Pasakymą „įdomu, kai kalba apie mane“ galima išplėsti: įdomu tada, kai kalbama, kaip aš gyvenu, kas man rūpi, kas mane jaudina, kas man artima, ko nemėgstu ir t.t. Taigi reikia pasinerti į vaiko pasaulį ir jį perprasti, kalbėti vaikui suprantama kalba. Tai nereiškia, kad kalbėdami su vaiku turime mažučiuoti ar paploninti liežuvį. Reikia kalbėti rimtai, gerbiant vaiką ir priimant jo pasaulį. Neabejokime – mokiniai tai greitai pajunta. Prisipažinsiu, rašyti vadovėlius pradinukams mane išprovokavo bandymas dukrą mokyti skaityti. Nusipirkęs to meto vadovėlį nustebau, kad apie vaikus supantį pasaulį pradedama kalbėti tik kokiame 40 puslapyje. Taigi mūsų mokslas buvo nuobodus.
Nepamirškime dar vieno dalyko, apie kurį pastaruoju metu daug kalbama: pradinių klasių mokytojų amžiaus vidurkis (ypač provincijoje) – 50–60 metų. Tai reiškia, kad mūsų pradinuką dažniausiai moko ne mama, o močiutė, tad skirtumas tarp mokytojo ir mokinio – dvi kartos. Myliu ir gerbiu patyrusias, su vaikais jaunatviškai spėjančias mokytojas, bet pripažinkime, kad joms sunku priartėti prie pasaulio, kuriame gyvena šiuolaikiniai vaikai. Manau, tokiu atveju į pagalbą dar kartą ateina vadovėliai, kurių autoriai gerai suvokia šią problemą.
Minėjau, kad mūsų pradinukų vadovėlyje „Vaivorykštė“ veikia grupė vaikų ir ypač pirmoje klasėje siūloma skaityti apie jų pokalbius ir elgesį tiesiogiai su integravimo temomis siejamose situacijose. Mokiniai skaito, kaip jų bendraamžiai reaguoja į aplinkos iššūkius, kaip juos vertina. Mūsų veikėjai nėra idealūs, todėl mokiniai mato skirtingą vaikų elgesį ir gali jį įvertinti. Mes siekiame, kad tokiuose trumpuose teksteliuose mokinys galėtų tapatintis su kuriuo nors veikėju. Juk tai ir autorefleksijos forma. Vėliau, parinkdami tekstus literatūriniam skaitymui, siekiame įtraukti vaikus į socialiai įtemptą, problemišką šiuolaikinį pasaulį.
Be to, turime galvoje dar vieną, ne tik gimtosios kalbos dėstymo problemą: tarptautiniai vertinimai rodo ypatingą mūsų berniukų atsilikimą skaitymo gebėjimų srityje. Kodėl berniukai nemėgsta skaityti? Jiems nuobodu. O gal tai lemia ir tai, kad absoliuti dauguma mokytojų ir pradinukų gimtosios kalbos vadovėlių autorių buvo ir yra moterys? Ar kurios nors temos galėtų labiau suintriguoti pradinių klasių berniukus? Manau, kad taip (juk į robotikos pratybas berniukai bėgte bėga).
Pereikime prie vadinamojo sunkiausio – ankstyvos paauglystės – amžiaus, kai ima ryškėti vaiko savivertė. 5–8 klasėje buvęs paklusnus mokinys ima maištauti, nesutikti su tėvų ir mokytojų nuomone arba užsisklendžia, elgiasi agresyviai. Beje, šiuo amžiaus tarpsniu ugdomi pamatiniai skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžiai, formuojasi (arba ne) įprotis skaityti knygas.
Rašydami literatūros vadovėlius minėtoms klasėms kėlėme sau porą svarbiausių užduočių: programoje nurodytus privalomus klasikinius kūrinius siekėme skaityti šiuolaikiškai, taip pat bandėme nuolat provokuoti skaitomų dalykų lyginimą.
Mokytojas klasikinį siužetą perkelia į šiuolaikinių vaikų gyvenimo kontekstą ir taip sukuria progą pasikalbėti apie vaikams suprantamas ir svarbias gyvenimo problemas.
