Panašiai atsitiko Gedimino miesto mokykloje. Už unikalią naujovę – sinchroninį nuotolinį mokymą – galima padėkoti dabartinei padėčiai pasaulyje, kuri paspartino idėjų įgyvendinimą.
Gedimino miesto mokykla pirmoji Lietuvoje įdiegė sinchroninio mokymo sistemą ir mielai dalinasi patirtimi su kolegomis bei tėvais. Kalbamės su mokyklos vadove Simona Boguckiene, mokytoja Jurgita Blažiene ir naują sistemą įdiegusios įmonės „Lantel“ komercijos vadovu Mindaugu Pozingiu.
Švietimo sistemos restartas
Gedimino miesto mokyklos vadovė Simona Boguckienė prisimena, kaip kovo pradžioje, kai po atostogų Italijoje keletas vaikų neatėjo į mokyklą, nes buvo patarta izoliuotis, apėmė lengvas nerimas. Kaip čia viskas bus? O tai, kas vėliau buvo, matyt, aprašys ateities vadovėliai. Švietimo sistema buvo tikrąja to žodžio prasme „perkrauta“, kaip kad perkrauname kompiuterį paspaudę mygtuką restart. Daugybei mokytojų teko nerti į visiškai nežinomą sritį, dirbti už du ar tris, nemiegoti naktimis ieškant sprendimų.
Tačiau tas skausmingas sistemos perkrovimas ją atnaujino ir atgaivino. Mokytojai suprato, kad jų galios yra didžiulės, vaikai įrodė, kad puikiai išmano technologijas, tėvai pagaliau įvertino mokytojų darbą, buvo atnaujinta mokyklų kompiuterinė įranga. Pliusų daugiau, nei galima buvo tikėtis. Kaip bus ateityje, – niekas nežino, gal prisiminsime šį etapą kaip blogą sapną, o gal nuotolinis mokymas taps norma, tačiau viena aišku – mokyklos jau niekada nebebus tokios kaip anksčiau, jos bus daug geresnės.
S.Boguckienė prisimena: „Niekas nebuvo pasiruošęs tokiam sukrėtimui „čia ir dabar“. Dirbome tikrai daug, stengėmės, kad tėvams tektų kuo mažiau krūvio. Mokytojai daugybę valandų praleisdavo su vaikais prie ekranų – įterpdami poilsio ir pavalgymo pertraukėles, siūlydami įvairiausias veiklas. Norėjome, kad mūsų mokinukai atimtų kuo mažiau laiko iš tėvų, kurie irgi turėjo dirbti nuotoliniu būdu.
Mokytojai suprato, kad jų galios yra didžiulės, vaikai įrodė, kad puikiai išmano technologijas, tėvai pagaliau įvertino mokytojų darbą.
Kai tik gegužės mėnesį buvo leista grįžti į mokyklas, atsidarėme vieni pirmųjų, nes mūsų mokykloje yra sąlygos išlaikyti saugų atstumą, atitikti visus reikalavimus. Tačiau ne visi tėvai norėjo išleisti vaikus į mokyklą, ir prasidėjo bene sunkiausia darbo dalis – kai vienoje mokytojos rankoje planšetė ir joje prisijungusių iš namų vaikų veideliais, o šalia – vaikai, atėję į pamokas. Toks miksas labai vargino.
Tada prisiminėme seną savo svajonę – turėti sistemą, kai vaikai, esantys namuose, kartu galėtų dalyvauti gyvose pamokose. Kaip ji būtų pravertusi...“
Pagalba vaikui, kuris negali ateiti į mokyklą
Karantinas mokyklose išjudino atsinaujinimo vajų. Gedimino miesto mokyklos vadovė pasakoja: „Privačios mokyklos, kurios daug investavo į savo IT bazę, per karantiną jautėsi saugiau. Tapo akivaizdu, kokios prasmingos yra šios investicijos. Jos atsiperka su kaupu. Todėl įtampai nuslūgus nutarėme kuo greičiau įdiegti minėtą sinchroninio mokymosi sistemą.
