„Stodamas į kunigų seminariją žinojau, kad noriu daryti tai, kas man atneša daugiausia džiaugsmo, t.y. dalintis tuo, ką gavau iš bendruomenės dovanai, pasitarnauti žmonėms, padėti jiems priartėti prie Kristaus. Pats noriu vis labiau panašėti į Jį, atsiliepdamas į kvietimą vykdyti Dievo valią, tai, ko Jis iš manęs reikalauja, o kartu daryti tai, ką aš noriu, nes tai, ką darau, man atneša džiaugsmo“, – apie tai, kas lėmė apsisprendimą stoti į kunigų seminariją kalbėjo R.Moisevičius.
Noras būti kunigu vis stiprėjo
Vis dėlto iki apsisprendimo tarnauti Dievui, teko nueiti ilgą kelią, kol atėjo atsakymas, kur yra jo tikrasis pašaukimas.
„Sunku nurodyti į kažkurį vieną momentą savo gyvenime, kuris galėtų būti tuo, kuriame atradau savo pašaukimą. Daug kartų galvojau, kaip ir kada tai įvyko. Neatsimenu nei konkrečios vietos, nei laiko. Tačiau, kai dabar pažvelgiu į savo gyvenimą, matau, kokiais keliais Dievas mane vedė iki mano apsisprendimo“, – kalbėjo būsimas kunigas.
Būsimas kunigas: Kai dabar pažvelgiu į savo gyvenimą, matau, kokiais keliais Dievas mane vedė iki mano apsisprendimo.
Nuo pat vaikystės jis aktyviai dalyvavo parapijos veikloje, įvairiuose jos organizuojamuose renginiuose, važiuodavo į katalikiškas stovyklas bei renginius, piligrimines keliones, dalyvaudavo rekolekcijose.
„Augau bendruomenėje, kurioje patyriau labai daug džiaugsmo ir ramybės. Didžiausia dovana, kurią gavau iš bendruomenės, buvo gyvo tikėjimo patirtis. Ten kitų žmonių dėka galėjau atrasti tikėjimą ir sutikti Kristų“, – teigė R.Moisevičius.
Būdamas vyresnių klasių moksleivis jis daug svarstė apie tai, kuo norėtų tapti ateityje – manė, kad žengs tėvo pėdomis.
„Jis menininkas, medžio skulptorius, statybininkas. Mokykloje pasižymėjau meniniais gabumais. Man patikdavo piešti ir tapyti. Taip pat domėjausi braižyba, svarsčiau apie galimybę studijuoti architektūrą, bet patirtis bendruomenėje skatino mane savęs klausti, ko iš tikrųjų aš noriu ir trokštu“, – pasakojo R.Moisevič.
Tuomet jis įsitraukė į organizacinę veiklą – padėjo organizuoti parapijos vaikams stovyklas, įsteigti parapijos jaunimo sporto klubą, rengti tarpparapines sporto varžybas, giesmių-dainų konkursus bei festivalius, susitikimus ir rekolekcijas, per kurias buvo dalijamasi tikėjimo patirtimi.
„Kristų sutikdavau ir pažindavau kituose asmenyse, darbuose, liturgijoje. Ypač Eucharistijos šventime. Kuo toliau, tuo labiau mane patraukdavo Kristaus asmuo ir noras būti panašiam į Jį. Stoti į kunigų seminariją apsisprendžiau prieš pat baigiamuosius mokyklos egzaminus, bet kada supratau, jog noriu būti kunigu, nežinau. Dabar suvokiu, kad noras vis labiau augo ir įvairiose situacijos bei aplinkybės vedė prie šio apsisprendimo akimirkos“, – teigė R.Moisevičius.
Studijos – pasirengti kunigystei
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje pasiruošimo kunigystei laikotarpis trunka šešerius metus: dveji metai – filosofijos ir ketveri metai – teologijos studijų. Dar prieš pirmuosius dvejus metus pereinamas propedeutinis-pasiruošiamasis kursas.
„Per visus studijų metus seminarijoje vyksta kandidato ne tik intelektualinis, bet ir dvasinis, pastoracinis, bendruomeninis pasiruošimas. Tai reiškia, kad studijos nėra vienintelis dalykas seminarijoje, yra ir daug kitų dalykų, visų pirma gyvenimas bendruomenėje, tada maldos gyvenimas – kiekvieną dieną prieš paskaitas švenčiame Eucharistiją, keturis kartus į dieną kalbame brevijoriaus maldą ir kitas maldas. Savaitgaliais ir kitu laisvu laiku atliekame pastoracines praktikas parapijose, kalėjimuose, vaikų dienos centruose, vasaros stovyklose“, – pasakojo būsimas kunigas.
Visos studijos nukreiptos į kandidatų paruošimą kunigystei. Pašnekovo teigimu, kaip ir kiekvienoje mokymo įstaigoje pasitaiko tiek įdomesnių, tiek iš pirmo žvilgsnio ne visai įdomių dalykų.