Imkime konkretų pavyzdį iš 5 klasės literatūros programos – visiems gerai žinomą Jono Biliūno apsakymėlį „Kliudžiau“. Liūdnas didaktiškas pasakojimas iš pirmo žvilgsnio turi mažai bendra su šiuolaikinio vaiko patirtimi. Taip, katytės visiems ir visais laikais gaila, o kas toliau? Šio teksto perskaitymą pasiūlė vadovėlio bendraautorė mokytoja Inga, įdomiai šį kūrinį aptarusi savo klasėje. Kodėl berniukas šauna iš lanko į katytę? Todėl, kad žaidžia indėną: pasiėmęs lanką su strėlėmis, pasipuošęs plunksnomis. J.Biliūnas netgi mini žymųjį J.F.Cooperio romaną apie indėnus. Kai J.Biliūno apsakymo berniukas, sužeidęs katytę, pamato kraują, jis išsigąsta, viską meta ir iš žaidimo sugrįžta į realybę.
Taigi pasakojama apie žaidimo aplinką ir apie realų gyvenimą. Štai čia ir galime pradėti diskusijas su penktokais, kur yra žaidimo ir realybės ribos, kokios taisyklės galioja žaidime, o kokios tikrame gyvenime. Toliau jau vaikai jums paaiškins, kur ir kokias jie mato ribas, kokiomis vertybėmis paremti kompiuteriniai „šaudo, gaudo“ žaidimai ir kaip šios taisyklės galėtų atrodyti realiame gyvenime. Taigi mokytojas klasikinį siužetą perkelia į šiuolaikinių vaikų gyvenimo kontekstą ir taip sukuria progą pasikalbėti apie vaikams suprantamas ir svarbias gyvenimo problemas.
Dabar plačiau nekalbėsiu apie tai, kad vadovėlyje greta J.Biliūno teksto dedame trumpą ištrauką iš J.F.Cooperio romano „Paskutinis mohikanas“, kurioje indėnų paauglys atlieka drąsų žygį, jo metu yra sužeidžiamas, o kitas herojus – Sakalo Akis – jį pagiria. Vaikų elgesys abiejuose tekstuose savaime prašosi palyginimo.
Kodėl lyginimas toks svarbus? Kalboje apskritai nėra absoliučių dydžių, bet kokia reikšmė, kaip ekonomikoje vertė, atsiranda gretinant, lyginant. Mes nuolatos lyginome garsus, skiemenis, žodžius, mokydamiesi kalbėti ir skaityti, tik apie tai negalvojome. Mokydamiesi skaityti ir suprasti tekstus taip pat nuolatos lyginame. Prieš kelerius metus turėjau nutikimą – vienuoliktokui daviau dvi gana paprastas, tarpusavyje nesusijusias, bet apie pagonišką Lietuvos praeitį pasakojančias pastraipas. Paprašiau sugalvoti kiekvienai pastraipai pavadinimą ir bendrą pavadinimą abiem pastraipoms. Sunkiai sekėsi, mokinys ieškojo atsakymo tų pastraipų žodžiuose. Akivaizdu, kad jis neturėjo teksto analizės ir apibendrinimo, vadinasi, ir lyginimo įgūdžių.
Beje, lyginimas nėra paprastas dalykas – tai mokėjimas atpažinti panašumus ir skirtumus. Skaitymo ir teksto suvokimo neišmoksi per pusmetį. Skaitome ir suprantame tarsi savaime, nes turime išsiugdę įgūdžius, kuriuos formuoti reikia pamažu, visus dvylika metų, nors, tiesą sakant, ir visą gyvenimą, nes mus pasiekia vis kitokie tekstai.
Vadovėliuose mes siūlome nuolatos provokuoti lyginimą ir ne vien klausimais, užduotimis, bet ir pačiu tekstų sugretinimu. Pavyzdžiui, penktoje klasėje aptariama vaikų santykių su artimaisiais tema. Kelis programinius kūrinius papildome dar keliais, taip sudarome vaiko santykių su tėvais spektrą: vaikas neturi tėvų ir apie juos svajoja, vaikas turi vieną iš tėvų, vaikas turi tėvus, bet jie juo nesirūpina, sunkiau su idealu – harmoningais šeimos santykiais (čia gelbsti lyrika). Sugretinus nedidelės apimties šios tematikos tekstus, kurių skaitytojai yra veikėjų bendraamžiai, savaime siūlosi tų veikėjų lyginimas ir savos gyvenimiškos patirties prisiminimas.
