Viešoje erdvėje netylantys pareiškimai, kad humanitariniai mokslai yra antraeiliai, profesoriui sukelia šypseną. Jis įsitikinęs, kad tikslieji ir humanitariniai mokslai turi daug panašumų, o mokslo sritis sėkmės ar laimingo gyvenimo apskritai negarantuoja.
„Fizikai domisi literatūra. Pavyzdžiui, šnekamės su vienu profesoriumi apie literatūrą jo gimtąja (tiksliai net nebeprisimenu – vokiečių, rusų ar norvegų) kalba. Jis, pasirodo, esąs gamtos mokslų profesorius, fizikas, tačiau dalyvauja ir skaito pranešimą poetikos konferencijoje. Tiksliųjų mokslų atstovai neretai susidomi poezija, – sako profesorius. – Ir nieko čia nėra nuostabaus, nes visi fundamentalieji mokslai tyrinėja žmogaus vaizduotės galimybes“.
Tiksliųjų mokslų atstovai neretai susidomi poezija. Ir nieko čia nėra nuostabaus, nes visi fundamentalieji mokslai tyrinėja žmogaus vaizduotės galimybes.
Anot mokslininko, kartą susidūręs su poezija, nuo jos daugiau nebepabėgsi.
„Ji net labai atkeršijo man. Pusantrų metų dėl įvairių priežasčių neužsiiminėjau poetikos tyrinėjimais, laiką skirdamas visai kitiems dalykams. Tokia „neištikimybė“ poezijai neliko nenubausta: paskui penkis mėnesius sėdėjau prie tekstų ir nieko juose negalėjau suprasti, o eilėraščio struktūros turi iškilti sąmonėje kaip regėjimas, vizija. Trijose monografijose („Lingvistinis pasaulis poezijoje“, „Mė(lynojo) nulio lingvistika“, „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“) man pavyko įžvelgti vieną labai įdomų dalyką – poezijos tekstas implicitiškai, t. y. užmaskuotai, modeliuoja gramatiką. Citata iš mano darbo apie Babilono rekonstrukciją akademikas Jurijus Stepanovas 2003 m. pavasarį užbaigė lietuviškai pasakytą kalbą Šv. Jonų bažnyčioje, kada jam buvo suteikiamas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas: „Pakankamai paslanki mokslinė ir nemokslinė priešprieša leidžia teigti, kad mokslinis pažinimas gali ir turi būti papildytas poetiniu pažinimu“.
Norėjo tapti chemiku
Pasak prof. S.Valento, vaikystėje jis net nemanęs tapti mokslininku, tyrinėjančiu poetinę kalbą, tačiau visuomet buvęs smalsus ir nepaprastai mėgęs pasakoti.
„Puikiai prisimenu vieną atvejį, kai kartu su kitais vaikais kasėme šuoliaduobę. Vaikai sako man: „Tu stovėk ir toliau pasakok, o mes už tave iškasim“. Ir po to supranti, kad esi šiek tiek kitoks nei dauguma“, – pasakoja sodraus balso savininkas.
„Mokykloje buvau labai išdykęs vaikas – man net du kartus elgesio pažymį mažino: tais laikais tai buvo retas atvejis. Nelabai pasikeičiau ir vėliau: besimokydamas Vilniaus universitete „užsidirbau“ griežtą rektoriaus papeikimą su paskutiniu įspėjimu už „triukšmavimą nakties metu bendrabutyje ir grubų elgesį su visuomeninių organizacijų darbuotojais“.
Vaikystėje profesorius nesižavėjo lietuvių kalba. „Lietuvių kalba man mokykloje nelabai sekėsi, tačiau mėgau matematiką, ypač geometriją, maniau, kad būsiu chemikas, tačiau viskas pasikeitė aštuntoje klasėje. Lietuvių kalbos mokytojas pastebėjo, kad mano balsas neblogas, ir pakvietė į dramos būrelį. Anksčiau, kai dar buvo penkiabalė vertinimo sistema, daugiau nei trejeto iš lietuvių kalbos neturėjau, bet šįkart net trimestre (aiškiai avansu!) išvedė ketvertą. Nuo tos akimirkos iš lietuvių kalbos net ketverto nebesu gavęs – tik penketus. Argi toks mokytojas nėra stebukladarys?“ – savo vaikystę prisimena profesorius.
Jo manymu, tokiais momentais žmogaus gyvenimas yra nulemtas, todėl būtų keista, jei būtų kitaip, nei yra dabar.
Vilniaus universitete „užsidirbau“ griežtą rektoriaus papeikimą su paskutiniu įspėjimu už „triukšmavimą nakties metu bendrabutyje ir grubų elgesį su visuomeninių organizacijų darbuotojais“.
Profesorių praėjusį gruodį Šiaulių universiteto bendruomenė nominavo Metų mokslininku. Tokio įvertinimo pats mokslininkas nesureikšmina. „Tai yra universiteto gestas. O tam, į kurį nukreiptas toks gestas, jis yra malonus. Juk nė vienas žmogus nepasakys, kad tai yra nemalonu. Tačiau naivu tikėti, kad esi pats geriausias ir šauniausias“, – teigia prof. S. Valentas.
