Apie tai, ar mokykla „gera“ ar „prasta“, vis dar sprendžiama pagal abiturientų surenkamus egzaminų balus. Tačiau ar tikrai taip paprasta pamatuoti, su kokiu kraičiu vaikai išeina iš mokyklos į gyvenimą? S.Dirgėlienė įsitikinusi, kad žinios nėra vertos aukoti žmoniškumą ir cituoja kolegės vaikų ir paauglių psichoanalitinės psichoterapeutės Aušros Kurienės žodžius: „Nemačiau nei vieno suaugusio žmogaus, kuris nemokėtų rašyti. Bet mačiau daugybę suaugusių žmonių, kurie nemoka bendrauti ir turi emocinių problemų“.
Mokykloje ir vaikų, ir mokytojų laukia daugybė iššūkių
Siekiant gerinti mokymosi atmosferą mokyklose bei vaikų bendravimo įgūdžius, jau ne vienerius metus mokykloms siūlomos įvairios socialinio – emocinio ugdymo programos. Tokių programų įgyvendinimas, anot S.Dirgėlienės, susiduria su keliais iššūkiais. Pirmiausia, labai daug kas priklauso nuo programą įgyvendinančio žmogaus. Psichologės manymu, didžiausia bėda yra ta, kad ne visi mokytojai yra tinkamai parengti ir ne kiekvienas mokytojas kaip asmenybė sugeba tą programą įgyvendinti.
Besimokant įtampoje atsiranda daugybė tikrų ligų, kurios prasideda nuo paprasto nerimo, peraugančio į įtampą ir baimę.
„Daug vaikų į mokyklas ateina turėdami elgesio problemų ir tie specialieji ugdymosi poreikiai mokytojams pateikia labai sudėtingų iššūkių. Būna klasių, kuriose 26 mokiniai, o 18 iš jų auga išsiskyrusiose šeimose, iš kurių kokie 8 išsiskyrė šiemet. Apie kokį socialinį-emocinį ugdymą galima kalbėti?“, – sunkią padėtį apibendrindama retoriškai klausia psichologė. Jos teigimu, tokiu atveju reikia vaikus palaikyti, kad jie iš viso nesugriūtų tokioje sunkioje jiems situacijoje.
Specialistė įvardija ir daugiau sunkumų, kylančių mokytojams SE ugdymo procese. „Mokytojas yra ruošiamas mokyti, tai reiškia, kad jis
plano į antrą ir išmokti išklausyti vaiką, išmokti jį išgirsti ir nevertinti išgirsto pasisakymo“, – pastebi S.Dirgėlienė.
Be santykio vaikas mokytis negali
Vaikai mokykloje turi įgyti bendravimo, žinių, savitvardos kompetencijų, socialinio sąmoningumo ir išmokti atsakingai priimti sprendimus. Psichologė pabrėžia mokytojo ir vaiko santykio svarbą: „Be santykio su mokytoju vaikas mokytis negali. Nes besimokant įtampoje atsiranda daugybė tikrų ligų, kurios prasideda nuo paprasto nerimo, peraugančio į įtampą ir baimę“.
Mokytojo įgūdžiai ir jo asmeninis pavyzdys gali padėti vaikui suprasti, kad vertinamas ne jis pats, o elgesys, jei jis yra netinkamas.
Mokinio ir mokytojo santykis, anot specialistės, labai priklauso nuo amžiaus, nes skirtingo amžiaus vaikai nori skirtingo bendravimo su suaugusiuoju. Jeigu pirmokas nori labiau globėjiško ir profesionalaus bendravimo, tai ketvirtokas nori, kad būtų išlaikomos ribos, bet būtų pakankamas draugiškumo lygmuo, tačiau nenueinama iki familiarumo.
