Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad nuo išmaniųjų ekranų braukymo vaiko pirštas deformuojasi, užsilenkia į viršų, todėl sunku suimti rašiklį. Nelaukite, kol taip atsitiks – skirkite vaikui įvairių užduočių, lavinančių smulkiąją motoriką. Svarbiausia – rašymas ranka turi būti kasdieninė, bet ne ilgai trunkanti veikla.
Rašymas ranka skatina smegenų veiklą
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorės, Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorės, dr. Daivos Jakavonytės–Staškuvienės teigimu, mokymasis rašyti ranka susijęs su daugeliu gebėjimų ir ypač reikšmingas smegenų vystymosi veiksnys vaiko augimo laikotarpiu: „Tai skatina susiformuoti tam tikroms smegenų jungtims, kurios padeda vaikui geriau mokytis.“
Šveicarų mokslininkas Jeanas Paulas Bronckartas teigia, kad jei vaikui nesiseka mokytis, reikia kuo daugiau įvairių veiklų atlikti rankomis, skatinti smulkiąją motoriką, nes tai padeda sukaupti dėmesį, nusiraminti, sąmoningai veikti. „Norint ką nors taisyklingai parašyti ranka, reikia galvoti apie tai, ką darai. Smegenys gauna impulsą iš rankos ir rezultatą matome popieriaus lape. Ši veikla turi didelį poveikį smegenų vystymuisi“, – teigia profesorė.
Pernai paskelbti naujausi mokslininkų tyrimų duomenys rodo, kad jei ikimokyklinio amžiaus vaikas daug laiko praleidžia žaisdamas su išmaniaisiais įrenginiais vien tik braukydamas ekraną pirštu, smiliaus kaulas pakinta taip, kad pirštas išsilenkia į viršų, todėl vaikas negeba tinkamai suimti rašymo priemonės. „Ne tik mokytojų, bet ir tėvų uždavinys skirti ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams įvairių užduočių, susijusių su fizinėmis veiklomis – tai gali būti konstravimas iš smulkių detalių, karpiniai, popieriaus lankstymas, spalvinimas ir kt.“, – pabrėžia dr. D.Jakavonytė–Staškuvienė.
Bandymai atsisakyti rašymo ranka nepasiteisino
VDU Švietimo akademijos profesorė pasakoja, kad Jungtinėse Amerikos valstijose prieš keletą metų buvo bandoma atsisakyti mokyti vaikus rašyti ranka, bet pradėjo sparčiai blogėti mokinių kognityviniai gebėjimai, todėl labai greitai sugrąžino tradicinį mokymosi modelį. Šis bandymas parodė, kad žala vaikams buvo gerokai didesnė nei manyta iš pradžių. Vaikas išmoksta paspausti tinkamą raidę klaviatūroje, bet kopijuoja kaip simbolį, nesuvokdamas kaip raidės ir nesuprasdamas jos reikšmės. „Tai kelia realų pavojų vaiko raštingumui. Rašant ranka raidė suvokiama visai kitaip“ – pabrėžia dr. D.Jakavonytė–Staškuvienė.
Nuo 2015 m. Suomija mokyklose atsisakė dailyraščio elementų, raidžių išraitymų, paliko tik rašymą ranka panašų į spausdintinį raštą – vaikams taip paprasčiau. Kol kas nėra vienareikšmio atsakymo dėl šios naujovės, bet jau pasirodo mokytojų komentarų, kad dingo rašto grožis, visų rašymas suvienodėjo, tapo mažiau atpažįstamas individualumas. „Juk rašymas ranka – tai svarbus sugebėjimas, kuriuo žmogus išreiškia savo individualumą, mąstymą ir kitus gebėjimus“, – sako profesorė.
Supaprastinti rašymą ranka svarsto ir Prancūzija, kol kas tai nėra visuotinė tvarka mokyklose, veikia tik kelios bandomosios klasės, diskutuojama su vaikais, ar jiems tikrai sukelia didelių sunkumų rašyti ranka.
Šveicarai pabrėžia, kad mokiniai rašydami ranka turi mokytis ne tik gimtosios kalbos, bet kitų disciplinų – į tai turi atkreipti dėmesį mokytojai, jei nori pasiekti geresnių rezultatų. „Jei vaikas užsirašo ranka kokius nors faktus, juos įsimena geriau, nei tik perskaitytų“, – akcentuoja mokslininkė.
„Prieš keletą metų teko kalbėti su japonais, kurie mokyklų pradinėse klasėse atsisakė IT technologijų, kurios trukdo išmokti sudėtingus japonų hieroglifus – vaikai įsimena tik pusę ženklų, nors anksčiau išmokdavo visus. Japonai vėl grįžo prie ženklų kopijavimo ir rašymo ranka, kad susiformuotų visos reikiamos smegenų struktūros“, – teigia Europos mokyklų ikimokyklinio ir pradinio ugdymo inspektorė.
Svarbiausia – kasdieninis, sistemingas darbas
Pasak dr. D.Jakavonytės–Staškuvienės, įdėjus daugiau pastangų, rašymą ranka galima paversti smagia veikla: „Nors daug vaikų teigia, kad tai yra sunkiausias dienos darbas, bet labiau pasistengus, pagerėja ne tik raštingumas, bet ir skaitymo gebėjimai, geriau įsimenama sudėtingų žodžių rašyba. O kai gebėjimai virsta automatizmu, vyresniųjų klasių moksleiviams teikia daug pasitenkinimo.“
Pradinių klasių mokinukai nesunkiai susitvarko su rašymo ranka užduotimi, jei mokytojas moka sudominti. Kai kurie vaikai stengiasi rašyti kuo gražiau, todėl tai daro lėtai. Kiti rašo greičiau, bet netvarkingai. Profesorė akcentuoja, kad tokiai veiklai reikia skirti ne ilgiau nei 10 minučių. Svarbiausia, tai daryti sistemingai, vaikas turi rašyti nedaug, bet kasdien, kol susiformuos tinkamas gebėjimas.
