– Kodėl nebaigei studijų?
– Kai mokiausi universitete, man atrodė, kad aš viską ir taip žinau ir kad tas universitetas man nereikalingas. Dainavau tada grupėj „Omega“, turėjau daug koncertų, pasirodydavau scenoj. Kiti studentai to nedarė ir aš jaučiausi pranašesnis. Man atrodė, kad mokslas visai nėra reikalingas, nes aš už kelis koncertus galėjau uždirbti tiek, kad galėčiau gyventi. O sėdėjimas auditorijose ir mokymasis to negarantavo, tada taip „švietėsi“.
– Nesigaili, kad metei mokslus?
– Tikrai gailiuosi. Suprantu, kad mokytis reikia ir aš nesu protingesnis už visus, tačiau ta nostalgija man ir yra „spyris į užpakalį“, kad kažkada grįžčiau ten. O tokių minčių tikrai yra ir manau, kad anksčiau ar vėliau mokslus pabaigsiu.
– Ar dažnai prisimeni studijavimo laikus?
– Tikrai taip. Ypatingai kiekvieną rugsėjo pirmąją, kai matau mokinius ir studentus, einančius į mokymosi įstaigas. Kaip jie neša gėles, pasipuošę uniformom būna... Tada tikrai prisimenu, kaip pats eidavau, ir kokia didelė šventė būdavo.
– Koks buvai studentas?
– Na, aš toks „prie tinginio“. Man dažnai reikia paraginimų, paskatinimų. Tai ir patingėdavau dažnai, bet vietomis tikrai pasistengdavau. Būdavo dėl to tingėjimo visko – ir su dėstytojais pykčių, ir darbų nepadarytų... Bet tie patys dėstytojai žinojo, kaip mane reikia paskatinti – pagirdavo kartais, gerą žodį pasakydavo, gerą pažymį parašydavo. Tada ir pasistengdavau. Visumoje tikrai nebuvau prastas studentas. Pirmą kartą alkoholio išgėriau devyniolikos metų. Devyniolikos!Tik tiek dar kad tas dainavimas „Omegoj“ irgi savo davęs buvo... Aš sudainavęs „Tu mano mergytė, aš tavo berniukas“ labai greit populiarus pasidariau ir manyje tas jautėsi. Iki tol pats žavėdavausi lietuviškom grupėm, pavyzdžiui, „Bavarija“. Man jie tokie žvaigždės atrodė. Tai kai šitaip greitai pats koncertuose toj pačioj scenoj kaip ir „Bavarija“ dainavau kaip lygus su lygiais... Na, man atrodė, kad mes lygūs tada. Iš tiesų tai tikrai nebuvom – „Bavarija“ nusipelnę scenos žmonės. Žodžiu, man atrodė, kad aš žvaigždė, o kadangi studijuoti ėmiau nuo šešiolikos, „Omegoj“ dainavau septyniolikos, tai buvo būtent tas amžius, kai besijausdamas žvaigžde tu tai parodai. Kitiems studentams, kartais net dėstytojams.
– Buvai „pasikėlęs“?
– Iš esmės taip. Nors ne. „Pasikėlęs“ nėra tas tikslus žodis. Na, žinai kaip būna. Vieni būna apsvaigę nuo pinigų, kiti nuo narkotikų... Aš studijų metais buvau apsvaigęs nuo šlovės.
– Studijavai vos dvejus metus. Patyrei studentavimo skonį?
– Žinok, ne. Na nebuvau aš toks ir viskas. Negėriau niekad, nemėgau tų visų vakarėlių. Pirmą kartą alkoholio išgėriau devyniolikos metų. Devyniolikos! Gyvenau aš tam barake, tik man galvoj visai kiti dalykai buvo – „Omega“ tada koncertų daug turėjo, tai man jų užteko.
– O per tuos du metus spėjai iškrėsti šunybių dėstytojams ar studentams?
– Būdavo, tikrai būdavo. Dabar gal tiksliai neatsiminsiu, ką konkrečiai pridarėm, bet... Na, prisiminiau va čia tokią istoriją, kaip manęs paties į baraką neįleido naktį. Žodžiu, į koncertus taigi vakarais važiuodavau, na, į savo koncertus. Tai jie baigdavosi naktį, o bendrabučio durys rakinamos buvo ten kažkurią valandą. Na, tikrai ne paryčiais. Tai aš šiaip visą laiką į baraką namo iš koncertų grįždavau pro langą, o tąkart kažkodėl negalėjau. Tai mane pamačiusi valdytoja neįleido į bendrabutį. Aš jos visaip prašiau, o ji niekaip nepraleido. Teko pačiam sėdėti naktį kažkur ant laiptų, gatvėj, ir kelias valandas laukti, kada studentai kelsis ryte ir eis į konservatoriją repetuoti kūrinių. Tada prasmukau nepastebėtas...
