Kalbos politika Skandinavijos šalyse
Skandinavijoje, kaip ir Lietuvoje, esama valstybinių kalbos institucijų: Danijoje veikia Sprognævn (Kalbos komisija), Švedijoje ir Norvegijoje – Språkråd (Kalbos tarybos). Vis dėlto skandinavai kalbos politiką supranta ir vykdo kitaip nei lietuviai. Kalbos institucijos ten nėra suvokiamos kaip nurodančios vienintelį ir neginčijamą oficialios rašybos variantą ar baudžiančios piliečius už klaidas. Pagal įstatymą, nustatytų rašybos taisyklių turi laikytis tik valstybinės įstaigos, o šnekamoji kalba Skandinavijoje iš viso nėra norminama. Pagrindinis kalbos institucijų darbas – stebėti kalbą, fiksuoti jos pokyčius ir patarti tiems, kuriems kyla kalbos klausimų. Norvegijos ir Švedijos kalbų tarybų pavadinimuose esantis žodis råd būtent ir reiškia patarimą.
Visuomenė bendradarbiauja su komisijomis
Viena pagrindinių komisijų užduočių – atsakyti į visuomenei kylančius klausimus, susijusius su kalba ir jos vartojimu. Nesant tikram dėl kokio (dažnai skolinto) žodžio reikšmės ar rašybos, suabejojus, ar sakinyje reikia dėti kablelį, galima pasikonsultuoti su Skandinavijos kalbų komisijose dirbančiais specialistais tiek telefonu, tiek elektroniniu paštu. Vienas iš dažnai užduodamų klausimų – naujai atsiradusio skolinio giminė: žmonėms rūpi, kokį giminę nurodantį artikelį vartoti. Kalbų komisijos taip pat kviečia kalbos vartotojus stebėti kalbos naujoves, padėti fiksuoti naujus žodžius.
Žmonės skatinami pasidalinti savo radiniu, jei dėmesį atkreiptų dar negirdėtas žodis, posakis ar neįprasta vartosena. Kalbos pokyčiai Skandinavijoje nelaikomi grėsme kalbai ir yra suvokiami kaip natūralus reiškinys. Nauji žodžiai fiksuojami nuolat atnaujinamuose didžiuosiuose bei rašybos žodynuose, veikia puikios jų elektroninės versijos. Čia neribojama kalbos formų įvairovė, nenaudojamos žymos „neteiktina“, „nevartotina“ ar pan., bet žodyno skaitytojams nurodomi žodžių stilistiniai ar socialiniai atspalviai.
Rašybos žodynai – kalbos vartosenos veidrodžiai
Skandinavų leksikografija yra itin yra aukštos kokybės. Ne tik dėl išsamių leksikografinių aprašų, patogumo vartotojams, bet ir todėl, kad ji gerai atspindi kalbos raidą ir šiuolaikinę kalbą. Pavyzdžiui, tiek Didžiajame danų kalbos žodyne, tiek Kalbos komisijos leidžiamame Rašybos žodyne nuolat fiksuojami kalbos pokyčiai, pridedama naujų reikšmių. Visi pakeitimai remiasi kalbos vartojimo principu: jeigu pastebima, kad atsirado naujas, plačiau vartojamas žodis ar skolinys, jis įtraukiamas į žodyną. Kasmet Danų kalbos komisija elektroninėse duomenų bazėse užfiksuoja maždaug 2000–3000 naujažodžių pavartojimo atvejų, jų pagrindu dažniausi vėliau registruojami žodynuose. Taip pat ir su jau įtrauktais žodžiais – jei pasikeičia reikšmė ar vartosena, apie tai pažymima ir žodyne.
Į rašybos žodyną įtraukiami ir nauji skoliniai iš kitų kalbų. Kitaip nei senuosius lotynų, prancūzų kalbų skolinius, naujuosius danai dažniausiai užrašo originalo kalba (o štai norvegai linkę adaptuoti rašybą). Komisija nebijo į žodynus įtraukti tokių žodžių kaip selfie, facebooker, emoji ir leidžia vartotojams rinktis – ar vartoti savą atitikmenį, jei jis atsirastų, ar pasilikti skolinį. Skandinavijoje daug įvairių radijo ir televizijos laidų apie kalbą. Bendradarbiaujant su žurnalistais čia vyksta metų žodžio rinkimai. Tas žodis nebūtinai turi būti naujas ar savas – svarbu, kad jis gerai atspindėtų metų aktualijas. Pavyzdžiui, 2015 metų žodžiu Danijoje išrinktas flygtningestrømme (pabėgėlių srautai), 2014 – mobilepay, įvardijantis tuomet atsiradusį atsiskaitymą išmaniuoju telefonu.
