Jaunimas tampa pragmatiškas
„Pasitinkame Rugsėjo 1-ąją su margomis nuotaikomis. Pirmiausia, mes visi esame paveikti (turiu omenyje universitetų dėstytojus) tos neišvengiamybės – aukštųjų mokyklų reformos. Aš sutinku, kad tokioje situacijoje reformos darosi neišvengiamos – jas diktuoja globalizacijos iššūkiai, demokratijos skaičiai.
Jaunimas migruoja – jie palieka savo gimtąsias vietas, savo kraštą. Kodėl? Manau, kad jaunimas išvyksta anaiptol ne dėl studijų kokybės ar akerpėjusios, apsamanojusios aukštojo mokslo sistemos (kartais tokį argumenta meta politikai, valdžios žmonės). Apklausos rodo, jog dabartinis jaunimas tiesiog žvelgia pragmatiškai – nori baigę universitetą jaustis laisvai ir įgyvendinti savo planus.
Jaunam žmogui turi būti suteikiama laisvė ir sąlygos jo galimybėms realizuoti. Kartais pasakoma: „suteikti visiems vienodas sąlygas“ – bet juk tai neįmanoma! Jei žmogaus šeima vos gala su galu suduria, jaunuolis neišvys universiteto, kad gautų aukštąjį išsilavinimą.
Jaunas žmogus galvoja apie tai, kokios bus jo galimybės jau po to, kai atsiims diplomą. Ir čia ypač tiems universitetams, kurių mokymo prorgramos yra labiau susietos su sociokultūrine veikla, padėtis yra sudėtinga. Tos mokymo programos, kurios susietos su praktine ar gamybine veikla, pritraukia didesnį skaičių studentų, pavyzdžiui: ekonomika, vadyba, inžinerinės specialybės, medicina.
Taigi mes, kaip universitetas, esame atsidūrę situacijoje kai pakankamai sudėtnga turėti didelį skaičių studentų.
Pagal paskutinius duomenis, Lietuvos mokytojų atlyginimai yra žemiausi Europoje, žemesni net už Rumunijos. Mokytojo profesija yra, sakyčiau, misionieriška. Tokiomis profesijomis mes galime laikyti tik tris: dvasininko, mediko ir mokytojo.
Kažkada buvau vienoje parodoje Vytauto Didžiojo universitete – apie studentų organizacijas. Antano Smetonos laikais jų buvo ... 52! Taigi kiekvienas studentas dalyvaudavo kažkokioje religinėje, misionieriškoje, švietėjiškoje, mokslinėje, įvairiausių pomėgių veikloje, turėjo tam tikrų interesų.
Vis tik norėčiau atkreipti dėmesį į vieną šios profesijos pliusą, kuris neegzistuoja jokioje kitoje profesijoje – mokytojas savo fizinių ir dvasinių jėgų atstatymui, savo interesų patenkinimui turi trijų mėnesių atostogas. Šiuo požiūriu – tai išskirtinė profesija. Pagalvokite – visoms kitoms profesijoms atseikėta vos 20 kelios dienos – ir ne daugiau.
„Palaidi paaugliai“ – emigracijos pasekmė
Mokytojo padėtis Lietuvos visuomenėje yra komplikuota. Problema ne tik maža alga – mokytojo padėtis visuomenėje darosi neapibrėžta. Jei neatkreipsime į tai dėmesio, vargu ar bus realizuoti kiti valstybės tikslai ir uždaviniai. Kalbame, kad mūsų vaikai turi būti pilietiški, o kas tai pasėja? Pirmiausia – šeima, tuomet – mokykla. Jei nebus gabių, talentingų mokytojų, kaip sukursime tą nuostabią, laisvos rinkos, demokratinę visuomenę?
Visos valstybės institucijos turėtų skirti daugiau dėmesio mokyklai – tam visuomenės sociokultūriniam branduoliui. Beje, šiais laikais pastebiu, kad tėvai dalį savo pareigų permeta mokyklai: mokykla turėtų ir perteikti žinias, ir vertybes, ir rūpintis laisvalaikiu, ir spręsti kitas kasdienes problemas. Ir dar išauklėti. Komplikuoti santykiai – taip pat emigracijos pasėkmė. Vaikai paliekami senelių priežiūrai, jaunuolis nejaučia tos „tėvo akies“ – būdamas toje pačioje šalyje jis kažkiek vis tiek sudrausmina. Berniukas ateina į mokyklą – čia moterų karalija. 70 proc. mokytojų – moterys. Jos – puikios savo dalyko žinovės, veiklios, jautrios, geradarės, bet vyrų ir moterų santykis turėtų būti kitoks.
Kalbant apie universitetų pertvarką, mums labai svarbu išlaikyti didžiulę šio universiteto sukauptą patirtį ir stuburą. Juk mes nerengiame nieko kito, tik mokytojus. Esame ne klasikinis, o specializuotas universitetas.
Kalbant apie Rugsėjo 1-ąją negaliu sakyti, kad ją pasitinku optimistiškai. Studentų įstojo gana daug, tačiau šiemet mums buvo uždrausta toliau priimti studentus į kai kurias studijų programas. Švietimo ministerija turi, sakyčiau, nepagrįstą nuomonę, kad mokytojų per daug.
