Prisimindama mokyklos laikus, S. Strazdaitė pasakoja, jog rinktis tiksliųjų mokslų kryptį ją įkvėpė fizikos mokytojas, vedęs užsiėmimus paskutinėse gimnazinėse klasėse.
„Kai jam užduodavau klausimų, kurių neaprėpdavo mokyklinis fizikos kursas, jis atsakydavo: „Simona, kai įstosi į fizikos mokslus, ten viską tau paaiškins.“ Per tuos metus taip ir įsiminė šie žodžiai, ir jau paskutiniais metais nebekilo klausimas, kur stoti – buvo aišku, kad į fiziką.“
Baigusi fizikos ir astrofizikos bakalauro studijų programą VU, S.Strazdaitė toliau studijas tęsė Aplinkos ir cheminės fizikos magistrantūros studijose. Jungtines fizikos ir chemijos mokslų žinias panaudojusi doktorantūros studijose (Amsterdamo Universitete, Olandijoje), mokslininkė juokauja, jog šiandien nežino, ar yra labiau fizikė, ar chemikė.
Kartu pašnekovė atskleidžia, jog be mokslinės veiklos turi daug įvairų pomėgių: „Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jeigu esi mokslininkas, tai pomėgių neturi [juokiasi]. Aš turiu daug pomėgių, bet didžiausi iš jų – fotografija ir rūbų siuvimas.“
Tiria alzheimerio sukėlėjus
Šiuo metu S.Strazdaitė dirba Vilniuje esančiame Fizinių ir technologijos mokslų centre, Organinės chemijos skyriuje, Spektroelektrochemijos laboratorijoje, kur tęsia savo mokslinę veiklą, pradėtą studijų metu. Tiesa, ji džiaugiasi, jog dabartinis jos darbas turi žymiai didesnes praktinio pritaikymo galimybes.
„Mano pagrindinis tyrimo objektas – beta amiloidas arba beta amiloido peptidas, kurio yra daug mūsų organizme, o ypač smegenyse. Manoma, kad šis baltymas yra pagrindinis alzheimerio ligos sukėlėjas.
Tiesa, kol kas nėra visiškai aiškiai žinoma, kaip šis baltymas pažeidžia smegenis, paskatina degeneracinius procesus smegenyse. Bendradarbiaudami su kitais, šią sritį tyrinėjančiais mokslininkais biochemikais, bandysime suprasti, kaip tai vyksta molekuliniame lygmenyje“, – savo tyrimų kryptį glaustai pristato mokslininkė.
Paklausta, kiek metų žada dirbti šia kryptimi, pašnekovė teigia neturinti konkretaus atsakymo: „Galbūt tai bus keleri metai, gal dešimt metų. Anksčiau ar vėliau reikės judėti toliau, tačiau kada tiksliai tai bus – pasakyti negaliu.“
Apie mokslininko kasdienybę
Ar pakvaišusio mokslininko įvaizdis, kurį ne sykį esame regėję kine, turi ką nors bendro su mokslininko kasdienybe?
„Tokių mokslininkų iš tiesų galima sutikti, tačiau man pačiai toks įvaizdis netinka. Esu ne kartą girdėjusi, kad atrodau labiau kaip sekretorė nei kaip mokslininkė, ir tai priimu kaip komplimentą“, – juokaudama atsako S.Strazdaitė.
Tačiau kokia yra ta tikroji mokslininko kasdienybė? Ar ji prasideda ir baigiasi laboratorijoje? Reikalauja specifinės ištvermės?
„Mokslininkams labai svarbu bendradarbiauti tarpusavyje. Šaunu, kai atsiranda galimybė nuvykti į tarptautines konferencijas, pristatyti savo veiklos kryptis platesnei mokslininkų bendruomenei. Tokiu būdu ne tik gali išgirsti naujų idėjų, bet ir surasti bendrų jungčių, galimybių dirbti kartu“, – pasakoja mokslininkė.
Jos teigimu, mokslinė veikla reikalauja daug psichologinės ištvermės: „Pradėjęs šią veiklą turi susitaikyti su tuo, kad 99 proc. eksperimentų nesigaus taip, kaip planavai iš pradžių. Žinoma, kai kas nors nesigauna savaitės ar dviejų bėgyje, nieko tokio.
Kita vertus, kai dirbi prie tyrimo kelis metus, ir vis vien negauni rezultatų... Tai veikia psichologiškai ir pareikalauja daug ištvermės, kad nenuleistum rankų, kažką naujo sugalvotum, kas padėtų judėti toliau.“
Dr. Simona Strazdaitė 2011 m. su pagyrimu (cum laude) baigė aplinkos ir cheminės fizikos magistratūros studijas Vilniaus universitete. Šių studijų metu susidomėjo lazerine spektroskopija ir netiesine optika, tad įgyti žinių ir patirties šiose mokslinėse srityse išvyko doktorantūros studijų į Amsterdamo universitetą.
2016 m. Olandijoje sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „In-depth study of the surface of water“ (Nuodugnus vandens paviršiaus tyrimas). Šio mokslinio darbo metu ji sukūrė ir pritaikė praktikoje femtosekundinę molekulių netiesinės virpesinės spektroskopijos suminio dažnio generacijos spektroskopijos sistemą. Tokia sistema įgalina įvairių vos kelių molekulių storio sluoksnio paviršių struktūrinius ir morfologinius tyrimus, ko neįmanoma realizuoti klasikinės tiesinės spektroskopijos metodais. Šią sistemą sėkmingai pritaikė vandens ir kitų sudėtingesnių biologinių medžiagų paviršių tyrimams. Mokslinių tyrimų Amsterdame metu ji ieškojo atsakymų į klausimus, kaip pakinta vandens molekulinė struktūra ir ryšiai sąveikaujant su hidrofobiškomis medžiagomis.
Šiuo metu ji vyresnioji mokslo darbuotoja FTMC, Organinės chemijos skyriuje, Spektroelektrochemijos laboratorijoje, kur tęsia netiesinės molekulių virpesinės spektroskopijos tyrimus.
