Apie tai daugiau jis papasakos savo pranešime spalio 4-ąją, kuriame žada ir pabūgnyti, o kol kas pasakoja apie tai, kaip klostėsi jo kelias iki prisijungimo prie „Kaunas 2022“ komandos, ir ką joje būdamas labiausiai nori pasiekti.
Šarūnai, kas tave sieja su Kaunu?
Esu čia gimęs, 12 metų gyvenau Vilijampolėje, vėliau išsikrausčiau į Klaipėdą, studijavau Anglijoje, dabar gyvenu Vilniuje, dirbu „Sėkmės mokykloje“. Taigi „Kaunas 2022“ atsiradau neatsitiktinai.
Gal gali daugiau papasakoti apie „Sėkmės mokyklą“?
Ją įkvėpė tradicija mokyklose perduoti ir akcentuoti visų pirma akademines žinias. „Sėkmės mokykla“, veikianti jau beveik 10 metų, teigia, kad ne tai yra svarbiausia ir ne tai padaro žmogų laimingu. Jei visuomet mokysiesi dešimtukais, tai dar nereiškia, kad dirbsi mėgstamą darbą ir būsi sėkmingas.
Bendrosios kompetencijos, minkštieji įgūdžiai yra tai, kas padeda panaudoti akademines žinias ir suprasti, kuo nori būti, valdyti emocijas, mokėti dirbti su komanda, kalbėti viešai. Taip mąstydami ir kuriame 9–12 klasių moksleiviams skirtas programas, padedančias apsispręsti, suprasti save ir kitus. Organizuojame ir praktikas, siunčiame moksleivius į įmones, kad jie įsitikintų, ar tikrai nori vienoje ar kitoje srityje dirbti, ar tai tėra įteigta aplinkos.
Kas tave asmeniškai paskatino prisijungti prie „Sėkmės mokyklos“? Kaip įžvelgei tame prasmę?
Aš Anglijoje studijavau geografiją, tad, matyt, nedaug buvo tikimybės, jog čia atsidursiu. Grįžęs Lietuvon kurį laiką savęs ieškojau, mąsčiau, ko noriu, ir supratau, kad noriu jungtis prie iniciatyvų, kurios gerina aplinką Lietuvoje, veda visuomenę į priekį. Švietimas pasirodė ta vieta, kurioje galima kažką pakeisti. Taip atradau „Sėkmės mokyklą“, sudalyvavau jos paskelbtame konkurse. Neturėjau nei daugiau patirties, nei proto už kitus, dalyvavusius konkurse, bet, matyt, labiau norėjau. Čia dirbu jau penkerius metus.
Išvykti studijuoti į užsienį – normalu. Grįžti į Lietuvą – ne taip įprasta. Kodėl išvykai ir kodėl grįžai?
Bandžiau studijuoti ir Lietuvoje, pakako mėnesio suprasti, kad ši švietimo sistema man nepriimtina. Man pasirodė, kad, greičiausiai nesąmoningai, tokiomis programomis siekiama ne ruošti specialistus, o žlugdyti kūrybiškumą. Iškeliavau į Angliją – tai buvo iššūkis sau. Ten universitetu buvau labai patenkintas. Studijuodamas geografiją studijavau... geografiją. Tikslingai ėjau specialybės link, nepaisant to, kad dabar pagal ją nedirbu. Grįžau, nes tikslo pasilikti ir neturėjau.
Ar būna vaikų, su kuriais nepavyksta rasti bendros kalbos? Galbūt visi į tokius užsiėmimus susirenka jau labai motyvuoti?
Tokiose programose, kaip „Sėkmės mokykla“ ar „Kauno iššūkis“, dirbame su moksleiviais, esančiais savotiškame burbule. Jie jau žino, ko nori, bando, siekia. Yra dalis paauglių, kuriuos atsiunčia tėvai, bet tokių nedaug. Žinoma, niekada nepatiksi visiems, su kai kuriais kalbėti sudėtingiau, bet man kaip tik ir įdomu prieiti prie tų, kurie specialiai atmetinėja mano informaciją. Tai nėra lengva, bet jaučiu savotišką pareigą jiems padėti.
Juk normalu, kad ne visi suaugę taps lyderiais ar vadovais?
Tikrai taip. Tai neturi būti siekiamybė. Vienoje Anglijos laisvųjų mokyklų girdėjau puikią mintį – vienas mokytojas sakė, kad geriau išugdys laimingą „McDonalds“ darbuotoją, nei nelaimingą ministrą. Šią mintį turėtų išgirsti ir tėvai ar globėjai.
Papasakok, kaip pradėjai aktyviau dirbti su „Kaunas 2022“ komanda. Kaip lipdote „Kauno iššūkį“?
Šios platformos iniciatorė Vaida Venckutė dar iki man ateinant į „Sėkmės mokyklą“ turėjo su ja patirčių, tad buvo su idėja pažįstama. Vis daugiau kalbėdami ir dažniau susitikdami po truputį ir išgryninome šią į Kauno paauglius orientuotą platformą, suteikiančią galimybę prisidėti prie Europos kultūros sostinės sėkmės.
