23 universitetai (14 valstybinių ir 9 nevalstybiniai), 24 kolegijos (13 valstybinių ir 11 nevalstybinių) ir beveik šimtas profesinių mokyklų – tokia yra šalies aukštojo mokslo įstaigų statistika. Nepaisant to, daugiausia studentų studijuoja universitetuose, o mažiausiai – profesinėse mokyklose.
Aukštojo mokslo sunkmetis
„Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“ – taip vadinasi keturių profesorių – Vytauto Daujočio, Arvydo Janulaičio, Vytauto Radžvilo ir a. a. Rimanto Petro Sližio – knyga apie šalies aukštojo mokslo virtuvę.
Didžiąją dalį knygos parašė 60-metis Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto profesorius V.Daujotis. Jo teigimu, aukštojo mokslo sunkmetis šalyje tęsiasi nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir vis gilėja.
„Pradžioje tai buvo dėl nesupratimo, kaip daryti. Tačiau kai į rankas švietimą paėmė liberalioji jėga ir į mokslą pažvelgta kaip į verslą, viskas buvo sugadinta. Faktiškai tai, kas padaryta, galima įvardyti kaip nusikaltimą“, – griežtai rėžia V.Daujotis.
Knygos bendraautoris – 70-metis biotechnologas, VU profesorius A.Janulaitis atskleidžia, kad kūrinys atsirado iš visuomeniškų paskatų, noro prisidėti prie valstybės tobulinimo: „Mes su V.Daujočiu nuo Sąjūdžio laikų visuomeniniais pagrindais užsiimame švietimo ir mokslo politika, turime patirtį aukštojo mokslo sferoje. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje R.P.Sližys buvo pirmasis aukštojo mokslo sistemos vadovas. Knyga siekėme išdėstyti platformą diskusijoms.“
Profesoriai negaili kritikos tiek aukštosioms mokykloms, tiek valdžiai. O labiausiai – 2009 metais liberalų ir konservatorių pradėtai aukštojo mokslo reformai.
Profesija pagal kainą
Nors 2009 metų balandžio 30-ąją Seimo priimtas Mokslo ir studijų įstatymas skelbia apie lygias visų šalies piliečių teises įgyti aukštąjį išsilavinimą, profesorių teigimu, taip nėra: už studijas valstybinėje aukštojoje mokykloje vieni nemoka nieko, o kiti kloja visą kainą.
Dėl to studijos nėra visiems vienodai prieinamos, nes kai kurie renkasi profesiją pagal kainą, o ne pagal savo polinkius ir gebėjimus.
Pas mus mokestis už studijas – bauda už nepakankamai gerą mokymąsi.
„Pas mus mokestis už studijas – bauda už nepakankamai gerą mokymąsi. Lenkai bent jau deklaruoja, kad tai – priemonė pritraukti ir išlavinti kuo daugiau žmonių“, – šypteli profesoriai.
V.Daujotis piktinasi, kad šalyje pardavinėjami diplomai: „Jei turi pinigų, susimokėsi už studijas ir atsėdėsi. Tai kas, kad nesi pasirengęs ir neturi gebėjimų.“ A.Janulaičio teigimu, to pasekmė – silpnesni universitetai, siekdami išgyventi, už didelius pinigus priima studijuoti studentus su labai mažais balais.
„Studijų kokybė priklauso ne tik nuo dėstytojų, infrastruktūros, bet ir nuo studentų, kurie atėjo, ar jie sugeba išsilavinti. Jei vienoje grupėje sėdi stiprūs ir nelabai, studijų kokybė prastėja“, – paaiškina profesorius.
A.Janulaitis priduria, kad labai svarbus ir socialinis aspektas – universitetuose turi būti rengiami ne tik specialistai, bet ir ugdomi sąmoningi bei atsakingi piliečiai, kurie sugebėtų asmeninius interesus derinti su bendrojo gėrio keliamais reikalavimais. Deja, mokančių ir nemokančių studentų koegzistavimas, jų rotacija pagal principą „kolegos nesėkmė – tavo asmeninė sėkmė“ ne tik neprisideda prie šios universiteto misijos, bet ir toliau skatina visuomenės atomizaciją.
