Grįžti į mokyklą – nebaisu
Jaunas pedagogas – ne toks ir dažnas reginys šių dienų mokykloje, o ypač – Lietuvoje. Šalyje, palyginti su kitomis ES valstybėmis, bene mažiausiai jaunų žmonių, pasiryžtančių išbandyti mokytojo duoną. Tačiau Alytaus Dzūkijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas A.Kalinauskas – išimtis iš taisyklės ir geras pavyzdys. Pedagogas drąsina jaunus dėl profesijos apsispręsti negalinčius žmones.
„Mūsų mintyse mokykla dažnai ir būna išlikusi tokia, kokią ją mes matėme vaiko akimis, todėl kartais gal ir atstumia. Įsivaizduojame nuobodžias pamokas, tačiau grįžti į mokyklą kaip mokytojui – visai kas kita. Galiausiai – būtent mes tą mokyklą ir galime pakeisti, padaryti įdomesnę vaikams, kad tokių prisiminimų nesukeltų“, – jaunimą nebijoti pedagoginio darbo skatino mokytojas.
A.Kalinauskas atkreipė dėmesį ir į dar vieną itin svarbų dalyką – ateiti dalintis žiniomis su vaikais, aišku, gali ne bet kas ir ne bet kada. „Pirmiausia, aišku, turi būti pašaukimas. Būtina jausti norą dirbti su vaikais. O antra vertus, negali eiti į mokyklą visiškai jaunas, tam reikia ir subręsti viduje“, – mintimis dalijosi mokytojas.
Būtina jausti norą dirbti su vaikais. O antra vertus, negali eiti į mokyklą visiškai jaunas, tam reikia ir subręsti viduje.
Pedagogas tikino, kad jo istorija panaši. Visą laiką labai mylėjęs fiziką Antanas ją ir studijavo. Fizikos įdomybėmis nuolat dalijosi su draugais ir universiteto studentais, galiausiai, suprato, kad norėtų pabandyti ją dėstyti ir vaikams, ne bet kaip, o įdomiai.
Turi dominti pati asmenybė
Šių dienų mokykla, pasak A.Kalinausko, iš tiesų pasikeitusi, tačiau sakyti, kad vaikai kažkokie kitokie nei kadaise, irgi nesiryžo. „Aš labiau sakyčiau, kad mes patys pradėjome ieškoti tų blogų dalykų. Susitinkame ir kalbame, aptariame visokius neigiamus dalykus, nelaimes. Reikėtų pradėti patiems ieškoti pozityvių dalykų, tada pamatytume, kiek daug jų ir vaikuose“, – kalbėjo fizikos mokytojas.
Susikalbėti su mokiniais jaunam mokytojui, pasak M.Lukšienės premijos laureato, šiais laikais galbūt ir lengviau, tačiau sėkmingo mokytojavimo paslaptis veikiausiai ne čia.
„Mano nuomone, mokytojas turi sudominti vaikus savo asmenybe. Vaizdų, skaidrių ir kitokių dalykų šiais laikais jie gali susirasti ir patys. Turi būti įdomu bendrauti su mokytoju, pasikalbėti. Tokiais būdais mes ir įdiegiame jiems vertybes, kurių neišmoksi tiesiog sėdėdamas prie kompiuterio“, – apie santykį su vaikais kalbėjo jaunasis pedagogas.
A.Kalinauskas tikino suprantantis, kad mokytojo uždavinys – išmokyti vaikus, paruošti egzaminams, tačiau jis pabrėžė, kad jam ne ką mažiau svarbus – pats vaikas kaip žmogus.
„Aš net kartais sakau, kad uždavinį išmokti spręsti galima ir vėliau, galiausiai, daugelis po metų ar kitų tą uždavinį ir pamirš. Man svarbu, kad vaikas būtų nuoširdus, mandagus, o šitą išugdžius, tai niekur nedings“, – mintimis dalijosi mokytojas.
Vaikui sudominti reikia tiek nedaug
Pabrėždamas mokytojo asmenybės svarbą A.Kalinauskas atkreipė dėmesį ir į mokymo metodus, būdus, kaip galima prieiti prie vaiko.
„Mokydamas vaikus aš matau, kaip jiems svarbu yra paliesti, pamatyti tai, ką mokosi, apie ką kalbame. Jei aš vien tik braižyčiau viską ant lentos, manau, tikrai nepavyktų“, – svarstė mokytojas.
„Aš džiaugiuosi, kad mano kabinete yra iš tiesų nemažai priemonių, kurios leidžia man vaikams parodyti fiziką iš arčiau. Kad jis suvoktų, jog fizika ne kažkur neaišku kur, bet čia – ant jo stalo. Aš tikrai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų mokykla sudaro tokias galimybes, tačiau kartais vaikus galima sudominti ir pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis – indeliu su vandeniu, matavimo cilindru.
Pavyzdžiui, kad ir šiandien su vaikais mokėmės nustatyti kūno tūrį. Paprasčiausiai vaikai turi indelį su vandeniu, įmeta į jį kokį nors kūną, pamato, kiek vanduo pakyla, ir matuoja. Kartais užtenka ir tokių paprastų dalykų ir tai jau būna ne paprastas pabraižymas ant lentos“, – apie darbo metodus kalbėjo mokytojas.
Mokytojas turi išsikelti tikslus, ko nori šiandien išmokyti vaikus, tačiau vesti pamoką pagal šabloną – ne.
Vienas iš blogiausių dalykų, pasak jaunojo mokytojo, – bandyti iš anksto suplanuoti visą pamoką. Tai, A.Kalinausko teigimu, net neįmanoma.
„Mokytojas turi išsikelti tikslus, ko nori šiandien išmokyti vaikus, tačiau vesti pamoką pagal šabloną – ne. Juk vaikai yra gyvi žmonės, nežinai, ko jie tavęs paklaus, kaip viskas pasisuks, kaip greitai jie supras. Pamoka yra bendravimas, todėl net nebūna vienodų pamokų. Man visada iš tikrųjų labai svarbi vaikų nuomonė, ką jie galvoja vienu ar kitu klausimu“, – kalbėjo pedagogas.
Kalbėdamas apie mokytojo darbą A.Kalinauskas įvardijo tik vieną trūkumą, tačiau net jis jam – kaip privalumas.
„Iš tiesų visą laiką gyveni lėkime. Per pertrauką nesėdi sau rankų sudėjęs. Ateina ir mokiniai kažko pasiklausti, o tai juk – labai smagu. Galiausiai, prisigalvojame ir su pačiais mokiniais visokios veiklos. Taigi laiko gal nėra tiek daug, kaip norėčiau, bet, kai darbas patinka – tai motyvuoja“, – ryžtingai kalbėjo pašnekovas. Jo teigimu, šiuo metu savęs jokiame kitame darbe neįsivaizduoja.
M.Lukšienės premijos laureatas neabejojo, kad mokykla po truputį keičiasi į gerąją pusę ir kuo toliau, tuo viskas bus geriau, o ir jaunų žmonių, norinčių dirbti mokykloje, atsiras.
„Čia kaip su krepšinio rinktine. Žiūrime būna, kad jau vien brandūs krepšininkai susirinkę, gūžčiojame pečiais, kas juos pakeis ar pan. Bet, žiūrėk, atsiranda jauna karta ir viskas būna gerai“, – šmaikštavo mokytojas.
Profesinių mokymo įstaigų mokytojų bendrųjų, kūrybinių, verslumo, pedagoginių ir dalykinių kompetencijų tobulinimui numatytos 2014-2020 Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.