Nors tokių mokytojų nėra daug, šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus, sako ŠMM atstovas. Jis vis dėlto pabrėžia, kad dauguma mokytojų, ypač vyresnių, vis dar esą savo darbo entuziastai. „Bėda yra ta, kad, mažėjant krūviams, mažėja atlyginimai. Žmogus, eidamas į darbą, galvoja, iš kur gauti pinigų“, – teigia A. Aldakauskas.
– Kokia šiuo metu mokytojų situacija Lietuvoje? Kokio amžiaus žmonės dirba mokyklose?
– Maždaug pusė Lietuvos mokytojų yra perkopę 50 metų amžiaus ribą. Atsitiktinai sutiktas mokytojas bus apie 48 metų, tikimybė, kad tai bus moteris – 88 proc. Jaunesnių negu 25 metai mokytojų, dirbančių mokyklose, turime apie 1 proc., o mokytojų, kurie yra 25–29 m. amžiaus, – dar apie 4 proc. Statistika rodo, kad per paskutinius metus naujai pradedančių dirbti jaunų mokytojų buvo apie 2 proc.
– Taigi kodėl tiek nedaug tų jaunų mokytojų?
– Vienas iš atsakymų yra labai paprastas – nėra kur, nėra krūvio. Apibendrinant statistiką, būtų galima pasakyti, kad per metus pedagogas, norintis įsidarbinti mokytoju, gali tikėtis vidutiniškai apie 7–8 valandų, t. y. mažiau negu 1000 litų algos. Jauno žmogaus tai netraukia. O tas mažas krūvis, kuriuo gali įsidarbinti, rodo, kad visą krūvį išsidalinę vyresnieji, labiau patyrę mokytojai, kurie taip pat vis dažniau pasisako, kad jų krūvis nėra didelis. Tai, kad statistiškai mokytojo pamokų vidutinis skaičius yra apie 18, sakytume, lyg ir normalu. Tačiau, panagrinėjus duomenis, matyti, kad apie 40 proc. kaime dirbančių mokytojų šio skaičiaus nepasiekia, t. y. turi iki 18 valandų krūvius. Taigi šiek tiek geresnė situacija miestuose, kaime – prasčiau.
Bėda yra ta, kad, mažėjant krūviams, mažėja atlyginimai. Žmogus, eidamas į darbą, galvoja, iš kur gauti pinigų, – teigia A. Aldakauskas.
– Ar vyresnio amžiaus mokytojų kolektyvai yra geras dalykas? Ar nėra poreikio tų jaunų mokytojų, kurie į mokyklą atsineša naują požiūrį, naujų idėjų?
– Bet kuriam kolektyvui (nebūtinai mokyklos) naujas požiūris ir nauji žmonės, kurie ateina dirbti į organizaciją, yra naudingi. Atsinaujinimas yra naudingas. Tačiau ką padarysi – nėra kur. O mūsų teisės aktai paskatinamųjų priemonių, kad galima išleisti net pensijoje esančius mokytojus į pensiją, nenumato. Mes šiandien turime tų, kurie sėkmingai dirba mokykloje iki 85 metų. Tokių, tiesa, nedaug, bet yra.
– Kaip reikėtų kovoti su šia problema: Lietuvos edukologijos universitetas išleidžia tikrai nemažai pedagogų, bet jie neturi darbo, neturi, kur dėtis?
– Noriu patikslinti. Kadangi tai yra karšta tema, apie tai diskutuojame ir su profesinėmis sąjungomis. Pedagogines studijas baigia apie 2,5 tūkst. žmonių. Apie 10 proc. tais metais baigusiųjų įsidarbina švietimo įstaigose. Prieš keletą metų pedagogų rengimo studentų skaičius buvo sumažintas beveik 2 kartus, tai jau mažiau priimama. Bet dar ir tie, kurie baigia mokslus, neturi, kur įsidarbinti.
Klausimas yra rimtas. Kovoti su tuo tikrai nereikia, bet tartis, kaip mums reikia gyventi, kad bent po dešimt metų pajaustume bent kažkokį rimtesnį pokytį, reikia visiems: Vyriausybei, ministerijai, profesinėms sąjungoms ir kitiems, kurie yra suinteresuoti švietimu.