Švietimo sistema nedžiugina
Turintis nemažą akademiko patirtį profesorius aktyviai veikia šalies ir užsienio moksliniuose projektuose, tarptautinėse konferencijose, neseniai išleido knygą „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“. Vertindamas šių dienų švietimo sistemos situaciją mokslininkas nereiškė didelio džiaugsmo.
Šių dienų Lietuvos švietimo sistemos situacija, anot mokslininko, baugina, nes mokslo kokybė vis prastėja, mūsų jaunimas turi daugiau galimybių studijuoti kitose šalyse. Todėl daugelis nusprendžia palikti šalį. „Kam jaunam žmogui už bakalauro studijas Lietuvoje mokėti didelius pinigus, jeigu daugumoje Europos Sąjungos valstybių tokios studijos nemokamos?“ – atvirą klausimą užduoda prof. dr. S.Valentas.
Pasak profesoriaus, universitetas reiškia „visumą“, jis yra kultūros, švietimo ir mokslo centras. Mokslininkas mano, kad šalies regionams reikalingi universitetai, tačiau pabrėžia, kad tam turi būti palanki ir švietimo sistema, bendra visuomenės sąmonė.
„Pavyzdžiui, Šiaulių dydžio Austrijos miestas Insbrukas turi savo universitetą, kurio pagrindinėje 250 vietų bibliotekos salėje net šeštadienį ar sekmadienį 22 valandą vakaro nėra vietų. Viso pasaulio universitetai yra specifinės bendruomenės: čia nesvarbi kalba, rasė, tikėjimas ir t.t. Visi vienodi ir lygūs“, – pasakoja mokslininkas.
Tikisi, kad daugelis sugrįš
Kam jaunam žmogui už bakalauro studijas Lietuvoje mokėti didelius pinigus, jeigu daugumoje Europos Sąjungos valstybių tokios studijos nemokamos?
„Emigrantai visais laikais buvo iniciatyvūs žmonės, juk ir Sicilijos Sirakūzų graikai V a. pr. Kristų buvo daug turtingesni už Atėnus.
Manau, lietuviai išvyksta ne vien dėl materialinių sumetimų. Jiems trūksta visai ko kita – laisvės, erdvės, galimybių“, – teigia prof. S.Valentas.
Tačiau, anot jo, daugelis išvykusiųjų tikrai sugrįš su visiškai kitokia patirtimi. „Mūsų visuomenė dar labai bizantiška (galioja stereotipas: aš esu protingesnis už tave todėl, kad esu tavo viršininkas, o tu kvailys todėl, kad nesi mano ponas). Man keista, kad universitete daugelis dėstytojų, kreipdamiesi vieni į kitus, „profesoriuojasi“, tarsi tikrų vardų neturėtų“, – sako prof. S.Valentas.
Mokslininkas neslėpė manąs, kad lietuviai stokoja užsieniečiams būdingo paslaugumo, empatijos.
„Pamenu, kaip užsienyje keliavau traukiniu į mokslinę konferenciją. Viena mergina studentė, priėjusi prie manęs, paprašė užpildyti jos parengtą anketą. Net nepamąstęs atsisakiau ją pildyti, nes jaučiausi pavargęs po skrydžio lėktuvu. Šalia sėdėjęs vyras (po to supratau, kad jis vyksta ten pat) buvo paprašytas tos pačios merginos užpildyti anketą. Jis akimirksniu sutiko. Tai privertė mane pasijusti nepatogiai“, – aiškina profesorius.
Tai, pasak jo, puikus pavyzdys, įrodantis, kad lietuviai dažnai esą kiek per uždari, jiems iš užsieniečių reiktų daug ko pasimokyti.
Mokslininkas privalo nesustoti
Jau daugiau kaip 35 metus moksline veikla aktyviai užsiimantis profesorius mano, kad mokslo žmonės privalo nuolat domėtis pasauliu ir siekti pažinti ne tik „savo kiemą“. Pats mokslininkas mėgsta keliauti – aplankė daugelį pasaulio šalių.
Profesorius S.Valentas gimė Rokiškio rajone, mokslus krimto Vilniaus, Maskvos ir Austrijos universitetuose, paskui atvyko dėstyti į Šiaulių universitetą, kur prasidėjo jo, kaip mokslininko, kelias.
Pasak profesoriaus, mokslo žmogus turi nuolat judėti ir nesustoti. „Aš esu visuomet už tuos žmones, kurie jokiu būdu nesėdi vienoje vietoje. Tačiau primintina, kad važiuoti ir mokytis reikia iki trisdešimties metų, nuo 23-ejų iki 27-erių jaunas žmogus panašus į graikų dievaitį, sunku net atskirti. Todėl visiems, kurie nusprendė pasirinkti mokslininko kelią, linkiu daug ką pamatyti ir patirti“, – sako Šiaulių universiteto Metų mokslininkas prof. dr. S.Valentas.
