„Noras būti normaliu nebūtinai reiškia norą vaikščioti. Jie tiesiog nenori būti išskiriami iš kitų. Jie nori su savo gebėjimais būti ten, kur būna bendraamžiai. O ką reiškia „normalu“ vaikystėje? Tai, pirmiausia, mokyklos lankymas. Juk didžiąją dalį „normalaus“ vaiko laiko užima būtent mokykla.
Kas leido mums nuspręsti už neįgalų vaiką: gali ar negali jis mokytis mokykloje?
Neįgalūs mažieji nori mokytis, tačiau dėl fizinės negalios jie priversti pasirinkti namų mokymąsi“, – ketvirtadienį Kauno technikos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete surengtoje konferencijoje „Neįgalūs vaikai taip pat nori mokytis – kartu negalią paverskim galia“ vieną iš visuomenėje egzistuojančių problemų iškėlė psichologė.
Anot jos, didžioji visuomenės dalis mano, jog fizinė negalia yra kartu ir protinė negalia, todėl vaikui vežimėlyje – ne vieta mokykloje. Toks klaidingas požiūris sukausto ir taip jau dėl negalios išgyvenančius mažuosius. Kitaip sakant, nuskriaudė gamta, tai dar ir visuomenė drėbtelėjo.
„Pateiksiu vidutinį intelektą turinčio fiziškai neįgalaus berniuko dienos planą. Miega jis apie 10-11 val., 40 min. skiria sportui, 30 min. – pavalgymui. Į namus ateina mokytojas – mokslai trunka apie 2 val. Tuomet apie 30-40 min. ruošiamos pamokos. 7-8 val. lieka laisvos. Ką vaikui veikti namuose tą laiką? Kontaktų ratas mažas. Taigi jis žaidžia kompiuterinius žaidimus – pasineria į virtualią realybę. Jo tėvai nebeturėjo jėgų kovoti, kad sūnus būtų priimtas į kokią bendrojo lavinimo mokyklą“, – nepatogią tiesą atskleidė A.Mitaitė.
Kodėl būtina eiti į mokyklą
Anot psichologės, fiziškai neįgalūs vaikai į mokyklą nenori eiti ne todėl, kad nepatinka mokytis, o todėl, kad susiduria su fiziniais sunkumais: pvz., negali patekti į pamoką, vykstančią trečiajame aukšte. Tuomet jie ima jaustis išskirtiniais, manosi esą kažkam našta. Psichologės įsitikinimu, suteikus jiems palankias sąlygas, negalią turintys vaikai būtų tokie patys, kaip ir visi.
„Mokymasis namuose nėra blogai, jei to išties reikia. Tačiau tai daug atima. Kodėl vaikui reikia lankyti mokyklą? Nes tai suteikia socialinį užimtumą, santykius su kitais. Tai ir – galimybių vystymas, mokymasis prisitaikyti prie realių gyvenimo sąlygų. Galimybė patirti sėkmę atpirktų visus sunkumus. Tik mokykloje jie gali atrasti, kurioje srityje yra sėkmingi“, – teigia psichologė.
Paklaususi minėto berniuko, ko jis nori, A.Mitaitė išgirdo atsakymą, jog nieko. Izoliuotas namuose, vaikas pamiršta, ko norėti, nes visi jį atstumia.
„Mokykloje vaikai mokosi ne tik priimti savo negalią, bet ir įsilieti į visuomenę. Jiems prie iššūkių lengviau prisitaikyti būtent vaikystėje. O ir sveikiems vaikams priimti neįgalų bendraamžį yra lengviau vaikystėje“, – pabrėžė ji.
Svarbu pastebėti, ką gali neįgalus vaikas
Kauno kolegijos Vadybos ir ekonomikos fakulteto prodekanė dr. Zita Baužienė konferencijos metu iškėlusi klausimą: „Kas leido mums nuspręsti už neįgalų vaiką: gali ar negali jis mokytis mokykloje?“.
Žiūrint į neįgalų vaiką, svarbu pastebėti ne tai, ko jis negali, o tai, ką gali, kas pozityvu: gebėjimus, stiprybes, žinias, interesus, pomėgius. O kas žino, kiek ir ką jis gali? Net pats vaikas nežino, kol neišbando. Tad visuomenei tereikia jam padėti išbandyti.
„Yra įvairių problemos sprendimo būdų. Pvz., nuotolinis mokymas, kuomet vaikas dalyvauja pamokoje kompiuterio pagalba. Arba mokytoja į jo namus gali ateiti kartu su keletu mokinių. Galima bent jau kelių pamokų mokykloje metu integruoti fiziškai neįgalų vaiką į mokymosi procesą. Pritaikykime pamokas. Leiskime vaikui pasirinkti, gali jis ar ne“, – teigė Z.Baužienė.
Pasak jos, žiūrint į neįgalų vaiką, svarbu pastebėti ne tai, ko jis negali, o tai, ką gali, kas pozityvu: gebėjimus, stiprybes, žinias, interesus, pomėgius. O kas žino, kiek ir ką jis gali? Net pats vaikas nežino, kol neišbando. Tad visuomenei tereikia jam padėti išbandyti.