Anot V.Daujočio, autoritetinga Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (angliškai trumpinama OECD) padėtį, kai vieni moka už studijas visą kainą, o kiti – nieko, vertina kaip diskriminaciją: studentas, norėdamas susimokėti už studijas, turi dirbti, todėl gali praleisti dalį užsiėmimų, jam sunkiau mokytis. Tai sudaro nevienodas mokymosi sąlygas.
Estijoje veikė tokia pat sistema, kaip ir Lietuvoje, tačiau nuo 2013-ųjų rudens ji bus pakeista. Po ilgų diskusijų nuspręsta, kad už studijas mokės tik tie, kurie neišlaikys egzaminų. Mokestis bus proporcingas neišlaikytų kreditų skaičiui, taigi, pavyzdžiui, neišlaikius vieno egzamino, neteks mokėti už visas to semestro disciplinas.
„Mums reikia ryžtis, nėra tiek daug tų pokyčių: nereikia jokių infrastruktūrinių pertvarkymų. Tai vienas konkretus sprendimas“, – tikina V.Daujotis.
Geriau studijuoti Anglijoje?
Profesoriai pasakoja, kad civilizuotos šalys ne iš savų, o tik iš kitų šalių piliečių renka visą studijų kainą (visų ES valstybių studentai traktuojami kaip tos pačios šalies piliečiai).
Jie atkreipia dėmesį, kad pasaulyje labai gerai vertinama Australijos aukštojo mokslo sistema. Ji patraukli kitų šalių studentams, todėl trečdalį lėšų Australija susirenka iš aplinkinių Azijos regionų atvykusių studentų, o Australijos piliečiams studijų įmokos yra nedidelės.
Didžiosios Europos šalys – Prancūzija, Vokietija – iš studentų kasmet ima nedidelį registracijos mokestį. Laikoma, kad šis mokestis yra ne už studijas (šių šalių konstitucijose įtvirtinta nemokama aukštojo mokslo nuostata), o už kitas paslaugas, kurias studentai gauna aukštojoje mokykloje, pavyzdžiui, už galimybę naudotis sporto infrastruktūra.
V.Daujotis pastebi, kad Europoje brangiausios studijos yra Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Tačiau Jungtinėje Karalystėje, kaip ir minėtoje Australijoje, labai lanksti paskolų sistema: paskolą studentai turi atiduoti tik tada, kai jų pajamų lygis pasiekia nustatytą sumą.
V.Daujotis nusijuokia: apsimoka bėgti į Angliją. Ten, pasiėmus paskolą, baigti studijas ir grįžti atgal. Lietuvai yra nustatytas koeficientas – 12 000 svarų sterlingų (daugiau kaip 50 000 Lt). Kol tiek per metus neuždirbsi (tektų uždirbti maždaug 4300 Lt per mėnesį „į rankas“), tol nereikės mokėti paskolos už Anglijoje baigtas studijas. O jei niekada neuždirbsite tokių pinigų, Anglija prisiimtų atsakomybę, kad jos investicijos nepasiteisino, nes aukštoji mokykla nesugebėjo išmokyti studento gerai uždirbti.
Brangi, bet menka kokybė
Lietuvoje dabar studijuoja apie 200 000 studentų. Maždaug pusė jų moka už mokslą. Konstitucinio Teismo sprendimu, jų studijų kainą nustato pačios aukštosios mokyklos.
Valstybiniai regioniniai universitetai negauna net minimalaus būtino finansavimo – stojantys studentai atneša nedaug valstybinių „krepšelių“, iš studijuojančių savo lėšomis imamas dar mažesnis mokestis. Dėl to labai nukenčia studijų kokybė, menksta universitetų prestižas.
