Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės antropologijos centro vadovas prof. Vytis Čiubrinskas pažymėjo, kad dažnam socialinė antropologija asocijuojasi tik su siauru vienos ar kitos egzotiškos bendruomenės (pavyzdžiui, Afrikoje ar Okeanijoje) pažinimu ir tyrinėjimu, tačiau tai žymiai platesnė sritis, siekianti įdiegti platesnį tarpkultūrinį supratimą, skatinanti pažinti pasaulio įvairovę, jame kylančius konfliktus ir jų priežastis, ieškoti ryšių, bendrumų bei skirtybių tarp įvairių visuomenių.
„Mobilumas didėja, atstumai trumpėja, komunikacijos daugėja, bet supratimo – nelabai. Turime daugybę teisinių normų dėl žmogaus teisių, pagarbos gyvybei, gamtai ir t. t., bet jos neveikia. Norint suprasti ir gerbti skirtingas kultūras, reikia pažinti ten gyvenančius žmones: būti kartu su jais, gyventi, dalintis maistu, dirbti. Reikia sugebėti įeiti į uždarą bendruomenę ir tiesiogiai apčiuopti, kuo ir kaip tie žmonės gyvena. Kaip kartą sakė Cliffordas Geertzas, šiandien tituluojamas vienu garsiausių ir prieštaringiausių kultūros antropologų, reikia ne tik atskirti akies mirktelėjimą nuo trūkčiojimo, bet ir daugybę paties mirktelėjimo prasmių, kurios gali būti skirtingos kiekvienoje kultūroje“, – sakė VDU profesorius.
Atsakinga misija
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad antropologai turi atsakingą misiją – jie gali tiesiogiai prisiliesti prie šiandien iškylančių didžiulių iššūkių, aiškintis jų pasekmes žmonėms ar net visoms tautoms. Pavyzdžiui, dabar itin aktualūs klimato atšilimo projektai, tiriantys ant išnykimo slenksčio atsidūrusias Sibiro tautas, Šiaurės Kanados gyventojus. Nyksta ir kalbos, kurių paprastai neišnagrinėsi tik per lingvistinę prizmę, nes jas naudojančios tautos dažnai esti beraštės, tad čia gelbsti lingvistiniai antropologai. Ką jau kalbėti apie tai, kiek dėmesio reikalauja su žmogaus kūnu susiję pokyčiai.
„Technologijos daro labai didelį poveikį žmogiškumui: transplantacijos, genetinės modifikacijos, dirbtinis apvaisinimas – juk tai socialiniai iššūkiai giminystei, šeimai, jausmams, tokiems kaip meilė, draugystė ir t. t. Antropologai nagrinėja, kas tuo metu darosi su žmogiškumu, kur yra skirtis tarp „aš“ ir „mes“, galų gale, kas yra giminė, šeima, kaip reiškiama kolektyvinė tapatybė ir garbė“, – paaiškino dėstytojas.
Kita V.Čiubrinsko išskirta sritis – kasdienybės transformacijos, pragyvenimas, gyvenimo kokybė pokolonijinių ir posocialistinių permainų pasaulyje. Pasak dėstytojo, tai ypač opūs klausimai Lietuvoje, kuri vis dar garsėja dideliu savižudybių skaičiumi: reikia ieškoti to priežasčių ir išsiaiškinti, kaip žmonių kasdienybėje reiškiasi posovietinis socialinis netikrumas. Vyresnio amžiaus žmonės, praradę senąjį kolektyvizmą ir socialines garantijas, šiandien kupini nepasitikėjimo ne tik institucijomis, bet ir vieni kitais kaip piliečiais, ir linkę pasikliauti tik „savųjų ratais“.
Bendradarbiauja su JAV mokslininkais
Stažuodamasis D. Britanijoje ir Skandinavijos šalyse, V. Čiubrinskas dar prieš 20 metų pastebėjo, kad socialinė ir kultūrinė antropologija yra populiarus mokslas, kurio išsamius tyrinėjimus vykdo iš esmės visi pripažinti Europos ir Amerikos universitetai. „Bet tuo metu Lietuvoje dominavęs diskursas, ar net ideologija, buvo kitokia – daugiau dėmesio skirta etninei kultūrai, etnologijai ir lituanistikai, o pasaulio, daugiakultūriškumo, nelabai reikėjo“, – prisiminė profesorius. Nors dar 1990 m. diasporos pastangomis VDU buvo įkurta Kultūrinės antropologijos katedra, tačiau dėl minėto viešojo diskurso poveikio ji egzistavo tik dvejus metus.
