Rytis Zemkauskas: „Universitetas yra (ir turėtų būti) prabanga“

Tai labiau intelektuali diskusija, kurioje dalyvauja ne tik Lietuvos švietimo profesionalai, bet ir švietimui artimų profesijų atstovai. Prie šios bendro forumo laidos autorius kviečia prisijungti visus žiūrovus, klausytojus bei skaitytojus. Koks yra šių diskusijų tikslas? Į šį ir kitus klausimus 15min.lt atsako R.Zemkauskas.

– Kas jus paskatino atverti šią diskusiją, pradėti kalbėti švietimo tema?

– Apie švietimą pradedama kalbėti su amžiumi, kai norima atiduoti tai, ką pats ilgą laiką ėmei iš visuomenės. Kadangi turiu susikūręs šiokią tokią tribūną ir jaučiu atsakomybę kalbėdamas viešai, pasirinkau temą, kuri, man atrodo, yra svarbi visiems.

Be to, man teko didžiulė sėkmė turėti tokį partnerį – universitetą. Tai, manau, yra kiekvieno, kultūros srityje dirbančio televizijos žurnalisto svajonė.

– Koks yra „Švietimo amžiaus“ laidų ciklo tikslas?

– Pirmiausia apibrėšiu, kas nėra šios laidos tikslas. Tai – kaltųjų paieškos. Mes 20 metų vieni kitus kaltinome, ir ką pasiekėme? Švietimas yra save perkurianti sistema, mes visi esame jo produktai ir gamintojai, todėl tai bendras visų mūsų reikalas, bendra atsakomybė, problema.

Manau, kad atėjo laikas bandyti suvokti švietimą per save pačius. Per save, kaip visuomenę, ir per kiekvieną asmeniškai: kaip tėvą, kaip profesijos atstovą ir tą, kuriam paprasčiausiai rūpi šitos šalies ateitis.

Kurdamas šį laidų ciklą siekiau pasiūlyti korektišką kalbėjimą, atvirą diskusiją, platesnį žvilgsnį į mūsų švietimo ekspertus, profesionalus.

Kurdamas šį laidų ciklą siekiau pasiūlyti korektišką kalbėjimą, atvirą diskusiją, platesnį žvilgsnį į mūsų švietimo ekspertus, profesionalus.

Turiu pasakyti, kad šiomis laidomis nesiekiu jokio galutinio tikslo ar sprendimo. Tai – ne TV laidų darbas.

Aš apskritai manau, kad vargas tam kraštui, kur žiniasklaida laiko save ketvirtąja valdžia. Ką tada veikia kitos trys?

Mano tikslas – parodyti temų įvairovę ir pasiūlyti kitokius diskusijų rakursus. Ir aš labai džiaugiuosi, kad šiose laidose šalia vieno kito jau žinomo žmogaus nuskambėjo labai daug kitų vertų dėmesio asmenybių, kurie pirmą kartą gyvenime davė interviu.

Tokiu būdu mes palaikome ir gaiviname diskusiją. Begalinę diskusiją kaip begalinis yra švietimas.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Rytis Zemkauskas

– Kokias švietimo idėjas, problemas aptariate savo laidose?

– Kalbamės apie tai, jog universitetas turi ugdyti asmenybę, duoti navigacijos įrankius žinijos vandenyne, o ne (vien tik) specialybę ar garantuotą uždarbį. Mes kalbame apie požiūrio pakeitimą.

Lavindamas save, tu keli visuomenės kokybę, didini viešąjį gėrį. Universitetas yra (ir turėtų būti) prabanga, tačiau ne išrinktiesiems, tai turi būti prieinama kiekvienam atsakingam žmogui, pasiruošusiam labai stengtis.

Universitetas turi ugdyti asmenybę, duoti navigacijos įrankius žinijos vandenyne, o ne (vien tik) specialybę ar garantuotą uždarbį.