„Vis dėlto anksčiau ar vėliau supranti, kad visi tie dalykai prisideda prie pirminio troškimo-tikslo, tam, kad aš galėčiau pasitarnauti kitiems, supanašėti su Kristumi ir Jį liudyti. Aš turiu pažinti tą, apie kurį liudysiu. Kai susiduriu su sunkumais grįžtu prie to pirminio troškimo“, – teigė R.Moisevičius.
Greta seminarijos dienotvarkės, maldų bei pastoracinės praktikos, laisvu laiku būsimas kunigas domisi krikščioniškąja ikonografija – jos teorija ir praktika.
„Kelis kartus vasaros atostogų metu buvau išvykęs į Ukrainą, Lvovo miestą. Ukrainiečių Katalikų universitete, vasaros semestro metu mokiausi ikonų tapymo praktinių dalykų. Domiuosi ikonomis ir jas tapau jau daugiau nei penkerius metus. Man ikonų tapyba nėra kažkoks amatas, ypatinga technika ar tik laisvalaikio užsiėmimas. Šia veikla galiu realizuoti bei tobulinti šią dovaną, kurią Dievas man suteikė. Ikonos tapymo procesas yra taip pat maldos būdas, liudijimo forma, nes vienas iš pagrindinių ikonos tapymo tradicijos elementų yra atvaizdų tapymas taip, kad jie sutaptų su Evangelijos tekstu“, – kalbėjo studentas.
Svarbu atsakyti sau, kam esi pašauktas
Kalbėdamas apie dabartinius abiturientus ir jų sprendimą, kokį kelią rinktis po mokyklos, pašnekovas teigė, kad kiekvieno žmogaus gyvenime ateina svarbaus apsisprendimo akimirka.
„Studijų krypties pasirinkimas taip pat yra viena iš svarbiausių gyvenimo pasirinkimo akimirkų. Priimant tokius sprendimus turėtume savęs klausti, koks yra mano pašaukimas? Tikintis žmogus turėtų klausti, koks Dievo planas mano atžvilgiu?. Daugelis iš mūsų į šį klausimą norėtų išgirsti aiškų ir nedviprasmišką atsakymą“, – sakė studentas.
Pasak pašnekovo, gauname daug informacijos, kalbančios apie tai, kokia yra vienokia ar kitokia profesija, tai, ką turėtume mokytis, studijuoti pasirinkus specialybę ir kaip tai yra pelninga.
„Bet mažai galime rasti informacijos ar atsakymų į klausimą: ar tam esu šaukiamas? ar tai skirta man?“, – teigė pašnekovas.
Pasirenkant studijas, specialybę, visų pirma, pasak pašnekovo, reiktų atsikratyti mąstysenos, kad svarbiausia renkantis studijas yra atsižvelgti į jų pelningumą ateityje, nes tai nebūtinai bus laimės ar savirealizacijos garantas.
„Patarčiau visų pirma kelti klausimą, kas man patinka, kas svarbu, apmąstyti tai, kas labiausiai domina, kaip tai padeda tobulėti kaip asmenybei. Taip pat atsižvelgti į visuomenės/bendruomenės poreikius – ar tai pasitarnauja kitiems žmonėms. Tikintis žmogus prie viso to dar turėtų pridurti klausimą, kaip šis pasirinkimas prisideda prie man skirto Dievo plano realizavimo?“, – teigė būsimas kunigas.
Jis teigė, kad pašaukimo vyksmą paaiškinti būtų sudėtinga, nes tai yra toks dalykas, kurį kiekvienas atranda savaip, asmeniškai bei ypatingu būdu.
„Tai nėra kažkokia teorija, kurią galėtume išstudijuoti, perprasti ir sau pritaikyti, bet tai kiekvieno atskiro asmens gyvenimas. Atrasti ir atpažinti savo pašaukimą mums gali padėti mus supantys žmonės, tėvai, mokytojai, autoritetai, mūsų pačių gabumai, įvairūs įvykiai, knygos. Bet svarbiausias yra paties žmogaus troškimas“, – įsitikinęs būsimas kunigas.
Anot jo, svarbu drąsiai ieškoti savojo troškimo, pasirinkti laisvai, savarankiškai ir be baimės.
„Mes susiduriame su daugybe galimybių ir pasiūlymų, bet vaisingiausias ir laimingiausias gyvenimo realizavimo būdas yra tas, kurį mums suteikia Dievas. O kaip jį atrasti? Manau, svarbu atsižvelgti į tai ko iš tikrųjų norima ir trokštama, nes Dievas suteikia tą troškimą, apdovanoja gabumais, siekiant to tikslo, bei suteikia tvirtumo susidūrus su sunkumais“, – kalbėjo R.Moisevičius.
„Renkasi studentų lyderiai“ – bendra „Studentų zona“ ir LSAS iniciatyva. Tikimės, kad padėsime abiturientams pasirinkti tinkamą kelią!
