Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Saulius Jovaišas: „Vertingiausias pamokas mokiniai gauna per pertraukas“

Susidaro įspūdis, kad mokykla šiandien mokinius ruošia vien tam, kad šie gerai išlaikytų testus, egzaminus ir sėkmingai įstotų į aukštąsias mokyklas. Tuo tarpu universitetai studentus ruošia tam, kad šie susirastų tinkamą darbą. Tačiau tiesa yra ta, kad ir mokykla, ir aukštosios mokyklos savo auklėtinius moko dalykų, kurių darbdaviams visiškai nereikia!
Saulius Jovaišas
Saulius Jovaišas / Organizatorių nuotr.

Vadovavimo ekspertas, projekto „Boso valanda“ autorius, knygų „Ieškai darbo?“ ir „Boso valanda“ bendraautorius Saulius Jovaišas kategoriškas: didžiausia vertybė, kurią vaikai šiandien išsineša iš mokyklos, yra tai, ką jie gauna per pertraukas!

– Balandžio 10 dieną „Valdovų rūmuose“ vyksiančioje švietimo konferencijoje „LearnED“ skaitysite pranešimą tema „Kokių darbuotojų šiandien tikisi darbdaviai, o kokius gauna? Kuo čia dėti mes?“ Tad kokių gi darbuotojų šiuo metu darbdaviams labiausiai trūksta?

– Motyvuotų, linkusių atkakliai dirbti, turinčių stiprų vertybinį pagrindą. Kitaip tariant, tokių, kuriems darbas yra vertybė.

Dauguma jaunų žmonių, kurie šiandien ateina į darbo rinką, darbą renkasi kaip mažesnį blogį iš kitų blogių. Tarsi iš bėdos. Mat namie mama zyzė „susirask darbą, susirask darbą...“, o kai vaikas išėjo į darbą, ten susitiko kitą tokią zyziančią mamą – darbdavį. Ir tuomet galvoja: „geriau jau gal eisiu namo, nes negaliu čia savęs realizuoti...“ Toks žmogus jau po dviejų mėnesių supranta, kad darbe jis nieko negali padaryti – jis niekaip negali savęs realizuoti. Tad kas belieka? Žinoma, kad išeiti.

Toks žmogus jau po dviejų mėnesių supranta, kad darbe jis nieko negali padaryti – jis niekaip negali savęs realizuoti. Tad kas belieka? Žinoma, kad išeiti.

– Iš kur toks požiūris? Vyresnioji – tėvų karta – juk buvo ta, kuriems darbas buvo vertybė, įprastai jie dirbdavo ar iki šiol dirba vienoje darbovietėje ne po vieną dešimtmetį.

– Ir ką grįžę iš darbo į namus mūsų tėvai kalbėdavo? Turbūt ne apie tai, kaip fantastiškai praleido dieną... Greičiausiai skųsdavosi savo bosu, kvailais kolegomis, dideliu darbo krūviu ir tuo, kaip jų niekas neįvertina. Tokiu būdu vaikams sukūrėme vaizdinį, kad darbas – išties blogis.

Kita vertus, problema ta, kad jaunoji karta neretai pervertina savo gebėjimus. Jie dega ne noru tobulintis, o noru tobulinti viską, kas yra aplinkui.

Taigi darbdaviai pasigenda žmonių, kuriais galima pasitikėti, kurie prisiima atsakomybę ir padaro darbus iki galo. Tiesą pasakius, to trūksta ne tik jaunajai kartai – to trūksta daugeliui darbuotojų.

– Jauni žmonės į darbo rinką įprastai ateina iškart po mokyklos arba universiteto. Ne kartą esate pasisakęs apie tai, kad nei mokykla, nei aukštosios mokyklos jauno žmogaus neparuošia darbo rinkai. Ar tai ir yra didžioji priežastis, kodėl vyksta darbdavių ir jaunosios kartos nesusikalbėjimas?

