- Kaip prisimenate studijų laikus?
- Universitetas išmokė koncentruotis bei atkakliai mokytis, šias savybes man iš tiesų „įskiepijo“ visam gyvenimui. Be to, miestų statybos specialybė reikalavo tikslumo, kruopštumo. Taip pat universitetas formavo visą mano pasaulėžiūrą. Daugybei dėstytojų, nors daugelio jų jau nebėra šiame pasaulyje, esu be galo dėkingas. Tarp jų buvo tikrai inteligentiškų žmonių, su kuriais galėjau kalbėtis pasauliniais klausimais, jie nereikalavo primityvaus „kalimo“.
- Kokia atmosfera tuo metu universitete tvyrojo?
- Rinkos ekonomikos sąlygos tuo metu dar labai mažai jautėsi. Mes, studentai, bendruomeniškai gyvenome tiek universitete, tiek bendrabutyje. Nors tai buvo vergovinė santvarka, ir turėjome laikytis, kad išgyventume, bet konkuravimo nejautėme, padėdavome vieni kitiems.
- Kokios dar veiklos, be studijų, turėjote?
- Grojau pučiamųjų orkestre. Su grupe turėjome savo aukštą bendrabutyje, rengdavome repeticijas, koncertus. Tiesą sakant, su šiais bičiuliais išlikome dar geresni draugai nei su grupiokais. Daugelis žmonių man netgi prognozavo muziko karjerą. Teko savo laiku groti vestuvėse, tuomet ir supratau, kad ši profesija – ne man.
- Kokių išbandymų studijuojant teko patirti?
- Kai stojau į „visiukus“ (VGTU, buvęs VISI, Vilniaus inžinerinis statybos institutas – aut. past.), mandatinėje komisijoje manęs paklausė, kodėl gimiau Sibire. Bandžiau išvengti tiesaus atsakymo, sakiau, kad nesidomėjau, kad žmogui sunku pasirinkti, kur gimti. Tuomet tvyrojo nejauki tyla. Aš stojau be konkurso, labai gerai išlaikęs egzaminus, o čia štai tokie klausimai koją kišo... Bet galiausiai viskas išsisprendė. Labai džiaugiuosi, kad šiuolaikiniams studentams netenka patirti priespaudos.
- Ar studijuodamas jau žinojote, ką darysite baigęs universitetą?
- Iš anksto žinojau, kad dirbsiu statybų vadovu. Pasirinkau vieną sunkiausių kelių, nes Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos tuo metu buvo vienas didžiausių projektų ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Darbas buvo išties alinantis. Nežinodavome, kada baigsime darbą: į jį išvykę ryte, galėdavome grįžti tos dienos vakare ar naktį, net kitą dieną ar vakarą. Dažnai tiesiog nusnūsdavome darbuotojų vagonėlyje.
Mano studijų pasirinkimas buvo sąmoningas, nes norėjau tapti geru specialistu. Taigi mano kelias iš universiteto iki dabartinės karjeros buvo nuoseklus ir gerai apgalvotas. Statybose, turint tikslą, karjera daroma panašiai: viskas prasideda nuo meistro pareigų, kuomet esi atsakingas už tam tikrus procesus, o įgijus patirties kilimas būna gana greitas, gaunama daugiau svarbesnių užduočių, atsakomybių.
- Ar bendraujate su buvusiais kursiokais?
- Buvau grupės seniūnas, dėl to jaučiu atsakomybę organizuoti mūsų susitikimus. Kitąmet, beje, švęsime 30 metų studijų baigimo jubiliejų. Su vienais bendramoksliais susitinkame dažniau, su kitais – rečiau, bet vis tiek visi jaučiamės esantys viename rate. VGTU absolventai labai įvairiai pritaikė įgytas žinias. Darbo rinka dabar greitai keičiasi, tad reikia mokėti lengvai prisitaikyti, o universitetas šiuo atžvilgiu mus gerai paruošė gyvenimui.
• R. Dargis baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą (tuo metu – Vilniaus inžinerinį statybos institutą).
• Nuo 1983 m. iki 1987 m. Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybų valdybos darbų vykdytojas.
• Nuo 1987 m. iki 1992 m. I-osios monolitinės statybų valdybos darbų vykdytojas, aikštelės viršininkas, komercijos direktorius.
• Nuo 1992 m. iki 1993 m. eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas” generalinio direktoriaus pavaduotojas gamybai.
• Nuo 1993 m. UAB „Eika” (Vilniuje statančios daugiabučių namų kvartalus) direktorius.
• Nuo 2003 m. iki 2004 m. VGTU dėstytojas, Pilietinės visuomenės instituto valdybos narys.