Tačiau ilgainiui į Lietuvą sugrįžo užsienyje antropologijos srities išsilavinimą įgiję mokslininkai, prie jų prisidėjo lietuvių išeivijos atstovai ir VDU Sociologijos katedroje 2004 m. pradėta vykdyti Socialinės antropologijos magistrantūros studijų programą.
Negana to, „Fulbright“ mokslininkų apsikeitimo programos metu V. Čiubrinsko užmegzti ryšiai su JAV Pietų Ilinojaus universitetu netruko išsivystyti į artimą bendradarbiavimą. Nuo 2011 m. šios aukštosios mokyklos profesoriai, pripažinti socialinės antropologijos specialistai, VDU dėsto specialų 4 kursų modulį „Tarpkultūrinis supratimas“, kurį išklausiusiems studentams įteikiami Pietų Ilinojaus universiteto sertifikatai. 2010 m. įstatymu įtvirtinus naują antropologijos studijų kryptį, šiemet šios tarptautinės programos absolventams bus įteikti pirmieji antropologijos magistro diplomai.
V.Čiubrinsko teigimu, ši programa turėtų užpildyti atsivėrusią mokslinių tyrimų spragą – iki šiol trūksta nuoseklių, nuodugnių tyrimų bendruomenių viduje, betarpiškai apčiuopiant, kaip iš tiesų gyvena ir ką jaučia skirtingų kultūrų žmonės.
„Į VDU atvyksta dėstytojai iš JAV, Vokietijos, Šveicarijos, kitų pasaulio šalių ir skaito paskaitas apie dalykus, kurie pas mus nedėstomi: apie Š. Amerikos etninius, klasinius, rasinius konfliktus, šiuolaikinių Lotynų Amerikos indėnų tapatybės politiką, amžiaus ir lyčių vaidmenis bei mafijos fenomeną Viduržemio jūros regione ir t. t. Svečiai atveža ne tik kitokį požiūrį į konfliktus, įvairovę ar socialinę kaitą, bet ir savo dėstymo kultūrą, suteikia studentams tarptautinės patirties – nereikia niekur važiuoti, jie aplanko mus, o tai, manau, didelė privilegija. Tarptautiškumo netrūko nuo pat pradžių, vizituojantys dėstytojai visuomet buvo šios programos dalis, bet iki šiol neturėjome partnerio, kuris būtų kitos šalies aukštojo mokslo institucija“, – džiaugėsi V.Čiubrinskas.
Platesnis žvilgsnis į pasaulį
Kalbėdamas apie praktines antropologijos žinių pritaikymo galimybes, dėstytojas pabrėžė, kad šios programos absolventai gebės atlikti įvairius lauko tyrimus Lietuvoje, pvz., ne tik tarp romų Kirtimuose (Vilnius) ar tarp Kariotiškių sąvartyno gyventojų, bet ir tirdami naująjį Lietuvos elitą uždaroje Bendorėlių gyvenvietėje (Vilnius). Tuo tarpu tarptautiniu lygmeniu dėstomi dalykai suteikia itin platų kontekstą, kuris pravers dirbant įvairiose srityse visame pasaulyje.
„Studentai gaus daugiau istorinių, geografinių, kultūrinių, socialinių žinių, o ne tik gilins išmanymą siauresnėje sferoje, kaip tai daroma daugumoje kitų magistrantūros programų. Šio sertifikato dėka, programa yra platesnė, joje daugiau taikomosios perspektyvos: absolventai gali matyti save savanoriais Lotynų Amerikoje, talkininkais Raudonojo Kryžiaus globojamiems imigrantams-prieglobsčio prašytojams, teikiančiais humanitarinę pagalbą kartu su Lietuvos palaikomaisiais junginiais Afganistane, apskritai visur pasaulyje būti kultūriniais tarpininkais ir t. t.“, – vardijo mokslininkas.
Anot V.Čiubrinsko, socialinė antropologija yra „aukso vidurys“ tarp socialinių ir humanitarinių mokslų, suteikiantis galimybę pažinti pasaulį tiek pasauliniame, tiek vietiniame lygmenyje. „Visi mes esame „anthropos“ (gr. žmonės), turime daug bendrumų, bet lygiai taip pat esame skirtingi kaip atskiros visuomenės ir kultūros. Reikia pažinti ne tik bendrumą, bet ir atskirumą, kurie vienas be kito neegzistuoja“, – paaiškino profesorius.