Skyrybos sistema – pagal visuomenės įpročius
Ne tik žodynas, bet ir skyrybos taisyklės Skandinavijoje kinta atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Pavyzdžiui, visai neseniai Danų kalbos komisija pastebėjo, kad vis daugiau danų nebededa kablelių pagal tradicines skyrybos taisykles. Atsižvelgiant į pasikeitusius įpročius buvo pasiūlyta nauja sistema su mažiau kablelių, tačiau nuskriausti neliko ir prie senosios skyrybos pripratę vartotojai – abi sistemos laikomos taisyklingomis, svarbiausia, pasirinkus vartoti nuosekliai. Komisija iškart pasiūlė patrauklius mokymus internetu: čia galima rasti abiejų sistemų praktinių užduočių ir taisykles, paaiškintas visų amžiaus grupių žmonėms lengvai suprantama kalba.
Savo kalbą puoselėjantys islandai
Dėl istorinių priežasčių ne visos Skandinavijos šalys vienodai priima iš kitų kalbų ateinančius žodžius. Tą puikiai iliustruoja Islandija, ilgą laiką buvusi priklausoma nuo Danijos ir patyrusi nemažą danų kalbos poveikį. Islandai didžiuojasi sena rašytine tradicija – sakoma, kad ir šiandien jie gali paskaityti kelių šimtmečių senumo tekstus, todėl savo kalboje jie stengiasi išlaikyti kuo daugiau islandiškos tapatybės.
Žinoma, islandai vartoja ir skolinių, jiems svarbu ne tik išsaugoti kalbą, bet ir išlaikyti ją funkcionalią.
Žinoma, islandai vartoja ir skolinių, jiems svarbu ne tik išsaugoti kalbą, bet ir išlaikyti ją funkcionalią. Ši skandinavų bendruomenė ypač stengiasi ieškoti skoliniams pakaitų: pavyzdžiui, kompiuteriui sugalvotas atitikmuo tölva (sudarytas iš žodžių tala „skaičius“ ir völva „pranašė“). Vis dėlto kalbos purizmas Islandijoje – ne valdžios institucijų, o islandų tautos palaikoma idėja. Sukūrus naują žodį (vieną ar keletą pakaitų skoliniui), apie jį pranešama spaudoje, o žmonės gali pasirinkti, ar vartoti kurį iš pakaitų, ar skolinį. Paprastai rašytinėje kalboje dažniau perimamas pakaitas, o šnekamojoje gali būti vartojami abu: pavyzdžiui, islandai veikiau rašys tölvupóstur (el. laiškas), o kalbėdami nevengs vartoti ímeil.
Kalbinė Norvegijos įvairovė
Ypatingas Skandinavijos atvejis – Norvegija, išsiskirianti tarmių įvairove. Norvegai kalba kiekvienas savo tarme, nelaikydami to komunikacijos trikdžiu. Netgi priešingai, jie didžiuojasi savo kalbos įvairove ir stengiasi kuo geriau ją pažinti. Norvegijoje yra dvi oficialios rašytinės kalbos, o bendrinės šnekamosios kalbos nėra, kadangi visos tarmės laikomos vienodai svarbiomis. Norvegijos kalbos taryba rūpinasi informacijos apie kalbą sklaida.
Tarmė Norvegijoje jokiu būdu nėra gėdingas provincialumo ženklas, kurį reikia kuo greičiau paslėpti. Tarme didžiuojamasi, nes ji atspindi žmogaus kilmę, yra svarbi tapatybės dalis. Nuo mažų dienų norvegai skatinami kalbėti savąja kalba. Mokyklose mokomasi tik rašytinių kalbų, o taria vaikai taip, kaip yra įpratę. Taisyti tartį netgi draudžia įstatymas.
Skandinavų tolerancija kalbinėms mažumoms
Nors Skandinavijos kalbų komisijų darbas daugiausia apima skandinavų kalbas, didelis dėmesys skiriamas ir gausioms kalbinėms mažumoms. Mažumų kalbos saugomos kaip svarbi istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Puikus pavyzdys – Švedija, kur puoselėjamos romų, jidiš, samių kalbos.