– Iš dalies – taip. Kai jaunas žmogus ateina į darbo rinką, darbdaviai nežiūri, kaip gerai jis moka fiziką ar inžineriją, kurią studijavo. Darbdaviai žiūri, ar kandidatas nori dirbti, ar jis geba tai daryti, ar jis yra motyvuotas, geba kurti socialinius ryšius, suburti aplink save žmones.

VIDEO: S.Jovaišas: darbdaviui svarbu, ar būsimas darbuotojas yra motyvuotas dirbti

– Kitaip tariant, darbdaviai šiandien ieško darbuotojų, kurie potencialiai gali tapti komandos nariais ir kurtų pridėtinę vertę, o ne išmanytų vieną ar kitą akademinę sritį?

– Tame ir yra paradoksas. Aukštojo mokslo atstovai kalba apie tai, kad jie savo universitetuose ruošia žmones darbo rinkai. Iš tiesų jie ruošiami ne darbo rinkai, o specializacijoms. Specialybės išmanymas yra antraeilis dalykas palyginus su tuo, kaip jis galės dirbti su kolegomis ir klientais. Svarbiausia yra socioemocinė kompetencija, kurios, deja, nemoko nei mokykla, nei aukštosios mokyklos.

Lankantis įvairiose mokyklose man dažnai tenka pasakyti pedagogams nemalonią tiesą: didžiausia vertybė, kurią vaikai išsineša iš mokyklos, yra tai, ką jie gauna per pamokas. Kai jiems tenka spręsti konfliktus, burtis į grupes, kai tenka atstovėti savo interesus, nuomonę, parodyti, kad esi svarbus. Tai yra tada, kai šie procesai vyksta savaime, o ne tada, kai šias sąlygas diktuoja mokytojas.

– Ar įmanoma spėti persiorientuoti ir prisitaikyti prie besikeičiančios darbo rinkos ir darbdavių poreikių?

– Darbo rinkos reikalavimai nepasikeitė. Dauguma darbdavių šiandien vis dar reikalauja to paties, ko reikalavo ir prieš dvidešimt metų. Mes, socialinių tinklų žmonės, įsivaizduojame, kad pasaulis stipriai pasikeitė. Išties pasikeitė, bet daugybė žmonių, kurie daro sprendimus šiame pasaulyje, nepasikeitė. Kaip mano vienas klientas vis kartoja: „Noriu iniciatyvių, motyvuotų, atsakingų ir paklusnių darbuotojų“...

Įsivaizduokite, darbdavys gauna iniciatyvų jauną žmogų ir bando padaryti jį paklusniu, o tas priešinasi sistemai ir nesugeba atskleisti savo gerųjų savybių. Todėl greitai pabėga.

– Darbuotojo iniciatyvumas ir paklusnumas – viename? Ne itin dera, tiesa?

– Taip net nebūna! Įsivaizduokite, darbdavys gauna iniciatyvų jauną žmogų ir bando padaryti jį paklusniu, o tas priešinasi sistemai ir nesugeba atskleisti savo gerųjų savybių. Todėl greitai pabėga.

– Net jeigu ir dabar, ir prieš dvidešimt metų darbdaviai ieškojo tokių pat darbuotojų – kurie būtų ne geri specialistai, o kurie norėtų dirbti, atiduoti kompanijai savo nuoširdų darbą, jėgas, būtų atsakingi, kurie tiktų vertybiškai – toks įspūdis, kad anksčiau šis noras buvo lengviau patenkinamas.

– Visų šių dalykų iš darbuotojo buvo reikalaujama lygiai taip pat ir anksčiau, tik šiandien tai daroma su desperacija. Ne bandant surasti ir panaudoti turimo darbuotojo gerąsias savybes, o bandant sukišti juos į savo seną įsivaizdavimą, seną pasaulį. Tai ir yra didžiausia problema.

