Jis prisipažino, kad remiasi ne tik profesine, bet ir savo, kaip šešių anūkų senelio, patirtimi.
„Šiandien gimę vaikai gyvens 2050 metais. Jei gerai gyvens, gyvens ir 2100-aisiais. Ar mes galime nuspėti, koks tuo metu bus pasaulis ir kokių kompetencijų jiems reikės? Manau, kad nelabai, nes viskas kinta labai greitai, o iki šiol mūsų tolimos pranašystės vargiai pasiteisindavo – nebuvome geri numatydami ateitį. Vadinasi, paprastų atsakymų neturime“, – kalbėjo E.Laurinaitis.
Netingėkit girti! Nieko labiau motyvuojančio žengti pirmyn nėra.
Remdamasis rašytojo Yuvalo Harari įžvalgomis, profesorius priminė, kad šiame nuolat kintančiame pasaulyje yra vienas stabilus dalykas – gebėjimas atrasti save iš naujo.
„Tai savybė, kurią turime išugdyti. O tame savęs atradime svarbiausia sugebėti sukurti ir išlaikyti ryšį su kitais žmonėmis“, – aiškino E.Laurinaitis.
Kitas svarbus dalykas – nuolat mokytis naujų dalykų, o tai dažnam asocijuojasi su pavojumi. Juk galiu nesugebėti, nesuprasti, gali nepavykti.
„Naujovės sukuria pavojaus reakciją. Mokytojo darbas ją sumažinti, susilpninti. Kaip? Juk visi žinome, kad geriausiai mokomasi tuomet, kai sužadinamas smalsumas, žingeidumas, kai pats žmogus domisi. Dar būtų puiku sukurti pasirinkimo situacijas, kad mokiniai jaustųsi autonomiški ir priimantys sprendimus. Trečias momentas: kiekvienas žmogus nori gauti įvertinimą, nori būti pagirtas. Todėl netingėkit girti! Nieko labiau motyvuojančio žengti pirmyn nėra“, – įsitikinęs E.Laurinaitis.
Dar jis pataria mokiniams nubrėžti aiškias ribas, kiek ir ko reikės išmokti: „Juk visko žinoti neįmanoma!“
Apibendrindamas savo mintis E.Laurinaitis paaiškino: „Turime vaikus išauginti tokius, kad būtų laimingesni nei mes.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis atkreipė dėmesį, kad mokytojo vaidmuo XXI amžiuje iš esmės pasikeitė. Anksčiau mokytojas buvo žinių šaltinis. „O dabar jis turėtų būti labiau koučeris, kuris padeda orientuotis informacijos jūroje.“