Artes liberales yra tos prabangos išskleidimas: žmogui atveriamas platus matymo laukas tam, kad vėliau jis turėtų galimybę pasirinkti konkretų, siauresnį mokslinį kelią.

Taip pat keliame sovietmečiu sukurtos priešpriešos tarp technokratų ir humanitarų klausimą. Pagal savo išsilavinimą būdamas lingvistas teigiu, jog negaliu būti grynuoju humanitaru, mąstyti tiktai humanistinėmis kategorijomis.

Kalba yra griežta sistema, ir mąstymui man reikalingos formulės. Nėra nei grynojo technokrato, nei grynojo humanitaro. Šių dviejų sričių atskirtis – bereikalingas energijos eikvojimas. Technokratas ir humanitaras – viena kitą papildančios mūsų asmenybės pusės.

Savo ruožtu, grynai technokratinis kelias veda į primityvų pasaulio matymą, į norą viena liniuote pamatuoti visus, veda į kultūrą be asmenybių, į politiką, kuri neturi sielos.

Tada mes imame analizuoti studentus ir klausiame, o kodėl jie nemaištauja? Kur audra ir veržimasis? Kodėl nemaištauja intelektualai? Juk jie galėtų parodyti civilizuoto, produktyvaus maišto pavyzdį? Tapti viešosios erdvės pokyčių iniciatoriais.

Tada klausiame, kas yra viešoji erdvė? Ką apie ją mano žmonės, dirbantys viešojoje erdvėje (naujienų portalų redaktoriai, televizijos laidų atstovai)? Kaip viešąją erdvę apibrėžia teoretikai-akademikai?

Kokia yra viešosios erdvės įtaka švietimui? Iš kur mes gauname pagrindinę informaciją apie gyvenimą – interneto, laikraščių, žurnalų, feisbuko draugų ar televizijos? Ar mes pasitikriname, ką išgirdome, kuo mes tikime? Informacijos priėmimo bei teksto suvokimo praktikose švietimas dalyvauja tiesiogiai – moko, kaip ją priimti.

Grynai 
technokratinis kelias veda į primityvų pasaulio matymą, į norą viena liniuote pamatuoti visus, veda į kultūrą be asmenybių, į politiką, kuri neturi sielos.

Taip pat kalbamės apie „Z kartą“, kuri ateina, ir kurios santykį su švietimu mums reikia dar suprasti. Mes turime padėti jiems būti geresniems už mus pačius, tačiau ką šiuo metu švietimas daro su tais, kurie yra kitokie nei mes?

Kodėl mūsų švietimo sistema iš principo vis dar turi sovietinę segregacijos stigmą? Kodėl mes negalią turinčio vaiko neleidžiame į bendrą klasę su kitais vaikais? Ką tai sako apie mus pačius?

Galiausiai paskutiniojoje laidoje kalbamės su mokytojais, dalyvaujančiais projekte „Renkuosi mokyti“.

– Ko galėtumėte palinkėti abiturientams, šiais metais stosiantiems į aukštąsias mokyklas?

– Noriu, kad ruoštumėtės eiti valdyti Lietuvą. Daug mokykitės, būkite kritiški, labai smalsūs, atviri ir solidarūs. Pasistenkite pasimokyti užsienyje. O paskui grįžkite ir imkitės. Aš noriu, kad jūs Lietuvą valdytumėte taip, kad aš galėčiau sėdėti pajūryje su vyno taure ir būti laimingu laimingoj, turtingoj šaly.

Tai, mano supratimu, yra pasiekiama nuolatos tariantis, gerbiant kitą ir suvokiant, kad labai daug dalykų valstybėje yra bendras reikalas, ir kad lengva nebus, nes mumyse (bent manyje – tikrai) gyvena piktas egoistas, kuris nori visko už dyką ir čia pat, nedėdamas pastangų.

15min.lt portale bus transliuojamos Ryčio Zemkausko parengtos „Švietimo amžius“ laidos. Pirmosios laidos pristatymas portale – jau rytoj!