Man tai nuoširdžiai įdomu, nes Kaunas – mano gimtasis miestas, noriu bent taip į jį sugrįžti ir jam duoti tai, kuo pats tikiu, ką išmanau. Savo programas nuolat tobuliname, siekiame būti tais, kurie nuolat pristato naujienas, kurias kiti vėliau kopijuoja. Manau, „Kauno iššūkis“ – neeilinė programa. Tai ne tiesiog renginių ciklas, ne tiesiog paskaitos, kurių reikėtų klausyti. Siekiame padėti išaugti laisviems, savimi pasitikintiems žmonėms, kurie su mūsų pagalba patys kurs Kaunui. Jau dabar su dalyviais gilinamės į realias miesto problemas.
Yra galimybė, kad „Kauno iššūkio“ dalyviai, baigę mokyklą, išvažiuos. Iš Kauno, gal net iš Lietuvos. Ką apie tai manai?
Neturime tikslo jų sulaikyti. Netgi sveikintina, kad jie išvažiuos, svarbiausia – įdiegti jiems atsakomybės, meilės miestui jausmą, kuris vėliau privers sugrįžti. Jei studijuoji svetur, nereiškia, kad nesi kaunietis ir savo miestui ateityje nieko nesukursi. Juk net nuotoliniu būdu gali prisidėti prie savo miesto įvaizdžio kūrimo. Galbūt esu optimistas, bet aš pats grįžau, dalis bičiulių irgi grįžo ar ketina grįžti.
Kita šio klausimo dalis – apie Kauno universitetus. Jie pastaruoju metu daug dirba gerindami savo įvaizdį, stengdamiesi pritraukti naujų studentų iš Kauno ir kitų miestų. Ar „Kaunas 2022“ rėmuose bendradarbiaujate su aukštosiomis mokyklomis, kad gerėtų ne tik jų įvaizdis, bet ir reali studijų kokybė?
Žinoma, bendradarbiaujame – ir su universitetais, ir su verslu, ir su valstybinėmis įstaigomis. Mokytojų festivalis yra kuo puikiausias tokios draugystės pavyzdys. Dirbame ir su kitais universitetais tiek kūrybiniais, tiek žemiškesniais klausimais. Pavyzdžiui, jie mums suteikia patalpas. Nauda čia įvairialypė – moksleiviai pamato universitetą iš vidaus.
Mokytojų festivalis, kaip iniciatyva, man artima jau vien dėl pavadinimo. Temos, kurios bus gvildenamos, turėtų iš peties „pakrutinti“ užsistovėjusius dalykus. Tai jautri tema, bet susidomėjimas didelis ir pozityvus, tai džiugina. Džiugina ir asmenybės, kurios noriai prisideda prie šio festivalio – tai Andrius Tapinas, Rytis Zemkauskas. Tai įrodo, kad tema svarbi ir įdomi daugeliui.
Festivalyje pranešimą skaitysi ir tu. Apie ką jis bus?
Pačiam labai įdomu, kaip man seksis – iškėliau sau dar vieną iššūkį, bandysiu su mokytojais kalbėti kitaip, nei visi yra pratę. Pasakosiu apie tai, kad norint būti autoritetu paaugliui reikia būti savimi. Tikiu, kad vienintelis dalykas, kuris privalomas dirbant su jaunimu ir su bet kuria kita amžiaus grupe, yra abipusė pagarba. Jei bendrauji kaip žmogus su žmogumi, ne kaip mokytojas su moksleiviu ar tėvas su vaiku, pašnekovas išlaikys dėmesį ir tave gerbs bei supras.
Kaip moksleiviams prisijungti prie „Kauno iššūkio“?
Kaip tik dabar vyksta atranka – visa reikalinga informacija yra www.kaunas2022.eu. Jau pati atranka yra savotiškas iššūkis, nes mes ieškome žmonių, kurie jau yra motyvuoti. Tikrai nebūtina turėti ilgo CV, bet svarbu suprasti, kad atrinktas moksleivis galės ir norės skirti laiko šiai platformai.
Kaip mokaisi pats?
Mokausi įvairiai. Skaitau, klausiu – savęs ir kitų. Neseniai, tarkime, ruošdamasis mentoriaus darbui dalyvavau koučingo sesijoje – pasirinkau geriausią šios srities specialistą Lietuvoje Tomą Misiukonį. Autoritetai svarbu – ieškau geriausių savo srityje ir kreipiuosi į juos asmeniškai. Apskritai man reikia čiupinėti, daryti, o padarius – reflektuoti. Padarius išvadas daryti toliau. Netgi vesdamas mokymus specialiai prašau išsakyti negatyvius atsiliepimus, kad galėčiau tobulėti.
Ko pats esi išmokęs iš paauglių, su kuriais dirbi?
Keista, bet dirbdamas su jais daug sužinau apie save. Išmokau dar labiau atsipalaiduoti. Malonu, kai moksleivis pasako, jog su manim gera leisti laiką, nes bendrauju su juo, kaip su bičiuliu. Vadinasi, moku užmegzti ryšį su žmonėmis, jie jaučia, kad man rūpi.
Šarūnas Dignaitis „Mokytojas autoritetas: kodėl moksleiviai mūsų nebeklauso?“
VDU Didžioji salė (S. Daukanto g. 28), 12:30 - 12:50 val.
„Mažiau kalbų, daugiau darbų“.„Kaunas 2022“programos „Kauno iššūkis“ renginys 9-12 kl. moksleiviams. Renginio svečias – motyvatorius, elgsenos treneris Žanas Gongapševas