Kitas pavyzdys iš tautosakos. Programinė pasaka „Gudri merga“, kurioje mergina sugeba pas karalių atvykti nei nuoga, nei apsirengusi, kviečia pasvarstyti, kas tautosakoje yra gudrumas, kaip jis vertinamas. Sugretinus kelis pasakojimus apie gudručius peršasi netikėta išvada: gudrumas savo naudai – smerktinas, gudrumas pagelbstint kitam – priimtinas. Be to, aptariame visą spektrą sąvokų: gudrumas, apgaulė, melas. Meluoti yra tikrai blogai, bet ką tada reiškia Balandžio pirmosios pokštai?
Kam reikia tokių lyginimų ir apibendrinimų? Tai privalomos procedūros, kurias atliekame skaitydami ir bandydami suprasti tekstus. Gerais teksto suvokimo gebėjimais mūsų moksleiviai, deja, nepasižymi. Rezultatus rodo tarptautiniai vertinimai. Ne kartą esu kalbėjęs, kad reikia stiprinti atidaus teksto skaitymo metodikas. Man atsako, kad mūsų mokykla ruošia ne studijoms Filologijos fakultete. Bet filologų nerengia ir geriausius skaitymo pasiekimus rodančios šalys. Mokėti dirbti su tekstu – kad ir koks jis būtų – šiandieninio žmogaus prievolė. Argi ne keistai skamba mūsų gabiausių abiturientų pasiguodimai, kad į geriausius pasaulio universitetus kelią jiems neretai užkerta vienintelis teksto suvokimo užduoties vertinimas?
Jei paimtumėte penkiolikmečių tarptautinių vertinimų kriterijus, pamatytumėte, kad pagal ketvirto, penkto ir aukščiausio – šešto – lygmens reikalavimus mokinys turi interpretuoti nežinomą tekstą. O mes, remdamiesi programa, reikalaujame išmokti ir pakartoti kieno nors sugalvotą programinio teksto interpretaciją. Esminis pokytis įvyktų, jei mokytume ne interpretacijų, o interpretuoti. Savo vadovėliuose šia linkme ir einame, bet, pasakyčiau, paslapčia, neatidengdami visų kortų. Ir, aišku, tikimės, kad bus susiprotėta ir dabar kuriamos naujos skaitymo programos pasuks šia linkme, kuria jau senokai eina pažangusis pasaulis.
Esminis pokytis įvyktų, jei mokytume ne interpretacijų, o interpretuoti.
Tarptautinių vertinimų kriterijai negriauna mūsų visuomenės vertybių, neatmeta pilietiškumo, nemenkina patriotinių nuostatų. Tie kriterijai tik moko skaityti ir suprasti, kviečia kritiškai mąstyti, turėti tvirtą, aiškiai suvoktą, o ne iškaltą nuomonę. Be to, žmogus, kuris moka skaityti ir suprasti nežinomą tekstą, nebus lengvai pakabinamas – šiandien tai ypač svarbu – ant netikros žinios kabliuko.
Tikslai tarsi aiškūs, pirmieji žingsniai jų link irgi suprantami – įrašyti šiuos tikslus į ugdymo programas. Tačiau didelė problema bus net ne vadovėliai, o mieli mūsų mokytojai, kurie pavargo nuo kasmetinių reformų ir pokyčių. Bet vėl turėsime juos mokyti. Tik žinokime, kad atidžiai skaitome ramiai, neskubėdami, pagalvodami ir apsvarstydami teksto keliamus neaiškumus. Todėl mokytojų perkvalifikavimas turėtų būti labai atsakingas ir nevalia šių mokymų paversti dar vienu vajumi, kai galiausiai paaiškėja, kad skubėti vertė kokių nors europinių pinigų panaudojimo terminai. Mokytojai turėtų suvokti atidaus skaitymo prasmę, netgi pajusti šios veiklos malonumą, o tada – garantuoju – įsitrauks ir vaikai.