Pavyzdžiui, įstatymai numato, kad jeigu kurioje nors Švedijos savivaldybėje atsiranda bent penkios šeimos, kuriose su vaikais bendraujama samių kalba, vaikai turi teisę mokykloje visus dalykus mokytis samiškai. Kasdien šios kalbos nevartojantys samiukai turi teisę net ir į individualias pamokas. Suomijoje išskirtines teises turi Suomijos švedų mažuma. Nepaisant, kad švediškai kalbančios bendruomenės Suomijoje sudaro vos 4 proc. visų gyventojų, čia oficialios kalbos yra dvi – suomių ir švedų.
Suomijos švedai turi savo darželius, mokyklas, spaudą, televiziją. Kaip ir kitos tautinės mažumos Skandinavijoje, jie turi teisę valstybinėse įstaigose konsultuotis švedų kalba. Suomijos dvikalbystės politika matyti ir iš viešųjų užrašų, eismo ženklų ar gatvių pavadinimų kaip šioje iliustracijoje.
Skandinavija – regionas be kalbos barjerų
Skandinavijos šalys išsiskiria palankumu ne tik tarmėms ir kalbinėms mažumoms, bet ir viena kitų kalboms. Danai, švedai ir norvegai gali ir, svarbiausia, noriai bando tarpusavyje šnekėti savo gimtosiomis kalbomis. Kalbos institucijos vykdo bendrus projektus ir primena: nepamirškite tarpusavyje kalbėtis skandinaviškai! Mokykloje vaikai supažindinami su skandinavų kalbų skirtumais, jiems kuriamos išmaniosios programėlės, žodynėliai ir skatinama išlaikyti bendravimą skandinavų kalba.
Skandinavams nekyla sunkumų žiūrėti kaimyninių šalių TV: sekti naujienas, žiūrėti filmus ar laidas. Išpopuliarėjęs norvegų jaunimo serialas SKAM puikus pavyzdys: nors rodomas norvegiškai, jis ne mažiau populiarus Danijoje ir Švedijoje. Atrodo, kad serialo slengas jau plinta ir tarp kaimynų paauglių. Tiesa, danų kalbą kitiems skandinavams suprasti sunkiau dėl jos nuo rašto nutolusio tarimo ir dvidešimtainės skaičių sistemos (švedai ir norvegai skaičiuoja pagal dešimtainę, kaip ir lietuviai). Juokaujama, kad susikalbėti su danais labiausiai trukdo penki žodžiai ir visi jie – skaičių pavadinimai. Danų kalbos „nesuprantamumas“ Skandinavijoje jau tapo stereotipu ir pretekstu smagiems pokštams.
Skandinavai vartoja kalbą be baimės, nes ji ateina iš vartotojų, o ne institucijų.
Skandinavai vartoja kalbą be baimės, nes ji ateina iš vartotojų, o ne institucijų. Visi žmonės turi teisę pasirinkti sau įprastas ir tinkamas kalbos formas, šia prasme kiekvienas kalbėtojas yra unikalus. Tokią kalbos atmosferą galėtume iliustruoti gimtosios kalbos apdovanojimais Danijoje: 1989 m. apdovanojimas įteiktas Danijos karalienei Margrethei už danų kalbos puoselėjimą. O štai 2014 m. jį gavo reperis Peras Versas už tai, kad kuria danų kalba, kad turtina jos raišką, žaismingai integruodamas skolinius į danų kalbos sistemą. Per 75-ąjį Danijos karalienės gimtadienį šis reperis sukūrė improvizacinį numerį su ištraukomis iš karalienės naujametinių sveikinimų.
Tradicijos ir šiuolaikiškumo, inovatyvumo sandūra parodo laisvą požiūrį ir toleranciją įvairiems kalbos variantams. Demokratiška kalbos atmosfera leidžia skandinavams laisvai naudotis savo kalbos turtais, nesibaiminti dėl kalbos kaitos ir, svarbiausia, didžiuotis savo kalba.
VU Skandinavistikos centro studentės Gabija Gedrimaitė ir Miglė Apyvalaitė šį tekstą parengė kartu su kolegėmis. Kurso vadovė – Loreta Vaicekauskienė
