Apie tai, kodėl turi pasikeisti moksleivių ugdymo metodai ir kaip mokytojai gali užtikrinti lietuviškąjį identitetą šiuolaikinėse pamokose, pranešime žiniasklaidai pasakoja žurnalistas bei rašytojas Rytis Zemkauskas ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros lektorė Agnė Blažienė.
– Kaip manote, kokį vaidmenį moksleivių ugdymo procese vaidina gimtosios kalbos mokymas?
– R.Zemkauskas: Šiandien mūsų šalies ugdymo įstaigose gimtosios kalbos mokymas yra paverstas „įrankiu“, todėl neatlieka savo esminės funkcijos. Per lietuvių kalbą mokoma moralės, istorijos, etikos ir socialinių santykių, tačiau pamirštama, kad gimtosios kalbos pamoka turi išlikti kalbos mokslu. Nenuvertinkime lietuvių kalbos, nes ji yra vartai į kitas kalbas bei geresnį išsilavinimą.
– Vis kalbama apie tai, kad šiandienos švietimo sistemą reikia kuo skubiau taikyti prie pasikeitusių laikų. Kaip manote, ar šiuolaikiniai mokiniai stipriai skiriasi nuo ankstesnių kartų?
R.Zemkauskas: Šiuolaikiniai moksleiviai yra protingesni už mus – niekaip kitaip viso pasaulio istorijoje dar nėra buvę. Kiekviena nauja žmonių karta yra tobulesnė, tačiau pastebiu, kad šiuolaikiniams jaunuoliams trūksta vieno – jie nemoka nuosekliai pasakoti. Tai nėra gerai, nes pasaulį valdys tie, kurie gebės įtikinamai pasakoti istorijas.
Šiuolaikinio moksleivio draugu tapsi tada, kai pasiūlysi jam kažką naujo – tobulėjimo procesas neturi sustoti vietoje.
– A.Blažienė: Šiuolaikiniai moksleiviai smalsesni, jie nori čia ir dabar išsiaiškinti, kas jiems rūpi ir ieškoti atsakymų iš karto. Todėl pedagogai turėtų derintis prie jų, naujų mokymo teorijų ir metodų, išmaniųjų technologijų bei kitų dalykų. Šiuolaikinio moksleivio draugu tapsi tada, kai pasiūlysi jam kažką naujo – tobulėjimo procesas neturi sustoti vietoje.
– Kalbant apie kalbos mokymą ir literatūros nagrinėjimą, kaip rasti būdų susikalbėti su šiuolaikiniais mokiniais? Kokias tendencijas ar praktikas pastebite ir rekomenduotumėte?
Kai prašome moksleivių parašyti kūrybos darbą, mums turi rūpėti jų kūrybingumas, o ne literatūros teksto suvokimo lygis.
– R.Zemkauskas: Šiuolaikinėje literatūroje, kaip ir žurnalistikoje, reikia išskirti du aspektus – faktą ir nuomonę. Kai prašome moksleivių parašyti kūrybos darbą, mums turi rūpėti jų kūrybingumas, o ne literatūros teksto suvokimo lygis. Norėdami išgirsti konkretų atsakymą, turime klausti tikslių dalykų, pavyzdžiui, apie priesagų rūšis. Šiandieninėje lietuvių kalbos ir literatūros pamokoje reikia aiškiai brėžti ribą tarp gramatikos ir literatūros. Turi būti takoskyra tarp disciplinuoto ir kūrybinio pasaulių – juk matematinėmis formulėmis Velaskeso paveikslo neaprašysi. Gruodžio 1 d. vykstančioje respublikinėje konferencijoje, skirtoje lietuvių kalbos mokytojams, skaitysiu paskaitą „Žurnalistika, kaip samprotavimo rašinių konkursas“ ir ten plačiau papasakosiu apie lietuvių kalbos reikšmę asmenybės ugdymui.
– A.Blažienė: Norint susikalbėti su šiuolaikiniais moksleiviais, visų pirma reikia tapti jų draugais ir kartu įsitraukti į bendrą veiklą. Mokytojas taip pat neturi bijoti šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų. Būtent apie tai daugiau papasakosiu konferencijoje „Naujoji karta literatūros pamokose: susikalbėjimo linkme“, kurioje pasidalinsiu idėjomis, kaip technologijos gali paįvairinti lietuvių kalbos ir literatūros pamokas.
– Jūsų nuomone, kaip bandymas pasijausti žurnalisto kailyje gali padėti mokiniui kurti tekstą ir kelti probleminius klausimus, juos argumentuoti, ieškoti atsakymo?
– R.Zemkauskas: Žmonės dažnai neatsispiria pagundai pasakyti savo nuomonę ten, kur reikia pateikti faktą. Be to, nuomonė neretai būna reiškiama selektyviais, konkrečiai situacijai pritaikytais ar vienai visuomenės grupei naudingais faktais. Užtenka žvilgtelėti į straipsnių antraštes žiniasklaidoje – dauguma jų yra vertinančios, juk taip būti neturėtų. Mes nuolat vieni kitiems kuriame išgalvotą pasaulį, o paskui skundžiamės, kad į jį „netelpame“.
– Kaip lietuvių literatūros pamokoje galima pritaikyti socialinius tinklus ar net SMS žinutes?
– A.Blažienė: Šiuolaikinė moksleivių karta yra ekrano vaikai. Mokytojai neturi pamokose visiškai pasinerti į technologijų pasaulį, tačiau privalo priartinti jį prie kasdienio vaikų gyvenimo. Pavyzdžiui, galima duoti užduotį SMS žinute vienu sakiniu aprašyti literatūrinio kūrinio idėją. Juk atrinkti esminius žodžius – didžiulis darbas, reikalaujantis kūrybinio žvilgsnio. Lygiai taip pat galima panaudoti ir socialinius tinklus. „Facebook“ gali puikiai pasitarnauti, norint įsijausti į konkrečių rašytojų gyvenamojo laikotarpio dvasią, nes lietuvių literatūros klasiko paskyroje moksleivis gali susirašinėti tam laikotarpiui būdinga kalba ir naudoti senąjį lietuvių kalbos žodyną.
Mokytojams taip pat patarčiau jungti tradicinę literatūrą su šiandieninėmis aktualijomis bei vaikams užduoti daug neįprastų klausimų: „Jei Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“ atsidurtų Lietuvos prezidentė, ką jį pasakytų?“, „Jei Arvydas Sabonis nukeliautų pas Mažosios Lietuvos valstiečius ir papasakotų jiems apie krepšinį – kokį atsakymą gautų?“. Tokiu būdu, būtų ugdomas moksleivių kritinis mąstymas, o lietuvių kalbos pamoka, socialinių medijų pagalba, įgautų visiškai kitą atspalvį.
Penktadienį R.Zemkauskas ir A.Blažienė dalyvauja Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros ir „Šviesos“ leidyklos organizuojamoje, lietuvių kalbos mokytojams skirtoje respublikinėje mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Naujoji karta literatūros pamokose: susikalbėjimo linkme“. Pašnekovai kartu su psichologais, komunikacijos specialistais ir lietuvių kalbos mokytojais dalinsis įžvalgomis, būdais ir metodais, kaip užmegzti dialogą su šiuolaikine skaitytojų karta. Konferencijos svečiai – Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos moksleiviai – prisijungs prie dalyvių diskusijos apie šiuolaikinį mokytojo ir mokinio dialogą.
