– Tarptautiškumo didinimas – vienas iš Kauno technologijos universiteto prioritetų. Gal galite pasakyti, kiek užsieniečių šiuo metu mokosi KTU?
– 2012–aisiais mokėsi 375 užsienio piliečiai, iš jų laipsnį suteikiančiose programose – 151, kiti – pagal mainų programas. Na, o šių metų rugsėjo pirmąją laukiame 250–300 naujų studentų iš užsienio, tapsiančių KTU akademinės visuomenės dalimi semestrui, 4 ar 2 metams. Tai yra trigubai daugiau nei praėjusiais metais tuo pačiu metu – susidomėjimas tikrai smarkiai auga.
– Ką geriau rinktis studijuoti užsienyje – bakalauro ar magistro studijas?
Patyriau lengvą šoką, tačiau suvokimas, kad yra ir kitų nuomonių bei būdų vertinti tas pačias studijas, pakoregavo mano vertybių skalę.
– Manyčiau, kad dalyvauti mainų programose būtina pradėti nuo bakalauro. Aš pati išvažiavau mainų studijoms į Daniją antrame bakalauro kurse. Žinoma, patyriau lengvą šoką, tačiau suvokimas, kad yra ir kitų nuomonių bei būdų vertinti tas pačias studijas, pakoregavo mano vertybių skalę. Grįžusi namo visai kitaip žiūrėjau ir į dalyvavimą paskaitose, ir į dėstytojus, ir į studijas.
– Kai sakote „kitaip“, ką tai reiškia?
– Supratau, ko noriu, kai baigsiu studijas. To mokydamasi Lietuvoje (tai buvo prieš penkiolika metų – pati nepriklausomybės pradžia), nepajaučiau. Šiais laikais jau moksleiviai važinėja po pasaulį, o man tai buvo naujiena. Tiesą pasakius, aš pusę metų Danijoje gyvenau lengvame transe ir nuvargusi nuo informacijos kiekio verkšlenau! Visų pirma, galvojau, kad moku anglų kalbą, tačiau nuvažiavusi į aplinką, kur nuolat tenka bendrauti ir net galvoti anglų kalba, pajaučiau įgūdžių trūkumus. Sėdėdama paskaitoje ir dėstytojo paklausta „O kokia jūsų nuomonė?“, nežinojau, ką atsakyti, nes buvau įpratusi nuomonių prisirankioti iš vadovėlių ir dėstytojų.
Tačiau svarbu nekompleksuoti, nes tokia buvau ne viena – ir kiti atvykę mainų studentai turėjo savų „demonų“, todėl mes vieni kitiems padėjome. Tokioje aplinkoje draugystės yra unikalios, su kai kuriais žmonėmis bendrauju iki šiol, sekame vienas kito karjerą ir toliau palaikome. Po pusės metų pramokau danų kalbą, patobulinau anglų, sugebėjau perimti dalį jų savybių ir perduoti savųjų...
– Sakote: „Perdaviau savųjų savybių“. Vadinasi, mumis domisi?
– Danija, Olandija, kitos mažosios Europos šalys yra imlios naujoms kultūroms. Šios šalys supranta, kad negali būti izoliuotos. Danai ir olandai sako: „Taip, mes esam nedideli (ne maži, atkreipkite dėmesį), palyginti su Vokietija ar Prancūzija, bet norime pažinti pasaulį, todėl jį įsileidžiam“. Šios šalys imlios naujoms kultūroms, inovacijoms, supranta, kad reikalingas bendradarbiavimas, reikalingi protai. Amerika užaugo tik iš emigrantų protų!
Ką mūsų plaukikė pirmiausia parodė ant savo kepurės, kai laimėjo medalį? Lietuvos vėliavą!
Lietuva jau nebėra vien tik Lietuva – esame Europos Sąjungos (ES), NATO dalis. Žinote, mano dukra sako: „Kai užaugsiu, noriu būti Rūtelė“ (Meilutytė – aut. past.), t.y., stebinti pasaulį ir garsinti Lietuvą. Ką mūsų plaukikė pirmiausia parodė ant savo kepurės, kai laimėjo medalį? Lietuvos vėliavą!
– Jungtinės Karalystės vienas iš pagrindinių dienraščių „The Guardian“ savo straipsnį apie lietuvius Didžiojoje Britanijoje pradėjo nuo R.Meilutytės. Pozityvūs pavyzdžiai kuria gerą mūsų įvaizdį.