Seniai sukosi mintis – kaip padaryti, kad vaikas, kuris negali eiti į mokyklą, likęs namuose, galėtų kartu dalyvauti pamokose? Priežasčių, kodėl vaikas negali ateiti, nors kuo puikiausiai gali mokytis, – daug. Sirgo, dabar jaučiasi gerai, bet gydytojai patarė dar savaitę pabūti namie. Kabinasi sloga, ligos dar nėra, bet tėvai jaučia, kad geriau vaikui niekur nevaikščioti. Po treniruotės – gipsas dviem savaitėms, į mokyklą eiti negalima. O gal tai tėvų išvyka, kai jie negali palikti vaiko namuose, ir vežasi savaitei su savimi. Anksčiau likdavo viena išeitis – vaikui namie spręsti mokytojos atsiųstas užduotis. Tačiau, tai nėra kokybiškas mokymasis. Todėl, dar kurdami mokyklą, turėjome mintį įdiegti nuotolinio ugdymo klasę. Žinoma, užėjus karantinui, ne tas buvo galvoje, bet dabar mes tai padarėme“.
Sinchroninio nuotolinio mokymosi klasė Gedimino miesto mokykloje jau veikia. Pirmoji ją išbandė antrokė Rugilė. Mergaitė turėjo pabūti namuose dėl slogos, tačiau dalyvavo visose pamokose, atsakinėjo, girdėjo, ką atsakinėja klasės draugai, matė mokytoją ir pati buvo matoma. Kaip tai veikia?
Ketvirtas būdas mokytis
Iki karantino žinojome tik vieną būdą mokytis – vaikas eina į mokyklą, sėdi pamokose „gyvai“ ir mokosi.
Karantinas pateikė du naujus mokymosi būdus: nuotolinį (kai visi vaikai mokosi nuotoliniu būdu) ir mišrų (kai dalis vaikų mokosi klasėje, o dalis mokosi nuotoliniu būdu). Abu šie metodai atimdavo daug laiko ir jėgų iš mokytojų.
Gedimino miesto mokyklos mokytoja Jurgita Blažienė pasakoja: „Kai prasidėjo nuotolinis ugdymas, mokytojams prisidėjo be galo daug pasiruošimo. Vaikams tikrai nepakanka, kad mokytoja pašnekės per ekraną. Reikėdavo gerai apgalvoti vaizdinę medžiagą, siųsti tėveliams iš vakaro įvairių užduotėlių, kad atspausdintų.
Tačiau dar sudėtingiau buvo, kai po karantino, gegužės mėnesį, dalis mokinių pradėjo lankyti pamokas, o dalis liko namie tęsti nuotolinio mokymo. Pravedę pamokas klasėje mes, mokytojai, turėdavome imtis namuose likusių vaikučių konsultavimo. Visą medžiagą, kuri buvo išdėstyta per pamoką, tekdavo vėl iš naujo papasakoti namuose likusiam vaikui, žinoma, visą vaizdinę mokomąją medžiagą jam reikėdavo nusiųsti iš vakaro. Mokytojus užgriuvo dvigubas darbas. Ši sistema, kuri, laimei, truko neilgai, atskleidė, kaip skiriasi mokymosi kokybė, kai vaikas ateina į klasę ir mokosi kartu su visais, ir kai mokytojas dirba su juo „per kompiuterį“.
Neatėję į mokyklą vaikai likdavo nuskriausti, nes mokytojai jiems pateikdavo suglaustą, koncentruotą informaciją, kuri neturi tiek daug mokomojo svorio, – juk vaikas nebuvo klasėje, nieko nematė ir negirdėjo, nežino, ką atsakinėjo jo klasės draugai. Klasėje viskas vyksta dinamiškai: jei kažko nespėjame, – atidedame kitam kartui, vaikai kažkuo labiau susidomėjo, – papasakojame papildomų dalykų. Po pamokų nuotoliniu būdu besimokantiems vaikams dėstydama turinį matydavau, kad pagal programą jie tarsi mokosi kartu, bet labai daug dalykų skiriasi nuo to, ką darome klasėje“.
Čia priėjome prie ketvirtojo mokymo būdo, kuris ateityje turėtų tapti norma. Tai sinchroninis mokymas, kai visavertiškai kartu mokosi vaikai klasėje ir vaikai, likę namuose.
Gyvas mokymasis visada bus prioritetas
Idėja Gedimino miesto mokyklos vadovė pasidalino su inovacijų švietime diegimo įmone „Lantel“. Ši įmonė parduoda interaktyvias lentas ir ekranus, interaktyvias žaidimų aikštes, robotiką, mokyklinius baldus ir begales kitų IT ir audiovizualinių sprendimų mokykloms. Įmonės komercijos vadovas Mindaugas Pozingis sutinka, kad karantinas buvo tikrai impulsas mokykloms atsinaujinti. Iki šiol užsakymų daug – mokyklų vadovai stengiasi kuo geriau pasiruošti antrajai bangai, jeigu ji būtų. Atsirado didelis poreikis diegti technologijas, nors, atrodo, tam buvo marios laiko iki karantino.