„Mokytojas turėtų suvokti, kokio amžiaus vaikui kas yra svarbiausia bendraujant su suaugusiu, kad padėtų jam užmegzti pakankamai draugišką profesionalų santykį, kuris padėtų ir mokymosi procese, nes tai iš esmės yra pagrindas. Pagrindinis kriterijus yra pagarbus ir geranoriškas santykis, kuris labai svarbus vaiko emociniam ugdymui. Jeigu santykis su mokytoju yra užmegztas ir nuolat palaikomas, tai vaikas tame santykyje auga ir mokosi visų kitų gebėjimų“, – tikina S.Dirgėlienė.
Psichologė pabrėžia, kad mokytojo įgūdžiai ir jo asmeninis pavyzdys gali padėti vaikui suprasti, kad vertinamas ne jis pats, o elgesys, jei jis yra netinkamas. Visos mokinio emocijos yra priimtinos, tik reikia socialiai priimtinais būdais išmokti jas reikšti.
Todėl pastebėjus nusiminusį vaiką specialistė mokytojui pataria būtinai atkreipti dėmesį ir pasakyti: „Matau, kad tau liūdna, mes galim sustoti ir apie tai pakalbėti“. Nes jeigu vaikui skauda, jis vis tiek negali mokytis. „Mes galime vaidinti, kad nematome, kaip vaikui blogai, bet žinokime, kad mokymosi kokybė dėl to labai nukenčia. O kartais mažas laiku mokytojo pasakytas žodis padeda vaikui atgauti savivertę ir sugebėjimą mokytis“, – sako pašnekovė ir ragina skatinti vaikus pasisakyti, kaip jie jaučiasi ir kuo dažniau paklausti: „Na, ir kaip jums sekėsi?“ Ir būtinai išklausyti, kad tai nebūtų tik retorinis klausimas.
S.Dirgėlienė visiems mokytojams linki pamačius vaiką pirmiausia nusišypsoti, pasisveikinti ir galvoti, kad sugebės su juo sutarti ir išmokyti įvairiausių dalykų. Galės jam skirti papildomai laiko, ir jeigu pamatys, kad jis yra liūdnas, linksmas, jam sekasi ar nesiseka, ar jis apatiškas, mokytojas sustos prie to vaiko ir paklaus, kaip jam sekasi ir būtinai išklausys, išgirs ir jeigu reikia – padės. O pajutęs, kad sunku suprasti, kas vyksta, kreipsis į mokykloje dirbančius specialistus, ieškos bendrų sprendimų su tėvais.
Kartais mažas laiku mokytojo pasakytas žodis padeda vaikui atgauti savivertę ir sugebėjimą mokytis
„Labai noriu, kad mokytojas suprastų, kad vaikas daro viską ne tam, kad jį įskaudintų. Bet vaikui taip skauda, kad jis nori, kad mokytojas, pajutęs jo skausmą, jam padėtų. Nes jei jis elgiasi baisiai, tai ne tam, kad kitam būtų blogai. Iš tiesų siunčiama žinutė yra tokia: „Man yra labai blogai ir aš elgiuosi taip baisiai tam, kad tu galų gale pamatytum, kaip man yra blogai ir padėtum“.
Iššūkius įveikti padeda taisyklės
Kad mokykla dažnai nėra emociškai pati saugiausia vieta vaikui, S.Dirgėlienei pritaria ir Valdorfo mokyklos ugdymo specialistė Aušra Puskunigienė. „Gaila, tačiau visuomenėje ir mokyklose vis dar susiduriame su didelėmis patyčiomis. Vaikai tyčiojasi mokyklų koridoriuse, rūbinėse, kūno kultūros persirengimo kambariuose, už mokyklos tvoros, dabar jau ir socialiniuose tinkluose. Ne visi mokytojai suranda tinkamiausius mokymo būdus, kad vaikai išlaikytų nuostabą ir susižavėjimą pasauliu, neprarastų noro mokytis, kurti, nebijotų padaryti klaidą. Yra jautrių vaikų, kurie dėl mokykloje išgyvenamo streso serga, jiems skauda galvą, pilvą, rytais vemia, atsisako vaikščioti į mokyklą, o liūdniausia, kai išgirstame apie nusižudžiusius jaunuolius“, – apie visuomenės žaizdas kalba pedagogė.