– Būtent dėl to ir sakau, kad ne užsisklendimas padės mums, o atvirkščiai – atvirumas. Išvažiavę tampame didesniais patriotais ir ne dėl to, kad galvojame apie skolą Lietuvai. Siekti save su kuo nors sutapatinti yra natūralus žmogiškas dalykas. JAV žmogus prisistatydamas visada nurodo, kokios jo šaknys.
Dar prieš ateidama dirbti į KTU aš visame pasaulyje sutikau daugybę šį universitetą baigusių žmonių, o iš diskusijų su jais suprasdavau, kiek daug yra nuveikta! Suvedusi į google, kad ir prof. Armino Ragausko pavardę pamatau, kokio masto tyrimai ir išradimai padaryti.
Iš verslo įmonių išgirstu, kaip jos džiaugiasi bendradarbiaudamos su KTU, galėdamos atlikti tyrimus mūsų laboratorijose. Esame tiek daug pasiekę, tik kartais pernelyg kukliai apie tai šnekame.
– Įsivaizduokite, kad jūs esate tarptautinis studentas, atvykęs studijuoti į Lietuvos
– Man gana sudėtinga įsijausti į tik ką vidurinę baigusio ir tėvų namus palikusio studento vaidmenį (per daug patirties ir tolerancijos prisirankiojau), tačiau galiu pasakyti, ką girdžiu iš į KTU atvykusių studentų. Visų pirma, juos nustebina artumas ir dėmesys – dėstytojas ar net profesorius visada skiria laiko išdiskutuoti ir išaiškinti per paskaitą ar pratybas nesuprastą dalyką.
Ne ES šalių studentai, studijuodami KTU, turi galimybę išvažiuoti studijuoti kitur pagal studijų ir praktikos mainų programas.
Keli studentai iš Libano ir Vokietijos susižavėję man sakė, kad jų šalyse tai būtų neįmanoma. Tarptautinių ryšių departamente jie yra sutinkami tiek draugiškai, tiek ir profesionaliai, atsižvelgiama į visas jų užklausas, kartais tenka spręsti ir psichologines problemas. Be to, siūlome geras sąlygas moksliniams tyrimams – pavyzdžiui, mūsų laboratorijos yra pakankamai prieinamos, neperkrautos, o ne ES šalių studentai, studijuodami KTU, turi galimybę išvažiuoti studijuoti kitur pagal studijų ir praktikos mainų programas (ypač domina „Erasmus“).
– Kalbate ne apie ES šalių studentus. O kuo mes esame įdomūs, kad ir skandinavams?
– Jiems įdomios mūsų studijų programos. Pavyzdžiui, šiuo metu deramasi su vienu Suomijos universitetu dėl jungtinės informatikos studijų programos, teikiančios dvigubą diplomą. Mūsų universitetai panašūs savo struktūra ir dydžiu, todėl ir jiems, ir mums pasirodė tikslinga bendradarbiauti – pradžioje bakalauro, o vėliau galbūt ir magistro programų lygiu. Yra minčių apie jungtines programas ir su JAV, Pietų Korėjos universitetais.
Šiuo metu Europoje vyrauja tendencija, kai mažinamas bendradarbiavimo sutarčių kiekis, bet yra gilinami bendradarbiavimo pjūviai, ieškoma tarpdisciplininių projektų, pasirenkami strateginiai partneriai. Tarkime, Lietuva yra kai kurių Skandinavijos valstybių nustatytame strateginiame regione, todėl bendradarbiavimas su mūsų universitetais šiose šalyse yra skatinamas, taip pat ir finansiškai.
Danija jaučia tam tikrą, sakyčiau, moralinį ir psichologinį prisirišimą prie Lietuvos dar nuo nepriklausomybės pradžios, todėl plėtoti bendradarbiavimą su šia šalimi mes turime labai daug galimybių.
Aš pati buvau mainų studentė, ir savo patirtimi liudiju, kad studijos praplečia akiratį ir, visų pirma, išmoko perlipti per savo barjerus.
Esame įdomūs studentams iš Europos ir dėl istorinių detalių: kurį laiką mūsų Europoje „nebuvo“, todėl studijos pažįstamose kultūrose kaip Nyderlandai, Belgija ar Vokietija atrodo nuobodžios („tai daro visi“) palyginti su naujomis ES šalimis – tokiomis kaip Lietuva.
– Tarptautiškumas – tai ne tik atvirumas atvykstantiems, bet ir savų studentų bei darbuotojų mobilumo skatinimas.