Europoje egzistuoja du mokytojo rengimo būdai: lygiagretusis, kai studentas įgyja konkretaus dalyko žinių ir lygiagrečiai gauna mokytojo kvalifikaciją, taip pat pereina solidžią praktiką. Antras būdas yra nuoseklusis – kai mokytoju gali tapti bet kurią aukštojo mokslo programą studijuojantis žmogus, papildomai pasimokęs šiek tiek pedagogikos. Vokietijos, Austrijos ir kitose šalyse dažniausiai derinami šie du pedagogų rengimo būdai.
Pedagogų rengimo klausimas apskritai labai aktualus šiandieninei Lietuvos situacijai. Jei tiesiog uždarinėsime studijų programas – kaip pas mus šįmet – netrukus pajusime, kad jau nėra pakankamai humanitarinių disciplinų mokytojų. Ministerija, naikindama mokymo programas, daro didelę žalą universitetams. Pavyzdžiui: jei šįmet nepriimame studentų į istorijos ir lituanistikos programas – į kokią situaciją stumiame šių dalykų dėstytojus? Turime juos atleisti. O kitais metais, kai priimsime studentus į šias programas – jau trūksime specialistų, dėstytojų.
Paprastas būdas išmokyti pilietiškumo
Dar viena problema, kurią matau: dabar mokytojus rengia 7 aukštosios ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos. Kas tik to nesiima!
Kadangi Vytauto Didžiojo universitetas yra klasikinio tipo universitetas, mes jau 1,5 metų svarstome, kaip integruotis į jų struktūrą. Man svarbiausia, kad mūsų universiteto pedagoginis ir nuotolinis branduolys, turintis įvairiapusiškos patirties, išliktų – tegul ir kaip padalinys prie šio tveriamo klasikinio universiteto. Galima šias žinias, patirtį išbarstyti vėjais – bet kas tada atsakys?! O universitetai jungiami ne tik pas mus: ir Danijoje, ir Suomijoje, ir Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kt.
Europoje labai didelis dėmesys skiriamas pačiai pradžiai – jauniausio amžiaus moksleiviams. Beje – man labai patikęs pavyzdys iš Prancūzijos: prie kiekvienos mokyklos plėvėsuoja šalies vėliavos ir ją kasryt iškelia ir kas vakarą nuleidžia geriausiai tą dieną pasirodęs mokinys. Paprasta detalė – bet juk ji diegia pilietiškumą, patriotiškumą. Vieną dieną, keldamas tą vėliavą, mokinys supras, kas ta vėliava, kodėl ją reikia kelti. Šią idėja siūliau Lietuvoje, bet tebuvo įgyvendinta tik tiek, kad kai kurios mokyklos turi vėliavas.
Lietuvoje girdžiu kalbas, kad pradinukams mokyti nereikia aukštojo mokslo diplomus turinčių mokytojų – užtenka baigusių kolegijas. Taip kalbėti gali tik
O Vokietijoje – sukanka 65-eri – ir tą pačią dieną tavęs nėra universitete. Siūliau panašią tvarką ir Lietuvos edukologijos universitete – bet senatas tam nepritarė. Jei tokia tvarka įsigaliotų – šiandien nesikalbėtume – aš jau būčiau pensijoje. Ir, matyt, būčiau laimingas pensininkas.
tie, kurie apskritai nežino, kas yra pedagogika ir su kuo ji valgoma. Tarsi pradinukams užtenka tokio „pusiau mokytojo“. Nieko panašaus! Pradinių klasių mokytojai padeda pasaulio suvokimo ir kūrybiškumo pagrindus.
Toks požiūris mane tikrai nuteikia negatyviai. Mano nuomone, mokytojai turi būti rengiami tik universitetuose – nesvarbu, kokio amžiaus vaikus jie mokys.
Tad nederėtų uždarinėti mažų kaimo mokyklų – jos yra miestelio kultūrinis židinys. Norvegijoje mokykla veiks ir tuo atveju, jei ją lankys 2 vaikai. Į ją atvyksta keliaujantys mokytojai, kad ir ne kasdien. Galėčiau palyginti juos su dvasininkais – kunigas eina atlikti savo pareigą, net jei į vakarines pamaldas susirenka vos keli tikintieji.
Lietuvoje tam trūksta vizijos šioje srityje – vien geltonais autobusiukais problemos neišspręsi.
Mokytojų „užsisenėjimas“ – kaip tai spręsti?
Pradėdamas naujus mokslo metus norėčiau palinkėti studentams, kad jie greičiau suprastų, kad universitetas – nebėra mokykla. Kad taptų brandesni, žingeidesni, drąsesni klausti, aktyviau dalyvautų diskusijose. Man taip pat labai svarbu, kad jie bręstų kaip piliečiai.
