Daugiausiai diskusijų kyla dėl trijų, todėl reikėtų detalizuoti ir paaiškinti, kodėl priimtas toks sprendimas.
Ministerija pateikė siūlymą darbo užmokestį didinti 21 procentu, o kai kuriems pedagogams, dirbsiantiems su atnaujintu turiniu, dar keliais procentais daugiau. Tačiau tada vis tiek 2024 m. nebus pasiektas 130 VDU, o tai pagrindinis Vyriausybės bei politinių partijų ilgalaikis įsipareigojimas mokytojams.
Viešojoje erdvėje yra įsiplieskusios audringos diskusijos dėl mokytojų vidutinės algos dydžio skaičiavimo metodikos. Valstybės kontrolė rugsėjo 9 d. paviešino ataskaitą, kurioje akcentuojama: „ŠMSM pateikė informaciją, kad mokytojų VDU nuo 2019 m. auga kasmet ir 2022 m. siekė bruto 2 041,2 Eur. Rodiklis neatspindi visų mokytojų vidutinio darbo užmokesčio, nes ŠMSM metinį mokytojų VDU apskaičiuoja remdamasi Valstybės duomenų agentūros skelbiamais ketvirtiniais bendrojo ugdymo mokytojų VDU vidurkiais, o ne pagal pirminius duomenis, ir neįtraukia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų VDU.
ŠMSM teigimu, skaičiuojant rodiklį nėra poreikio vertinti mokytojų VDU pagal specifinius požymius – amžių, stažą, etatus, todėl VDU skirtumai neskaičiuojami. Mokytojų bendruomenė viešojoje erdvėje diskutuoja, kad faktiškai mokytojų gaunamas VDU neatitinka ministerijos deklaruojamo vidurkio.“ Analogiškas išvadas yra padariusi ir paviešinusi žurnalistė, atlikusi savo tyrimą, LŠDPS surinkti ir susisteminti duomenys rodo tą patį.
Todėl toks ŠMSM pasiūlymas nesudaro prielaidų įvykdyti Vyriausybės prisiimtus įsipareigojimus. O siūlymas kelti mokytojams, dirbsiantiems su atnaujintu turiniu, procentus už pasiruošimą pamokoms jau šiais mokslo metais įnešė neįtikėtinos sumaišties ir papildomų įtampų, nes nebuvo padidintas etatų skaičius mokyklose. Papildomos lėšos (garsiai deklaruoti 7 milijonai) ugdymo įstaigų taip pat dar nepasiekė. Todėl galima išvesti analogiją ir padaryti išvadą, kad tokia forma žadamas pokytis nėra racionalus pasiūlymas.
Mokinių skaičius klasėse – vienas labiausiai su ugdymo kokybe ir darbo sąlygomis susijusių veiksnių. Problema keliama, tačiau nesprendžiama dešimtmečiais. Atsakomybės perkėlimas savivaldybėms nepriimant strateginių ilgalaikų įsipareigojimų nėra problemos sprendimas. Jis tokiu būdu vėl nukeliamas neribotam laikui.
Be to apribojimų savivaldybėms priimti analogiškus sprendimus niekada nebuvo ir matome rezultatą – viskas lieka taip, kaip patogiau valdininkams, bet ne vaikams ir mokytojams. Taip pat siūlyme nekalbama apie ikimokyklinio ugdymo įstaigas ir galimą maksimalų vaikų skaičių jose. Todėl mūsų reikalavimas priimti ilgalaikius strateginius sprendimus kol kas nesulaukė tinkamo derybinio pasiūlymo.
Etatinio darbo apmokėjimo tvarka yra labiau betvarkė, sukelianti absoliutų neteisybės jausmą ir leidžianti įvairių lygių piktnaudžiavimą. Niekas tiksliai nežino, kiek savaitinių pamokų turi būti, kad būtų sudarytas etatas. Todėl didėjant darbo krūviams ir mažėjant mokytojų bendruomenei etato ribos tiesiog praplečiamos ir mokytojams už sudėtingesnes sąlygas nemokama. Tokią schemą derybose vėl pasiūlė ministerija. Jos pozicija – kad etatą sudarytų dar daugiau pamokų. Tai visiškai nepriimtina.
Švietimo bendruomenė laukia, kol ministerijos derybų komanda pateiks pasiūlymus, kurie leis įgyvendinti Vyriausybės išsakytus įsipareigojimus. Taip pat labai svarbu priimti sprendimus, darančius didiulę ilgalaikę įtaką ugdymo kokybei.
Aiškios, racionalios etatinio apmokėjimo tvarkos, užkertančios pasitaikančius piktnaudžiavimo atvejus, būtų dar vienas svarus indėlis gerinant mokytojų darbo sąlygas. ŠMSM teikiami pasiūlymai ir bandymai viešojoje erdvėje priešinti visuomenę ir manipuliuoti skaičiais bei faktais rodo, kad ugdymo proceso sklandumas ir bandymas išvengti streiko kol kas nėra jų prioritetas.