Lygiai taip pat ir sinchroninio nuotolinio mokymo sprendimas galėjo būti sukurtas ir taikomas jau seniai, tačiau tarytum nebuvo poreikio. Tiesiog namie likę vaikai šiek tiek atsilikdavo, o paskui pasivydavo bendramokslius. Užtat visiems paragavus tikrojo nuotolinio mokymo, tapo aišku, kad gyvos pamokos poveikis mokslo rezultatams yra nediskutuotinas.
Genialumas – paprastume
„Išklausę Gedimino miesto mokyklos idėją, supratome, kad tai nėra kažkokia sensacija, viską padaryti įmanoma. Tiesiog reikėjo idėjos! Skirtingų gamintojų skirtingus gaminius apjungėme į vieną sistemą ir štai – rezultatas.
Buvo nutarta klasės palubėse montuoti garsiakalbį ir itin jautrius mikrofonus, o prieš klasės lentą – interaktyvią, magnetinę ar paprastą lentą – pastatyti vaizdo kamerą.
Techniškai viskas gana paprasta. Įsivaizduokite, kad klasėje sėdintys ir namie likę vaikai susijungia per programėlę (Teams, Zoom, Hangouts ar pan.) į vieną bendrą erdvę, užsideda ausines, prisisega mikrofonus ir vieni su kitais bendrauja, kaip būdavo ir nuotolinio mokymosi metu. Tačiau tai gana nepatogu, nes kiekvienam vaikui reikia kompiuterio, ausinių ir mikrofono, gana sunku tiek daug susijungusių mokinių suvaldyti. Mūsų inžinieriai ieškojo sprendimo, kaip viską padaryti paprasčiau.
Buvo nutarta klasės palubėse montuoti garsiakalbį ir itin jautrius mikrofonus, o prieš klasės lentą – interaktyvią, magnetinę ar paprastą lentą – pastatyti vaizdo kamerą. Mokytojas, aiškindamas pamoką vaikams, esantiems klasėje, neturi papildomai nieko sakyti tiems, kurie liko namuose, nes tie mokiniai mato viską, ką daro mokytojas, girdi, ką jis kalba, taip pat mato lentą. Vaikui namuose reikia tik kompiuterio, mikrofono ir garso kolonėlių (arba ausinių), o naudotis sistema labai paprasta – tiesiog prisijungi ir viską matai bei girdi.
Mokytojas gali klausinėti vaiką, likusį namuose, jo atsakymus girdi klasės draugai (per minėtą garsiakalbį, kuris primontuotas klasės lubose). Lygiai taip pat klasėje atsakinėjančių vaikų atsakymus girdi vaikas, likęs namuose. Galima sprendimą patobulinti, kai įdiegiamas papildomas ekranas, o jame matomi vaikai, kurių nėra klasėje. Mokiniai yra skirtingose erdvėse, bet dalyvauja pamokoje, lyg visi būtų kartu.
Svarbiausia, kad nereikia jokios papildomos įrangos, jokių kompiuterių ar planšečių klasėje esantiems vaikams ir mokytojai. Laisvos rankos.
Šią sistemą galima pritaikyti ir visiško karantino metu – tada mokytojas vienas bus klasėje ir aiškins pamoką, pieš ir rašys lentoje, rodys mokomąsias priemones, o vaikai, būdami namuose, jausis tarsi sėdėtų mokyklos suole. Šie inovatyvūs dalykai ateityje taps norma“, – sako Mindaugas Pozingis.
Esame pirmieji, įsidiegę tokią sistemą Lietuvoje, ir labai norime dalintis šiuo atradimu, nes tokia mišri „gyva+nuotolinė“ klasė reikalinga visose mokyklose.
Kalbant apie pradinukus, visada kyla klausimas – ar jie susidoros su tiek technologijų? Pasak Mindaugo Pozingio, kuris augina antroką sūnų (per karantiną berniukas buvo pirmokas), mes vaikus nuvertiname, nes bijome patys, ir dar papildomai bijome už juos. „Vaikai labai imlūs technologijoms, jie gali nemokėti skaityti ir rašyti, bet kompiuterio klavišus suspaudys kuo puikiausiai. Ir žinote kodėl? Jie nebijo spausti. Mokytojai ir tėvai bijo, nes nemalonu suklysti, o vaikas nebijo. Kad per karantiną tėvai kišosi į vaikų mokymąsi, – nenuneigsi. Sūnaus klasės mokytoja pajuokavo, kad pažymius reikėtų dalinti iš dviejų – pusė vaikui, pusė tėveliams. Nes šie kažkodėl pagalvojo, jog turi kartu su vaiku mokytis“, – juokiasi pašnekovas.