Kita vertus, vyresnioji karta suprato, kad jie negali nedirbti. Dabartinė karta to suvokimo neturi: jie gali nedirbti visai arba gali dirbti ne čia, kitur.

Akivaizdu, kad to suvokimo, kad darbas yra vertybė, jiems nediegė nei šeimoje, nei mokykloje. Jiems niekas nepadėjo suprasti, kad per darbą tu gali susikurti savo gyvenimą, t.y. realizuoti save, tobulėti, mokytis. Daugeliu atveju jaunieji darbuotojai galvoja, kad jie gali laimėti laimės bilietą – ne susikurti laimę, pilnatvę sau patys, o ją laimėti. Tik laiko klausimas, kada juos pastebės, atras, kada ateis agentas ir pasiūlys miliardą.

– Ar realu darbdaviams patenkinti tokius reikalavimus?

– Vis sunkiau darosi rasti žmones, kurie atitiktų organizacijos vertybes, kurie jaustų, koks svarbus yra nuolatinis augimas, nuolatinis klientų poreikių tenkinimas, klientų aptarnavimo lygis. Jauni žmonės nesupranta, kad, pavyzdžiui, klientų aptarnavimo srityje realiai tu turi tarnauti klientui. Ir tarnauji gerąja prasme. Lietuvių kalboje tarnystė suvokiama klaidingai – tai lyg vergystė. O iš tiesų tai yra patarnavimas, pagalba klientui.

– Kas turi keistis, žengti pirmą žingsnį dialogo link?

– Dėl nesusikalbėjimo kaltos abi pusės, tik tiek, kad darbdaviai tam tikra prasme yra stipresnėje pozicijoje. Jie turi žengti pirmuosius žingsnius pokyčių link, nes jiems šio dialogo reikia labiau. Ir tai jau vyksta. Dauguma darbdavių puikiai supranta, kad nesusikalbėjimą lemia ne nevykę darbuotojai – ir jie patys, vadovai, ne visada elgiasi ir mąsto tinkamai. Jie taip pat turi keistis.

– Kas stabdo nuo realių pokyčių? Motyvacijos trūkumas?

– Jei paklaustume įvairiose įmonėse dirbančių žmonių, jie išties pasakytų, kad jiems labiausiai trūksta motyvacijos. O ką tai reiškia? Jiems trūksta dėmesio, įvertinimo. Už ką? Tiesiog įvertinimo. Ir šioje vietoje reikia abiejų pusių indėlio.

Darbdaviai išties sėkmingai keičiasi, bręsta, kad išnaudotų darbo jėgos potencialą. Tačiau dabartinė darbo jėga dar nesupranta tos svarbos. Kodėl? Nes visas ugdymas, kurį jie gavo, sukurtas taip, kad jie to nesuprastų. Išsilavinimas jiems yra duodamas. Žinios duodamos. Jie nėra mokomi pasiimti.

Pažiūrėkite, kuo paremta mūsų pedagoginė sistema. Ji vis dar remiasi ant pensijinio amžiaus pedagogų, kurie niekaip negali pripažinti, kad tai, ką jie daro, yra blogis. Nes jie visą gyvenimą taip daro. Ir mes galime juos suprasti. Čia tas pats, jei man dabar kas pasakytų, kad kvėpuoti ar šlapintis yra blogai. Aš visą gyvenimą tai darau, kaip tai gali būti blogis? Negalima ant tų pedagogų pykti – jie visą savo gyvenimą tikėjo, kad vertybė yra tai, ką jie žino.

– Bet šiandien tai skamba paradoksaliai. Šiandien kiekvienas mokinys mokykloje gali žinoti (kalbant apie informaciją) daugiau nei jo mokytojas. Juk yra Google.