– Yra įsigalėjęs stereotipinis įvaizdis, kad mokytojo profesija yra neprestižinė. Tą dalyką studijuoja tik turintys labai gilų pašaukimą tapti mokytojais. Kai kurie įstoja, nes neįstojo į kitus universitetus ir kitas specialybes, kurios jiems atrodė patrauklios. Ar tai turi įtakos tam, kad, pabaigę mokslus, jie negali susirasti darbo? Ar tai ir mažina profesijos prestižą ir gerą įvaizdį?
– Turbūt galima atsakyti ir taip, ir ne. Juolab kad prieš keletą metų į valstybės finansuojamas vietas stojantiems studentams, kurie galvoja ateityje galbūt dirbti mokytojais, buvo įvestas motyvacinis testas, šiek tiek pamatuojantis vertybines nuostatas ir gilesnį norą būti mokytoju. Deja, pedagogines studijas baigia ir tie žmonės, kurie stoja į valstybės nefinansuojamas vietas ir tokio motyvacinio testo neatlieka. Tiek vienų, tiek kitų įsidarbinimo galimybės yra vienodos.
Kaip tai gali atsiliepti profesijos prestižui? Žinoma, galėtume labai lietuviškai pasakyti, kad tik geras mokytojo atlyginimas sukurs gerą šios profesijos prestižą. Bet manau, kad taip pasakyti būtų klaida. Kartais ir patys mokytojai savo profesijos prestižą sumenkina po pamokų saviems mokiniams dirbdami korepetitoriais Tokie dalykai nepuošia. Šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Nemanau, kad yra daug mokytojų, vaikščiojančių su nuodėme. Dauguma jų (ypač – vyresnių) dar yra savo darbo entuziastai. Bėda yra ta, kad, mažėjant krūviams, mažėja atlyginimai. Žmogus, eidamas į darbą, galvoja, iš kur gauti pinigų.
– Kai būna priimami jauni mokytojai, kaip jie patenka į mokyklas? Pasirodo įvairių komentarų, straipsnių apie tai, kad regionų, provincijos mokykloms nereikia jaunų mokytojų, kad dažnai vyresni užsibarikaduoja psichologine siena, nenori priimti naujų, jaunų mokytojų atsineštų metodų. Taigi kaip yra iš tikrųjų?
– Konkuravimo kultūra Lietuvoje yra labai įsigalėjusi – ir ne vien tik mokyklose. Kad ir kaip mes pasisakytume prieš liberalizmą, atrodo, rinkos ideologijai pritariame labiau negu norime būti socialiai orientuota visuomene. Kitaip sakant, klausimas, ar mokyklose ir mokytojų bendruomenėse vyrauja dalijimosi patirtimi kultūra, kai jaunas atėjęs žmogus yra laukiamas. Klausimas, ar vyresni mokytojai galvoja – po to, kai nebus manęs, ačiū Dievui, jis galės toliau vesti vaikus taip gerai, kaip tai dariau aš. Manau, kad tokio požiūrio mokyklose nėra. Bet negaliu pasakyti, kad visose.
– O ar pastebima, kad didžiuosiuose miestuose dirba atviresni mokytojai, o kaimuose – konservatyvesni?
– Manau, kad kaimo vietovėse mokytojai labiau saugo savo darbo vietą negu mieste. Jei didmiesčiuose (pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune) dar gali pafantazuoti, kur gali dirbti kitur, arba, dirbdamas mokykloje, kitur užsidirbti papildomai pinigų, kaime tokių galimybių neturi. Dėl to žmonės dar labiau saugo savo darbo vietas. Man asmeniškai, važinėjant su ministru po savivaldybes, vienoje mokykloje teko girdėti vieną mokytoją pensininkę sakančią – dirbu tam, kad padėčiau savo dukrai, kuri gyvena Vilniuje. Ji tos vietos niekam neatiduos, nes jai reikia pinigų tam, kad padėtų savo vaikams. Lietuvoje tai atrodo keistai.