Sistema puikiai veikia
Gedimino miesto mokyklos vadovė neslepia, kad buvo nerimo – o kaip ta sistema veiks iš tikrųjų? „Lantel“ mokyklos vizijas įgyvendino greitai, sistema buvo ištestuota, o dabar veikia visu pajėgumu, nes jau rugsėjo pradžioje buvo vaikų, kurie negalėjo eiti į mokyklą, bet puikiausiai dalyvavo pamokose.
„Esame pirmieji, įsidiegę tokią sistemą Lietuvoje, ir labai norime dalintis šiuo atradimu, nes tokia mišri „gyva+nuotolinė“ klasė reikalinga visose mokyklose. Sistema nėra pigi (kaina apie 2000 eurų), tačiau nauda didesnė. Tai mokymosi kokybė, atlaisvinti nuo rūpesčių tėvai, visavertis vaiko buvimas sociume. Kolektyvo jausmas mokantis, įsisavinant medžiagą yra labai svarbus. Atrodo, vakare su vaiku atsisėdusi prie knygų mama duos jam daugiau dėmesio, nei mokytoja, kai klasėje sėdi 15 vaikų. Tačiau taip nėra – tėvai vaikui medžiagą dėsto mechaniškai, kaip parašyta vadovėlyje, o realybėje vadovėlis pamokoje yra tik dalelė – šalia yra pokalbiai, pavyzdžiai, vaikų patirtys, kai jie dalinasi savo žiniomis.
Galų gale – tai visavertis vaiko išsveikimas, sustiprėjimas po ligos ar apsaugojimas nuo virusų“, – sako mokyklos vadovė.
Jai pritaria mokytoja Jurgita Blažienė: „Dabartinis variantas, kai namie likę vaikai nuotoliniu būdu dalyvauja realiose pamokose, mokytojams yra idealus. Atrodo, kad vaikas yra klasėje. Vaikas gali viską atlikti kartu su klase, matyti ir girdėti, ką aiškina mokytoja, ką atsakinėja kiti vaikai, gali atsakinėti – jį mato ir girdi klasės draugai. Beje, mokinio atsakinėjimas yra labai svarbi sudedamoji pamokos dalis – vaikai girdi, ką atsako jų draugas, jie taip pat išgirsta ir mokytojo komentarą, kuri patikslina detales. Kai mokytojas aiškina pamoką klasei gyvai, jis mato vaikų reakcijas, jaučia, kada reikia stabtelėti ir paaiškinti labiau.
Mokytojams „įvaldyti“ šią sistemą labai paprasta. Jau rugsėjo pirmomis savaitėmis nuotoliniu būdu jungėsi ir dalyvavo pamokose keli vaikai. Viena mergaitė buvo palikusi pratybų sąsiuvinį. Ir nieko tokio – kol vaikai atlikinėjo užduotis pratybų sąsiuviniuose, aš palaikiau prieš ekraną mergaitei jos pratybas, o ji namuose ant lapelio surašė atsakymus. Tai nėra dvigubas darbas. Žinoma, atidumo reikia, nes turi stebėti, kad sėdintis namuose vaikas irgi būtų įtrauktas, pakviesti jį atsakinėti, pažiūrėti, kaip atliko užduotį. Tačiau to nesulyginsi su darbu, kad dalis vaikų mokėsi klasėse, o dalis – namuose, ir jie nebuvo apjungti, o mokėsi kaip dvi atskiros grupės“.
Kai įsibėgės tikrasis ruduo, prasidės virusų sezonas, toks mokymosi būdas bus nepakeičiamas. Daugybė vaikų bus palikti namuose prevenciškai. Pusiau sveiki vaikai į mokyklas nepateks. Gedimino miesto mokyklos mokytojai neatmeta, kad bus ir tokių dienų, kai pusė mokinių bus klasėje, o pusė – namuose. Tėvams tereikės atsiųsti mokytojui žinutę, kad vaikas neatvyks, tačiau mokysis iš namų.