– Taip, pastaruosius dešimt ar penkiolika metų mokytojas jau nustojo būti informacijos šaltinis. Šiandien mokytojas turi būti ne tas, kuris suteikia informaciją, bet tas, kuris moko, kaip tą informaciją rasti, kaip panaudoti savo turimus resursus. Jis turi ugdyti emocinę kompetenciją – kaip sugebėti suburti komandą, gebėti bendradarbiauti.

Žinoma, viskas prasideda ne nuo mokyklos, o nuo šeimos. Tik tėvai nenori to pripažinti. Kai atsiranda problemos, kalta vis tiek mokykla…

Tačiau situacija gerėja, ir tai vyksta keliais aspektais. Pirma, darbdaviai tikrai keičiasi, nes supranta, kad kitaip jų įmonės neišgyvens. Antra, keičiasi ir tėvai. Jie ne visiškai kopijuoja savo tėvus – jie duoda savo vaikams šiek tiek daugiau. Ir vaikai tampa kitokie.

Šiandien mes daug kalbame apie neigiamą socialinių tinklų įtaką žmonių socialiniams įgūdžiams. Kad sėdėdami prie kompiuterio ekrano vis mažiau bendraujame gyvai ir pan. Bet pažvelkite į gerąją to pusę – vis daugiau žmonių identifikuoja save kaip socialinę būtybę, tokią, kuri negali nebendrauti. Nepaisant to, kad su draugais matosi vos ne kartą į pusmetį ir nuolat bendrauja tik per tarpininką – kompiuterį, tačiau kiekvieną dieną mes esame komunikacijoje su kitais žmonėmis. Ir mes suvokiame, kad kitaip būti jau nebegali. Todėl reikia mokytis bendrauti: prieš pasakant savo nuomonę – išgirsti kitą žmogų, prieš daužiant kumščiu į stalą ar krentant ant grindų – suvokti, kodėl taip kategoriškai elgiamės.

Man tenka nemažai važinėti po įvairias mokyklas. Vaikštinėdamas mokyklos koridoriais pastebiu, kaip tarpusavyje bendrauja vyresnių klasių mokiniai. Negaliu kalbėti apie tai, ką jie veikia per pamokas, tačiau drįstu teigti, kad naudingiausias dalykas, ką jie gauna mokykloje, jie gauna pertraukų metu.

Jie liečiasi vienas prie kito, apsikabina, kalbasi, jie kur kas daugiau parodo vienas kitam, kad tas kitas yra. Mano laikais buvo kitaip – mušdavomės, bėgiodavome, kol mūsų nepagaudavo, o tuomet liepdavo vaikščioti ratu. Mes mažai liesdavomės prie kitų vaikų. Retai apsikabindavome. O gal net niekada. Geriausiu atveju pasakydavome vienas kitam: “Tu gerai varai”.

– Tais laikais pati aplinka mokė mus to nedaryti.

– Jei aplinka, mokykla ir toliau taip moko, kaip mus mokė, tai labai kenkia vaikams. Kenkia Lietuvai bei pasauliui. Ką vyresnioji darbdavių karta sako apie jaunuosius darbuotojus? Kad jie nori dėmesio, nors nepadarė nieko. Jie nori „like“ nieko nenuveikę. Ir tai yra tiesa – negavę dėmesio jie galvoja, kad jų nėra. Ir tuomet jie jaučiasi blogai. Turime tai suprasti ir per tą kontaktą, ryšį vienas su kitu ugdyti visiškai kitokią kartą.

Švietimo konferencija „LearnED“, kurią organizuoja „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokykla, vyks balandžio 10 d. Valdovų rūmuose. Pranešimus joje skaitys Saulius Jovaišas, Vladas Lašas, Unė Kaunaitė, Nomeda Marazienė, Solveiga Grudienė, Tomas Nemūra ir kt.

Daugiau informacijos – ČIA.

Registracija ir bilietai – ČIA.

Švietimo ir ugdymo įstaigos už bilietus gali mokėti iš mokinio krepšelio.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?