– Sociologija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su politikų reitingų matavimu. Ar sociologai užsiima tik tuo?
A.Maslauskaitė: Jūs taikliai įvardijote visuomenėje vyraujantį suvokimą, nors jis neteisingas. Sociologiją sieti su reitingų matavimu yra bemaž tas pats, kaip mediciną – su receptų antspaudavimu. Abi veiklos nėra esminės minimoms profesijoms. Sociologija siekia suprasti ir paaiškinti žmonių mąstymą bei veiksmus visuomenėje, ji parodo socialines jėgas, kurios valdo gyvenimus. Politika, ekonomika, organizacijų vadyba, švietimo sistema, žiniasklaida, šeima, sveikata ir liga, viltys ir fantazijos – viskas yra arba gali tapti sociologijos objektu. Sociologija savo supratimą grindžia moksliniais metodais, tad jos atsakymai skiriasi nuo „gatvės žmogaus“ ir yra ypač svarbūs priimant viešosios politikos sprendimus, o ir pačiai visuomenei susivokiant, kokia ji bei kur juda. Kuo mažesnis ir labiau apmūsijęs sociologinis veidrodis, tuo labiau liguista visuomenė.
– Sociologinio darbo pagrindas – tyrimai. Tad kokius tyrimus atlieka sociologai?
A.Tereškinas: Sociologinių tyrimų labai daug, todėl įmanoma aprėpti tik vienos ar kelių sociologijos sričių darbus, kurių daugybė pasirodo kasmet. Tik čia, Lietuvoje, turime gana ribotas tyrėjų pajėgas, todėl gali atrodyti, kad sociologija nelabai matoma viešumoje arba dažnai laikoma tik visuomenės apklausų analize. Sociologija – tai mokslas, kuris privalo gana operatyviai reaguoti į tai, kas vyksta visuomenėje, todėl kasmet sociologiniuose tyrimuose galima pastebėti naujų krypčių, madų, idėjų. Pavyzdžiui, šiuo metu vis intensyviau domimasi reprodukcinėmis technologijomis, genų inžinerija, socialiniu įsitinklinimu, vis didėjančiais piliečių sekimo ir socialinės kontrolės mastais, pabėgėliais, emocine sveikata, pornografija, romantine meile ir kitomis temomis. Sociologija apmąsto tai, kas vyksta atskirose visuomenėse, todėl jos vaidmenį sunku pervertinti. Mano manymu, jos reikšmė tik didės.
– Jei sociologijos žvilgsnis toks skvarbus, o jos siūlomi atsakymai – svarbūs, kodėl Lietuvoje vis dar vyrauja neadekvatus supratimas apie šį mokslą ir profesiją?
A.M.: Yra keletas priežasčių. Pirma – sociologijos žinios nėra mokyklinės programos dalis, nors be jų neįmanoma paaiškinti procesų, kurie išsivysčiusiame pasaulyje vyksta pastaruosius maždaug du šimtus metų. Todėl istorinių įvykių datos, juos apibūdinantys požymiai nesugula į proceso visumą. Egzistuoja daugybė faktų, bet nėra kritinio jų suvokimo. Antra, kaip jau minėta, kol kas neturime kritinės masės sociologų, kurie reaguotų į aktualijas, tad šią nišą geriausiu atveju užpildo gretutinių socialinių mokslų žmonės, o blogiausiu – autoritetai su ribotu ekspertiniu žinojimu. Trečia, mūsų visuomenei būdinga tai, ką įvardinčiau kaip žiniomis grįstos politikos poreikio imitacija. Iš esmės šiuolaikinėje viešojoje politikoje būtinos sociologinės žinios – tiek nustatant problemą, priimant sprendimą, sekant jo įgyvendinimą, jį koreguojant. Tačiau jei pas mus sociologinėmis žinios naudojamasi kažkuriame iš šių etapų, tai ne todėl, kad jomis būtų vadovaujamasi, o tik tam, kad būtų išpildyti procedūriniai reikalavimai imituojant žiniomis grįstą politiką. Stinga ir pasitikėjimo mokslu, bet čia jau bendresnė problema, atvedanti ir prie „fake news“ reiškinio.
– Kaip manote, kokia tema Lietuvoje šiuo metu yra aktualiausia? Gal kuri nors sociologijos tyrimų kryptis yra verčiausia lietuvių mokslininkų dėmesio?
A.T.: Kiekvienam mokslininkui aktualiausia ta tema, kurią jis tiria. Man labai aktuali atrodo sociologinė neigiamų emocijų – nusivylimo, gėdos, baimės, nerimo, pykčio, pavydo, neapykantos – analizė, kurios Lietuvoje beveik nėra. Tai daryti svarbu dėl to, kad gyvename šių neigiamų emocijų perpildytoje visuomenėje. Trūksta ir įvairiapusiškesnių lietuviško politinio, ekonominio ir kultūrinio elito, kuris užsiima nuolatiniu mūsų gėdinimu ir žeminimu, neapykantos ir baimės sklaida, tyrimų. Būtų įdomu tirti ne tik tai, kas priklauso šiam elitui, bet ir kodėl tie asmenys jam priklauso ir kokiais emociniais mechanizmais jie vadovaujasi siekdami mus kontroliuoti bei demonstruoti savo galią. Be abejo, įdomi būtų ir lietuviškos socialinės vaizduotės ar vaizduočių skurdumo priežasčių analizė. Mano kolegos VDU Sociologijos katedroje gilinasi į nelygybių ir socialinės atskirties, šeimos gyvenimo, sveikatos, migracijos, demografinių procesų tyrimus. Kaip jau sakiau, svarbių ir įdomių temų tikrai daug, tik jas tirti trūksta ir žmogiškų, ir laiko išteklių.
– Sociologijos studijos, kitaip nei, pavyzdžiui, medicinos ar teisės, jas besirenkančiam savaime nepadiktuoja ateities darbo galimybių?
A.M.: Tikrai taip, sociologijos studijos Jūsų savaime nepasodina į konkrečią darbo kėdę, tačiau suteikia išsilavinimą ir gebėjimus, kurie sėkmingai pritaikomi įvairiose profesinėse srityse. Kai ką tai gali gąsdinti, nes vis dar gana schematiškai mąstome apie išsilavinimą ir darbą. Tačiau šiandieninėje darbo rinkoje yra didžiulis poreikis specialistų, kurie geba analizuoti, yra pasirengę atlikti tyrimus, moka dirbti su dideliais duomenų masyvais, atskleidžiančiais žmonių nuomones ir pasirinkimus. Ši profesinė ekipuotė yra saugus pasirinkimas, nes ji reikalinga viešojo valdymo, medijų, marketingo, komunikacijos ir kitose srityse. Dar daugiau – ji suteikia galimybę kūrybingai formuoti savo profesinę biografiją, gyvenime judant tarp skirtingų veiklų. Sociologijos bakalauro studijų programa Lietuvoje yra tikrai išskirtinė, nes ji jau beveik tris dešimtmečius be pertrūkio įgyvendinama tik dviejuose universitetuose – Vytauto Didžiojo (VDU) ir Vilniaus (VU). Stojantiesiems siūlytume atidžiai pažvelgti į kiekvieno universiteto Sociologijos katedrose dirbančių mokslininkų tyrimų profilį, t.y. kas yra jų tyrimų objektas, kiek jų tyrimai žinomi užsienyje, kokie yra studijuojančių atsiliepimai.