Mokyklose pradinukai privalo mokytis rašyti ir kompiuterio klaviatūra. Pirmokams pasiruošti šiam darbui, kompiuteryje atsidaryti naują puslapį, išsaugoti, susirasti didžiąsias ir mažąsias raides, parašyti kelis žodį užtrunka pusę pamokos – viskas trunka labai lėtai. Baigiantis mokslo metams pirmokas jau moka parašyti kelių sakinių tekstą. „Jei vaikai nuo mažens neišsiugdo šių gebėjimų, užaugę ir tapę studentais, dažnai taip ir lieka neraštingais, nemoka taisyklingai sudėlioti skyrybos ženklų“, – pastebi profesorė.
Neuromokslininkų teigimu, rašant ranka dirba kairysis smegenų pusrutulis, o rašant kompiuteriu – dirba abu, nes rašoma abiem rankomis, todėl rekomenduojama į mokymosi procesą įtraukti rašymą klaviatūra. Svarbu tai, kad išmokus rašyti ranka, gali įsisavinti ir darbą klaviatūra, o jei rašysi tik kompiuteriu, ranka neišmoksi.
„Rašymas ranka gali būti nagrinėjimas įvairias aspektais, yra labai reikalingas ir turi būti integruotas į mokymosi procesą nuo pradinių klasių. Ši tema kuo toliau, tuo labiau tampa aktualesnė, daug diskutuoja ir užsienio šalių mokslininkai“, – teigia dr. D.Jakavonytė–Staškuvienė.
Rašymas ugdo vaiko gebėjimą susikaupti
Pasak Ingridos Mereckaitės, VDU Švietimo akademijos doktorantės, leidyklos „Šviesa“ pradinio ugdymo segmento vadovės, vaikai gimsta gebėdami uosti, girdėti, matyti, liesti, tai pamatinės ir stipriausios galios, todėl dailyraštis ar rašymas ranka nedaug siejasi su lietuvių kalbos mokymosi, bet yra priemonė ugdyti vaiko gebėjimą nusiraminti, susikaupti, sutelkti savo mintis: „Tai svarbu tiems mokiniams, kuriems sunkiau sekasi mokytis. Taip pat svarbu ir tai, kad rašymas lavina ir vysto rankos raumenis, daugelį veiksmų ar veiklų padeda atlikti greičiau ir geriau. Bendros asmenybės raidai būtina mokytis ir dailyraščio, tačiau tai dabar nėra pats svarbiausias uždavinys kaip buvo anksčiau.“
Vaikus gana sunku sudominti rašyti ranka, nes tai mažiausiai įdomu iš to, ką jie galėtų pasirinkti. Juokaujama, kad šiuolaikiniai vaikai jau gimė mokėdami valdyti planšetinį kompiuterį. „Nemanau, kad reikėtų lyginti rašymą ranka ir kompiuteriu, vertinti, kas yra geriau. Dabar yra toks laikmetis, kad negalima atsisakyti skaitmeninių technologijų. Tačiau rašymas ranka kaip veikla yra labai naudingas vaikui kaip ir bet kokia kita mankšta pirštams. Žinoma, vaikams tai kelia daug iššūkių, ypač pradinukams, kai dar nėra susiformavę rankų raumenys, nuo rašymo greitai pavargsta. Todėl labai svarbu vaiką motyvuoti, daryti pertraukėles, daryti mankštą, kuri padėtų pailsėti rankoms“, – sako I.Mereckaitė.
Nereikia tapatinti rašymo su bausme ar neįdomiu užsiėmimu
Doktorantė apgailestauja, kad kartais vaikams rašymas ranka asocijuojasi kaip bausmė, net tėvai pasako – jei kažko nepadarysi, turėsi sėsti prie stalo ir rašyti. „Svarbu netapatinti rašymo su bausme ar neįdomiu užsiėmimu, nes tai naudinga veikla, kuri reikalauja daugiau įsitraukimo ir motyvacijos“, – pabrėžia leidyklos segmento vadovė.
I.Mereckaitė mano, kad nereikėtų priešinti tradicinių ir netradicinių mokymo priemonių, skirstyti kurios yra blogos ar geros: „Per karantiną tapo svarbus kompiuterinis raštingumas, todėl turi būti visų mokymosi sričių balansas. Taip pat ir dailyraštis niekada nebus senamadiška veikla, nes yra naudinga ir reikalinga, tačiau ji negali trukti visą pamoką.“
Pradinių klasių vaikams nesvarbu, kur jie panaudos savo gebėjimą rašyti – tikrai tokių situacijų gali atsirasti kasdieniniame gyvenime. Tėvai turėtų pasistengti paskatinti vaikus pakartoti tai, ką jie išmoko mokykloje – tokį metodą taiko prancūzai.
Pasak I.Mereckaitės, užsienio šalyse rašymas ranka kaip disciplina – jautresnė sritis, kuriai skiriama daugiau pasiruošimo, jau nuo ketverių – penkerių metų vaikai daro specialias mankštas, ilgina savo riešą, lavina raumenis, pradeda rašyti pieštuku. Mūsų mokyklose pradinukams tenka daug didesnis krūvis. Doktorantė atkreipia dėmesį, kad rašymas, skaitymas ir kalbėjimas tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo, negalima mokytis vieno dalyko atskirai: „Kalbą suprantame ne siaurąja prasme, kaip gramatiką, bet plačiau, kaip komunikaciją, gebėjimas mąstyti, mokytis, suprasti pasaulį, argumentuoti savo nuomonę.“