Tuo metu mokytojams norėčiau palinkėti, kad jie greičiau sukurtų bandžias profesines sąjungas. Brandžias. Jau šiandien jų yra kelios, tačiau kai jos silpnos, valdžios institucijoms labai paranku jas valdyti. Profesinės sąjungos gali kelti reikalavimus, kurie yra išdiskutuoti, apmąstyti, pagrįsti protu, o ne nuomone. Mokytojas turi aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.
Pasisakau už kartų kaitą mokykloje. Šiuo metu Lietuvoje situacija labai neparanki: pedagogai siekia kuo ilgiau išdirbti, iki pensijos, ir užima vietas, į kurias galėtų ateiti jaunoji karta. Man labai patinka situacija Izraelyje – ten mokytojo ir karininko statusas yra lygiavertis. Tai reiškia, kad mokytojas į pensiją išeina anksti.
Kodėl gi ne? Tuomet išvengtume situacijos, kai vaiko mamą ir dar vos ne senelį mokė tas pats mokytojas. Beje, tai galioja ir universitetams. Šiuo metu daugelis universitetų yra nusistatę tam tikrą amžiaus ribą – 70 metų. Ji galioja profesoriams.
O Vokietijoje – sukanka 65-eri – ir tą pačią dieną tavęs nėra universitete. Siūliau panašią tvarką ir Lietuvos edukologijos universitete – bet senatas tam nepritarė. Jei tokia tvarka įsigaliotų – šiandien nesikalbėtume – aš jau būčiau pensijoje. Ir, matyt, būčiau laimingas pensininkas.
Vokietijos universitetų dėstytojai visiškai nesipiktina šia tvarka – jie iš anksto žino, kad ateis toks metas. Jie galės toliau rašyti knygas, padėti studentams ar kitiems piliečiams, kultūrininkams savanoriškais pagrindais užsiimti šeimynine ar visuomenine veikla.
Pažvelkite, kiek užsienyje yra įvairių klubų: ir knygų, ir kolekcininkų, ir dailininkų, ir kulinarijos, ir kelionių. Žmonės ten aktyviai dalyvauja svarbiausioje bendruomeninėje ir visuomeninėje veikloje. Manau, kad Lietuvoje to labai stinga.
Kažkada buvau vienoje parodoje Vytauto Didžiojo universitete – apie studentų organizacijas. Antano Smetonos laikais jų buvo ... 52! Taigi kiekvienas studentas dalyvaudavo kažkokioje religinėje, misionieriškoje, švietėjiškoje, mokslinėje, įvairiausių pomėgių veikloje, turėjo tam tikrų interesų.
Sovietmečiu praradome šiuos židinius, sumažėjo įvairių organizacijų ir naujų mes nesugebame sutverti. Dalyvaudamas tokiose organizacijose studentas tampa labiau valingas, labiau atsakingas už savo sprendimus – tuomet nebesijaučia didžiulės rinkos mašinos sraigteliu.
Ne tik konkurencija yra pažangos variklis
Žmogaus auklėjimas, ugdymas – nėra vienadieniai dalykai. Juk žmogaus prigimtis nekinta – todėl ir kai kurie pedagogikos principai – amžini. Šiandien esame skatinami mestis į technologijų panaudojimą... Nesakau, kad nereikėtų naudoti planšetinių kompiuterių, įvairiausių informacijos priemonių, tačiau jie negali būti tikslas – tik pagalbinės priemonės. Vargu ar daug pasieksime vien techninėmis priemonėmis spręsdami amžiną pedagogikos problemą – kaip žmogų sužmoginti...
Esu parašęs kelias knygas apie elito sluoksnį. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad elitas yra be galo svarbus sluoksnis visuomenės gyvenime. Kai elitas neturi istorijos, tęstinumo, brandos, jis yra toks išdraskytas kaip Lietuvoje, tuomet visuomenei be galo sunku atsigauti bet kuriuo periodu.
Elitas yra stipriai atsakingas už visuomenės gyvenimą. Pavyzdžiui, galėtume piktintis Indijos kastų sistema, tačiau be aukščiausios kastos – brahmanų, ši šalis būtų išsibarsčiusi, išnykusi. Jie buvo filosofijos, religijos, sanskrito kalbos, humanitarinių vertybių pagrindas.
Platonas buvo sudaręs vertybių piramidę: tiesa, gėris, grožis. O šiandien piramidė jau virsta tetraedru – atsiranda ketvirtoji vertybė – nauda, be kurios niekas nevyksta. Gerai, jei nauda bent jau abipusė – o jei ji pagrįsta vienos pusės praradimais, tuo, kad viena iš veikiančių pusių buvo apgauta, įvaryta į kampą, žlunga?
Švietimo ministerija vis postringauja, kad tarp universitetų turėtų egzistuoti konkurencija. Tačiau pagalvokite: net žvėrių pasaulyje liūtas iš karto nepapjauna daugumos gazelių: saugo kaimenę, pasilieka ateičiai. Gamtoje egzistuoja kažkoks nerašytas įstatymas, kažkokia tvarka.
O jei pakilsime aukščiau gyvūnų pasaulio – į žmonių, dar labiau turi egzistuoti sanglauda, savitarpio pagalba, nauda.“