Anot specialistės, labai svarbu, kad mokykloje galiotų visiems sutartos taisyklės, nes atsidūrę didelėje grupėje vaikai mokosi bendrauti ir bendradarbiauti. Šalia žinių apie pasaulį, jie mokosi atpažinti ir įvardinti savo ir kitų jausmus, priimti save ir kitus, tokius kokie esame, suprasti, kad visi esame skirtingi, bet visi lygūs.
Taisyklės ir aiškios ribos labai svarbios kiekviename vaiko brendimo etape, kada keičiasi jo požiūris ir santykis su pasauliu. Žinodami, kokie iššūkiai yra būdingi kiekviename asmenybės raidos etape, suaugusieji padeda vaikui išgyventi krizes ir augti. „Vaikui išgyvenant devynerių metų individualumo brandos krizę, suaugusieji iš naujo turi įtvirtinti savo autoritetą. Dvyliktais metais vaikai pradeda suprasti ir domėtis priežasties – pasekmės ryšiais ir jiems tampa labai svarbu, kad visi laikytųsi aiškių taisyklių. 13-14 metų paaugliai gyvena nuolatiniame jausmų lifte tarp dangaus ir pragaro, čia pat viskas nuostabu ir čia pat nepakenčiama“, – pagrindinius asmenybės augimo etapus apžvelgia pašnekovė.
Šalia žinių apie pasaulį, vaikai mokosi atpažinti ir įvardinti savo ir kitų jausmus, priimti save ir kitus tokius, kokie esame, suprasti, kad visi esame skirtingi, bet visi lygūs.
Mokykloje vaikai dažnai nudrąsinami
A.Puskunigienės teigimu, vertybinis pagrindas formuojasi labai anksti, todėl labai svarbi yra mokyklos aplinka, dienos ritmas, suaugusiųjų tinkamas elgesys, nes maži vaikai mokosi mėgdžiodami. Antrajame septynmetyje, kai vaikai pradedami formaliai mokyti mokykloje, svarbu išnaudoti jų vaizduotės galias, o viską, ką reikia prisiminti, reikia kartoti daug kartų. Kaip tik šiuo metu formuojasi teigiamas savęs vertinimas, todėl mokytojų užduotis parinkti mokiniams užduotis pagal jų jėgas ir gebėjimus, kad vaikai patirtų mokymosi džiaugsmą ir sėkmę.
Tačiau, anot ugdymo specialistės, daugelis savyje turime dar mokykloje įsitvirtinusias nuostatas: „Niekada nesupratau matematikos ir nesuprasiu“, „Niekada nemokėjau piešti (šokti, groti, dainuoti, vaidinti, ....) ir nedarysiu“. Mokytojas turi pastebėti stipriąsias vaiko puses ir neakcentuoti nesėkmių: „Tau gerai pavyko“, „Puikiai padarei“, „Čia, atrodo, yra klaida, paieškok“, „Pabandyk dar kartą“.
„Žmogus gali būti labai lėtas, mokydamasis matematikos, bet svarbu, kad jis išlaikytų smalsumą, susidomėjimą pasauliu, žaismingumą, norėtų mokytis, rastų jėgų išgyventi tikrai sunkiose situacijose. Kai pasėjame sėklas ant palangės ar šiltnamyje ir paaugintus daigelius išnešame į lauką, išauga puikūs stiprūs augalai. Žmogaus vaikystė tęsiasi labai ilgai, visiškai už save atsakingu jis tampa sulaukęs gerokai virš dvidešimties. Iki to laiko suaugusieji turi pasirūpinti kurdami tinkamą aplinką, būdami geru pavyzdžiu, kūrybingai mokydami, išlaikydami tinkamas ribas ir taisykles savo paaugliams“, – įsitikinusi A.Puskunigienė.
