio modelio – vienas vadovėlis, vienas teisingas požiūris, kad istorija reikalauja nuoseklaus medžiagos atkartojimo.
Taigi vieniems mano laisvas dėstymas labai patinka, kitiems...
– Kaip manote, visos konflikto pusės pasimokys ko nors iš šios keblios situacijos?
– Bijau, kad pasimokys, bet pamokos ne visos bus šviesios. Ypač ten, kur atsiranda bendruomenės susipriešinimai, nesusikalbėjimai. Kas mane asmeniškai trikdo, tai, kad tokiuose dalykuose greitai imama įžeidinėti asmenį. Tokiu atveju arba bendruomenė gins savo teises iki galo, arba tiek nusivils, kad ateityje nieko niekur ginti nebenorės. Lietuvai nuo to tik blogiau būtų. Juk būtent mokytojai ir mokiniai kuria Lietuvą.
– O panašų skandalą išgyvenęs buvęs KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis susisiekė su jumis? Galbūt iš jo sulaukėte palaikymo? Ir kodėl tokios kovos tarp vienų geriausių mokytojų ir mokinių kyla būtent šioje gimnazijoje?
– Ne, mes nebendravome. O dėl KTU gimnazijos skandalų... Galbūt tai yra susijęs su mokinių ir tėvų didesniais socialiniais jautrumais, su didžiuliu poreikiu atsakyti į socialinę neteisybę. Lietuvoje apskritai gyvename tokioje aplinkoje, kur didelės neteisybės nutylimos dėl, pvz., administracinių galių. Neskubame ginti savų teisių. O šioje gimnazijoje moksleiviai, jų tėvai tai drįsta. Net tyrimas parodė, jog moksleivių pilietinės galios indeksas lenkia Lietuvos vidurkį.
