– Kaip prancūzų kalba atsirado jūsų gyvenime?
– Prancūzų kalba mano gyvenime atsirado sąlyginai vėlai. Mokykloje mokiausi anglų, antroji kalba buvo rusų. Dešimtoje klasėje sugalvojau, kad noriu išmokti prancūzų ir tai nutiko visiškai atsitiktinai. Bet mokymasis buvo sąmoningas ir tai labai svarbu, nes man buvo būtina suvokti, kodėl yra viena ar kita taisyklė, kodėl yra viena ar kita išimtis, taip pat surasti dėsningumus, ryšius tarp skirtingų užsienio kalbų.
Po mokyklos baigiau prancūzų filologiją Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Studijų metais buvau išvykusi pagal „Erasmus“ programą pusmečiui į Suomiją, kur mokslai buvo sunkesni dėl aukštesnio kalbos mokėjimo lygio. Taip pat esu dalyvavusi stažuotėse Prancūzijoje, Belgijoje. Prieš 3 metus baigiau nuotolines pedagogikos studijas Kauno technologijos universitete ir tai suteikė įkvėpimo patobulinti mano organizuojamą nuotolinį prancūzų kalbos mokymą.
Taip pat kurį laiką dirbau mokytoja gimnazijoje Kaune. Šiuo metu gyvenu Kauno rajone esančiame Piliuonos kaime ir nors mano pagrindinė veikla – nuotoliniai prancūzų kalbos kursai, bet kartu dar dirbu Piliuonos gimnazijoje.
– Kaip kilo nuotolinių kursų mintis? Kodėl?
– Manyčiau pagrindinė priežastis – patogumas, kurio norėjosi tiek man, tiek mokiniams. Tam tikra prasme vykimas į tradicinius mokymus, pamokas yra laiko švaistymas. Be to, prisirišimas prie vietos riboja mokinių skaičių, o vienas iš mano prioritetų gyvenime – gyvenimas kaime.
Tiesa, pradžioje kilo daug klausimų. Tarkim, ar įmanomas tikrai kokybiškas nuotolinis mokymas, nes atrodė, kad tik sėdint kartu, gyvai su mokiniu, tai gali pavykti. Bet dabar, po tiek laiko atrodo keista, kai kažkas abejoja dėl nuotolinio mokymo.
Įdomu, kai kartais žmonės sako, kad nuotolinių mokymų nenori, nes tai esą ne tas pats, kaip tradiciniai. Tada klausiu: kas ne tas pats? Atsakymas: „Nežinau.“ Klausiu: ko neišeina padaryti, ką išeina gyvai? Vėlgi atsakymas: „Nežinau.“ Tai pabandykime!
Nuotolinio mokymo pliusų matau labai daug. Kaip minėjau, sutaupomas laikas, prasiplečia teritorija, kur kurioje galima dirbti. Be to, mokantis užsienio kalbą labai svarbus kalbėjimas, o bendraudami per tam tikrą nuotolį (ekraną) žmonės jaučiasi mažiau pažeidžiami, mažiau susikausto, nes nuotolis leidžia jaustis šiek tiek saugiau.
Turėjau mokinių, su kuriais iš pradžių dirbome tradiciškai, o po to perėjome prie nuotolinio mokymo ir iškart pastebėjau, kad mes daug daugiau kalbamės.
Kitas pliusas – nereikia prisirišti prie laiko. Dažnai nutinka, kad nepavyksta surengti pamokos sutartu laiku, vėluojama ar panašiai. Be to, vieni mėgsta mokytis rytais, kiti – vakarais, o nuotoliniai kursai leidžia pasirinkti kiekvienam patogiausią mokymosi laiką.
– Kas yra jūsų mokiniai? Koks jų amžius? Kur jie gyvena?
– Mokiniai yra labai įvairūs (nuotoliniu būdu dirbu beveik tik su suaugusiais). Jų amžiaus – įvairus, daugiausia nuo „dvidešimt kažkelių“ iki 50-60 m. amžiaus.
Didžioji dalis – tai lietuviai, gyvenantys ne Lietuvoje. Daugiausia mokinių, tikriausiai, yra iš Belgijos. Tada seka Prancūzija. Šiek tiek yra iš Šveicarijos, Liuksemburgo. „Toliausias mokinys“ yra iš Toronto, Kanadoje. Tai tam tikras iššūkis, turint omeny laiko juostų skirtumą, bet nuotoliniuose kursuose tai nesukelia beveik jokių problemų, nes nėra nustatyto laiko, kada mokiniai turi prisijungti prie pamokų.
Dauguma mokinių – kaip aš vadinu, „prievartiniai“, t.y., juos mokytis prancūzų kalbos privertė aplinkybės, emigracija. Bet yra nedidelė dalis ir tų, kurie mokosi norėdami tobulėti asmeniškai, dėl to kad patinka ar įdomu.
– Kaip COVID-19 pandemija atsiliepė jūsų kursams? Gal atsirado daugiau norinčių mokytis prancūzų kalbos?
– Pradžia buvo chaotiška, kai kam pasikeitė darbai, dienotvarkė, vaikai nėjo į mokyklą. Buvo, kad mokiniai atkrito, bet atsirado ir tokių, kuriems padaugėjo laisvo laiko. Apibendrinant, COVID-19 šiek tiek pakeitė situaciją, gal kažką paskatino mokytis, bet kardinalaus pasikeitimo nepastebėjau.
Vis dėlto tikiuosi, kad ši situacija paskatins didesnį nuotolinių mokymų sistemų diegimą, ypač universitetuose.
– Kaip vyksta kursai? Kiek kartų į savaitę? Ar mokymosi medžiagą pateikiate internete, o gal reikia mokiniams įsigyti tradicinius vadovėlius?