Švietimo ir mokslo ministerija, anot V.Daujočio ir A.Janulaičio, užmerkia akis, nes, jei tektų imtis priemonių, jos būtų drastiškos – tektų uždaryti 4 ar 5 valstybines aukštąsias mokyklas.
Lietuvoje nėra nei intelektualinio, nei finansinio potencialo tokiam skaičiui universitetų garantuoti studijų kokybę.
„Mokestis už studijas turėtų būti tikslingai reguliuojamas mažinant universitetų ir didinant profesinių mokyklų bei kolegijų skaičių. Lietuvoje nėra nei intelektualinio, nei finansinio potencialo tokiam skaičiui universitetų garantuoti studijų kokybę“, – teigia A.Janulaitis.
Kita bėda, kaip pastebi V.Daujotis, ta, kad Lietuvoje studijų įmokos labai skiriasi, neatsižvelgiama, koks potencialas būtų baigus konkrečias studijas. Pavyzdžiui, būsimas muzikas per metus sumoka 20 000 Lt, fizikas – 9 000 Lt, teisininkas – 3000 Lt, nors gerai mokamą darbą sunkiausia būtų rasti muzikui.
Iki 2000 Lt per metus
Profesoriai siūlo nustatyti vienodą registracijos įmoką visuose šalies universitetuose, visoms specialybėms, visiems studentams. Metinė registracijos įmoka siektų 1500–2000 Lt. Likusią dalį mokėtų valstybė. Ji galėtų ir teikti paskolas studentams, kurie neišgali iškart sumokėti tokios sumos.
V.Daujotis ir A.Janulaitis negali atsakyti, per kiek laiko reikėtų įvykdyti tokius pakeitimus, tačiau pabrėžia, kad ilgai laukti nevertėtų. Jų teigimu, geriau, kad studijos būtų finansuojamos pagal aukštosios mokyklos ir Vyriausybės sutartį, o ne pagal „krepšelių“ sistemą.
Anot profesorių, reikėtų, kad auditas peržiūrėtų, kiek aukštosiose mokyklose dirba gerų dėstytojų, kokį skaičių studentų jie gali deramai paruošti, kiek abiturientų, gebančių ir parengtų studijoms aukštojoje mokykloje, išleidžia vidurinės mokyklos. Pagal tai Vyriausybė su aukštąja mokykla sudarytų 3–4 metų studijų finansavimo sutartį, kad įstojęs studentas mokslus ir baigtų, o ne vienais metais gautų finansavimą, o kitais – galbūt ne.
„Daug šalių pagal sutartis taip ir finansuoja studijas. Gerai dirbant, per dvejus metus galima įsivesti ir susigyventi su šia sutarčių sistema“, – tvirtina V.Daujotis.
Nauja valdžia reformuos reformą
Naują valdančiąją daugumą pretenduojantys sudaryti socialdemokratai (LSDP) ir Darbo partija (DP) jau rengia naujas švietimo politikos gaires.
DP atstovas Vydas Gedvilas teigia, kad gerai ir labai gerai besimokantiems studentams nemokamas mokslas turi būti užtikrintas, o rotacija turėtų būti vykdoma po kiekvienos sesijos. Likusieji turės mokėti vienodo dydžio studijų įmoką. Dėl fiksuotos studijų įmokos partijos dar nesutaria. LSDP siūlo įmoką iki 2000 Lt, DP – 3000–4000 Lt.
Paskolas studijoms teiktų Valstybinis studijų fondas, o ne komerciniai bankai, palūkanos būtų ne didesnės nei 3 proc., o paskolą būtų galima grąžinti ne iškart po studijų baigimo.
LSDP atstovo Rimanto Vaitkaus siūlymu, nauja finansavimo sistema galėtų pradėti veikti nuo 2013-ųjų rugsėjo.
Taip pat siekiama naikinti studentų „krepšelius“ ir pereiti prie valstybės užsakymų sistemos rengiant specialistus.