– Deja, mūsų studentai šiuo metu gana vangiai važiuoja studijuoti ar atlikti praktikas pagal mainų programas. Jų argumentai – maža stipendija, išvykęs prarasiu čia turimą darbą (ar atstumas išskirs su draugu/drauge), man tai neapsimoka, nepasitikėjimas savo užsienio kalbų žiniomis. Pastebėjau, kad daugelis iš jų neplanuoja, ką studijos žinomame Vokietijos, Prancūzijos ar kurios nors Skandinavijos šalies universitete duos ateityje.
Aš pati buvau mainų studentė, ir savo patirtimi liudiju, kad studijos praplečia akiratį ir, visų pirma, išmoko perlipti per savo barjerus. Tai – savęs išbandymas tarptautinėje erdvėje, ir manau, kad žingeidžiam studentui jis yra būtinas. Profesine prasme grįžęs po studijų užsienyje gali pagrįsčiau argumentuoti, remdamasis įgyta patirtimi, kaip vienas ar kitas dalykas yra ar gali būti dėstomas, kokia metodika naudojama.
Mobilumas yra pridėtinė vertė ne tik studentui, bet ir universitetui, į kurį jis ar ji parsiveš naudingos patirties. Karjeros prasme, įvairumas gyvenimo aprašyme yra labai svarbus. Darbdaviui informacija apie studijas arba stažuotes užsienyje leidžia suprasti, kad žmogus yra iniciatyvus, kad nebijo iššūkių, kad ne tik yra linkęs patogiai sėdėti ketverius ar šešerius metus, bet ieško ir kitų galimybių, iššūkių kitose erdvėse.
– Nors vis dar dejuojama dėl emigracijos mastų, grįžtančiųjų daugėja. Kas juos traukia atgal?
– Prieš ateidama dirbti į KTU, dirbau su Jaunųjų profesionalų programa „Kurk Lietuvai“, kuria buvo siekiama pritraukti užsienyje studijas baigusius jaunuosius profesionalus. Per mėnesį gavome 150 paraiškų! Žmonės labai nori grįžti. Vienas iš motyvuojančių juos dalykų, kaip įvardijo patys projekto dalyviai, buvo galimybė dirbti gerame projekte ir būti naudingam savo šaliai.
Jaunuolis, kuris dirbtų Londone ar Niujorke klerku, uždirbtų gal ir daugiau nei Lietuvoje, bet jis būtų tik klerkas! Gal net ir visą gyvenimą.
Nesvarbu mūsų dydis, bet Lietuva yra lygiateisė ES, NATO, Jungtinių Tautų narė. Mūsų balsas yra girdimas – mes, kiekvienas, esame girdimi. Jaunuolis, kuris dirbtų Londone ar Niujorke klerku, uždirbtų gal ir daugiau nei Lietuvoje, bet jis būtų tik klerkas! Gal net ir visą gyvenimą. Lietuvoje jie gauna galimybę dirbti su gerais projektais, bendrauti su įtakingais žmonėmis. Manau, šiandien tikslingiau kalbėti ne apie emigraciją, o apie migraciją – kai svarbu ne suleisti šaknis, o atrasti vietą, kurioje gali perteikti daugiausia savo patirties. Kartais ir atlyginimas nėra taip svarbu kaip būti naudingam ar pastebėtam.
– Svarbu, kad turėtum galimybę daryti tai, ką moki...
– Ir kad tavo darbas turėtų apčiuopiamų rezultatų. Pavyzdžiui, Jungtinėse Tautose dirbau penkerius metus. Mano darbų rezultatai buvo menkai apčiuopiami, nes sunku būti matomam didelėje organizacijoje, didelėje šalyje, kuri turi didelių socialinių ir ekonominių problemų.
Aš pasirinkdavau kokią nors mažą situaciją, tarkime, vaiką, kuris pas mane atėjo nei iš šio, nei iš to, mokyti anglų kalbos. Po šešių mėnesių pamačiusi, kad jis jau šneka angliškai, galėjau džiaugtis savo mažu pasiekimu. Bet tai nėra mano gyvenimo pašaukimas! Čia, Lietuvoje, lengviau praktiškai matyti savo darbo rezultatus.
– Iš pokalbio su jumis peršasi išvada, kad studijos, darbas, laikinas gyvenimas svetimoje šalyje – tai priemonė skatinti patriotizmą?
– Mano manymu, tik atsivėrę galime išlikti lietuviais. Nepopuliariai skamba, bet tautiškumas išlieka tik per tarpkultūriškumą, per toleranciją, nediskriminaciją, supratimą, kad iš tikrųjų yra ir kitokios spalvos, ir rasės, ir religijos, ir jos nėra mums priešiškos.