„Ukrainoje mergaitė iš asocialios šeimos pasirinko augti būdoje kartu su šunimis. Kai ją atrado, ji lakiojo kaip šuo, vaikščiojo keturiomis kaip šuo. Ji tapo šunimi. Aplinka daug reiškia. Nedarykime to su fiziškai neįgaliais vaikais. Jiems privalu būti tarp visų. Neįgalūs vaikai galvoja, kad mokytojai nenori jų mokyti. Jie bijo didelės neįgaliųjų koncentracijos. Matydami kitus ratukuose, mato lyg save veidrodyje. Jie nenori matyti už save silpnesnių. Jie nori būti tarp stiprių“, – kalbėjo prodekanė.
Jos teigimu, ir neįgalų vaiką auginantys tėvai neturi pamiršti savęs.
„Dėl neįgalaus vaiko mama dažnai meta darbą. Pamiršta save. Ir po metų ji tampa nebe ji. To vaiko pažįstamųjų ratas – mažas. Tik šeima ir gydytojai. Jis gyvena kaip kapsulėje. Negali niekas pasiaukoti ir gyventi už vaiką. Taip mes padarome jį ne tik fiziškai, bet ir socialiai neįgaliu.
Eidama į darbą mama duos daugiau naudos – parneš aplinkos informaciją. Kaip sakė vienas vaikas, pasaulis ateina pas mane. Keičiasi šeimoje emocijos. Pradeda neįgalus vaikas augti kartu su mama. Jam reikia sveikos socialinės aplinkos. Žinoma, norint ją sukurti, iškyla problemos. Kaip pasamdyti auklę? Ar yra tokia pagalba, kuri leistų tėvams išsimiegoti, kartu išeiti į teatrą, išvykti į kelionę – to trūksta mūsų visuomenėje. Tai turime stengtis jiems suteikti“, – nuomonę išsakė Z.Baužienė.
Lietuvoje – 15 000 neįgalių vaikų
Pasak Vaikų retų ligų asociacijos valdybos narės, Kauno klinikų vaikų neurologės Mildos Dambrauskienės, Lietuvoje priskaičiuojama apie 15 000 įvairią negalią turinčių vaikų.
„Apie 10 proc. jų – fiziškai neįgalūs. Kiek Lietuvoje turime mokyklų? Taip pat apie pusantro tūkstančio. Tad vienai mokyklai tenka po vieną fiziškai neįgalų vaiką. Būtina visuomenėje sukurti lygiaverčius santykius. Kažkuriuo gyvenimo etapu mes visi esame priklausomi nuo kitų. Kažko negalime. Kai susilaužai koją, ar kitaip dirba tavo galva? Ar kai nėščia moteris nebegali užsirišti batų, ji prastesnis žmogus?
Neįgalūs žmonės įgyja kitas stiprybes. Pvz., vienas mano pacientas, kuris turi fizinę negalią, turi ir ypatingų gebėjimų. Jam galima pasakyti kokią kitų metų datą, o jis tuoj pat pasakys, kokia savaitės diena tai bus“, – konferencijoje kalbėjo neurologė.
Pasaulyje priskaičiuojamas daugiau nei milijardas neįgalių asmenų, o tai sudaro apie 15 proc. visos žmonijos.
Jos teigimu, neįgalių žmonių skaičius didėja, nes progresuojant medicinai, išgyvena ir trapiausi naujagimiai, ilgėja gyvenimo trukmė. Pasaulyje priskaičiuojamas daugiau nei milijardas neįgalių asmenų, o tai sudaro apie 15 proc. visos žmonijos.
„Šiandien Lietuvoje užfiksuota 8000 retų ligų. Pirmiausia, kas būna svarbu tėvams, yra gauti jų sergančio vaiko diagnozę. Deja, kartais mes jos neturime, ir tai veda gimdytojus į neviltį. Taip pat svarbu yra genetinis konsultavimas, socialinės paslaugos ir informacijos suteikimas. Štai vienas pacientas turi sesę, kuri, norėdama pastoti ir neperduoti genetinės ligos, Londone iš 11 embrionų pasirinko sveikąjį. Ar galime tai smerkti?“, – skaudžią realybę atskleidė M.Dambrauskienė.
Vienintelė negalia yra požiūris
Pasak neurologės, nėra tiesioginės priklausomybės tarp fizinės negalios ir mokymosi pasiekimų. Gali ir visiškai sveikas vaikas nepajėgti mokytis, o gali ir negalią turintis asmuo būti genijumi.
Kaip tikino žymi aktorė Kathy Buckley: „Vienintelė negalia – požiūris“.
„Taip, gal ir negali fizinę negalią turintis vaikas padaryti suvenyro Kaziuko mugei, bet jis gali sukurti intelektualų produktą. Todėl jiems dar svarbiau yra įgyti išsilavinimą, lankyti mokyklą, universitetą. Juk jie negali atlikti nekvalifikuoto darbo, nes jis dažniausiai būna fizinis. Tad neskirkime namų mokymo, kai jo nereikia. Turime neįgaliesiems nutiesti trampliną į gyvenimą su kuo didesniu palaikymu. Mes, daktarai, ne visada galime jiems padėti mediciniškai, bet visada galime sukurti socialinę aplinką“, – teigė M.Dambrauskienė.
Pasak jos, norint sukurti tinkamą aplinką negalią turintiems vaikams, egzistuoja finansinės, fizinės ir požiūrio kliūtys. Tačiau, kaip tikino žymi aktorė Kathy Buckley: „Vienintelė negalia – požiūris“.
„Pinigų turime. Padaryti fiziškai kažką mokame ir galime. Tetrūksta tinkamo požiūrio į neįgaliuosius vaikus“, – patikino neurologė.
Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena yra minima gruodžio 3-ąją.