– Man dabar atrodo viskas labai paprasta, bet suprantu, kad iš šalies taip nėra. Nuotoliniuose kursuose mokiniai gauna visą medžiagą: mano nufilmuotą video, kuriame išaiškinu naują temą. Tam video peržiūrėti (kai kurie peržiūri kelis kartus, kad geriau suprastų) ir atlikti pratimus, mokiniai turi 5 dienas. Tada jie įkelia į tam tikrą sistemą atliktus namų darbus. Aš pamatau, atsidarau, ištaisau ir išsiunčiu atgal, o jei jie turi kokių klausimų, juos susirašau sau ir įprastai kartą į savaitę mes darome virtualų susitikimą. Mokiniai tik stebi, gali raštu užduoti klausimus, o aš į juos atsakau žodžiu. Taip ir vyksta nuotoliniai kursai.
Kur kalbėjimo pamokos? Duodu ir tokias užduotis – mokiniai nufilmuoja save kalbančius, skaitančius. Pradžioje matau, kad tai šiek gąsdina, nedrąsu į save žiūrėti (ir pati iš pradžių jaudinausi), bet tas persilaužimas labai svarbus. Tokio kalbėjimo nauda – mokiniai labiau pasiruošia, pasirašo tekstą, jį pasimoko ir galiausiai – daug geresnis rezultatas. Tas pats ir su namų darbais – daug atsakingiau į tai žiūrima. Todėl nuotolinio formato kursai, mano nuomone, yra daug efektyvesni. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu mokiniai įdeda pakankamai darbo.
O visą mokymosi medžiagą paruošiu pati. Žinoma, naudoju vadovėlius, kurių informaciją aš pervirškinu per save. Dalį medžiagos, užduočių pati sugalvoju.
– Kas sunkiausia mokantis kalbų nuotoliniu būdu? Gal kaip tik taip lengviau išmokti prancūzų kalbą?
– Manau, kad sunkiausia, kaip ir mokantis tradiciškai, – išlaikyti motyvaciją mokytis.
Kai dar neturėjau daug patirties, galvojau, kad svarbiausia mokytojo užduotis, dirbant su suaugusiais, – pateikti medžiagą suprantamai ir žinoma, pataisyti klaidas. Bet su patirtimi supratau, kad dar du dalykai yra labai svarbūs. Visų pirma, tai motyvavimas. Tai tiek taisyklių, tiek temų parinkimas, o kartu šioks toks spaudimas mokytis, neprarasti noro. Motyvavimas yra labai subtilus dalykas, reikia prieiti prie kiekvieno mokinio.
Antra, psichologinis aspektas, t.y., asmeniškų, mokiniui svarbių dalykų įtraukimas į mokymo procesą. Kartais ir tiesiog mokinio išklausymas, kai jis susiduria su tam tikrais sunkumais. Anksčiau nemaniau, kad tai bus mano darbo dalis.
Iš manęs nuotolinis mokymas reikalauja daug daugiau pasiruošimo. Tarkime, mokykloje ar gyvuose kursuose, dažniausiai paaiškinama tema, o tada visi atlieka užduotis. Nuotoliniu mokymu taip neišeina. Tai daug intensyviau, daug labiau išvargina. Nufilmavus kursams video, jaučiuosi labai pavargusi, nes reikia labai susikaupti, reikia viską tiksliai ir aiškiai pasakyti, o ir buvimas priešais ekraną labiau vargina.
Be to, nėra ribos tarp darbo ir poilsio – esu atsakinga už viską: nuo mokymo, bendravimo su mokiniais iki marketingo ar panašiai. Tik nubundi ir pradedi dirbti. Tik sekmadieniais stengiuosi nesiliesti prie darbų, bet nuolat ateina laiškai, mokinių paklausimai. Didžiausias sunkumas – atskirti darbą ir poilsį. Kai mėgsti darbą, kurį darai, tada nuolat galvoji, kaip patobulinti, padaryti daugiau.
– Gal turite kokią išskirtinę mokymo metodiką, patarimų, kaip lengviau išmokti prancūzų kalbą?
– Kai pati mokiausi, ieškojau būdo, kaip padaryti viską greičiau ir efektyviau. Tarkim, atrasti asociacijas, emocines sąsajas su kita kalba. Pavyzdys, prancūziškai „laivas“ yra „le bateau“ – ką primena? Žodį „batonas“. Kvaila asociacija, bet tai padeda atsiminti.
Labai svarbu, kad tos asociacijos būtų asmeninės. Todėl labai skatinu ieškoti asociacijų, kurios leistų lengviau įsiminti informaciją.
Kitas metodas, kurį, kai pati mokiausi, vadinau „Teleloto“, t.y., prisirašydavau žodžių ant lapelių, juos išmaišydavau indelyje ir traukdavau bei pasirašydavau, ką kiekvienas žodis reiškia. Tada pasitikrindavau ir net save įsivertindavau. Tokį metodą siūlau mokiniams. Dalis sako, kad jiems labai padeda.
– Kaip manote, ar jūsų pasirinktas nuotolinis mokymas pasiteisina?
– Taip, labai pasiteisina. Kaip ir minėjau, mokiniai atsakingiau daro namų darbus bei daro, kai nori daryti, kuomet yra nusiteikę. Mokiniams leidžiama susiplanuoti savo darbus, bet duodami terminai iki kada viską atlikti. Tos ribos vienodai reikalingos ir vaikams, ir suaugusiems.
Viso to rezultatas – labai geras. Būna, kad pagal vadovėlį mokiniai turėtų būti žemesniame lygyje, bet testai parodo, kad rezultatas daug geresnis.
