– Pagal skirtingas kvalifikacijas elgesio ir emocijų sutrikimų grupė gana plati. Tai ir agresija, dėmesio koncentracijos problemos, nerimas, jautrumas, netinkamas socialinis elgesys, motorinis aktyvumas, psichozinis elgesys (pvz., šizofrenija), autizmas. O Lietuva pagal specialiųjų poreikių vaikų skaičių Europoje pirmauja. Kodėl taip atsitiko?
– Pirmiausia turime suprasti, kad už visų šių grėsmingų terminų, apibrėžimų ir etikečių yra mūsų pačių vaikai. Todėl privalome pamatyti vaiką, kad ir kokia jo situacija. Taip, Lietuva, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi tuo, kad pas mus specialiųjų poreikių vaikų daugiausia – 14 proc. Tai reiškia, kad šias etiketes mes priskiriame labai daug vaikų.
Kalbant apie emocijų ar elgesio sutrikimus, jei vaikas yra ne toks, kaip kiti, turi aplinkinius erzinančių ar nepatogių savybių, jam greitai priskiriama etiketė. Pavyzdžiui, statistika rodo, kad Švedijoje specialiųjų poreikių vaikų yra 0,4 proc. Vadinasi, ši ar kitos Skandinavijos šalys vaikų neskirsto į turinčius problemų ir neturinčius.
– Kaip pasireiškia tokių vaikų diskriminacija?
– Specialieji poreikiai jau yra etiketė, tik ji pakeitė senas „modifikuotų“ ir „adaptuotų“ etiketes. Tie terminai tikrai diskriminuojantys ir mes turime jų atisakyti. Pasaulio švietimo organizacijos, UNESCO ar Jungtinių Tautų darnaus vystymosi ketvirtas tikslas, kuris kalba apie švietimo iššūkius ir apie tai, kaip turime plėtoti švietimo sistemas, tikrai neturi tokių žmones diskriminuojančių apibrėžimų ir sampratų.
Priešingai, visos pasaulio šalys raginamos nediskriminuoti vaikų: jų kažkaip nevadinti, neperkelti į specializuotas institucijas, kurių Lietuvoje taip pat daug. Lietuva sako, kad sparčiai integruoja specialiųjų poreikių vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas, ir rodo, kad specialiųjų poreikių vaikų skaičius mokyklose auga. Bet išties auga ne vaikų, o etikečių skaičius. O negalią turinčių (vadinkim – specialiųjų poreikių) vaikų skaičius specialiosiose mokyklose lieka tas pats. Taigi mes vis labiau linkstame etiketizuoti vaikus pagal jų savybes, skirstyti į gabius ir specialiųjų poreikių. Mes netgi oficialiai, politiniu lygmeniu diskriminuojame vaikus juos taip skirstydami.
Dabar dažnai vartojame gabaus vaiko sąvoką, kuri irgi stipriai diskriminacinė. Kaip Lietuvoje atpažįstamas gabus vaikas? Vienas privatus žurnalas reitinguoja mokyklas pagal brandos egzamino rezultatus ir pagal tai, kiek vaikų įstojo į Lietuvos ar užsienio universitetus. Visi vaikai pagal brandos egzaminų rezultatus surikiuojami į vieną eilę: jei galutinis balas yra 2,6, vaikas įstos į universitetą ir gaus valstybės finansavimą, jei balas 2,4 – jis niekur nepateks ir bus pripažintas negabiu vaiku. Skirstymas į gabius ir negabius vaikus tiesiogiai lemia vaikų etiketizavimą.
„Nustatydami“ diagnozę, vartodami medicininius ir sudėtingus terminus, manome, kad vaikams padėsime, bet iš tikrųjų pakenkiame ne tik vaikų ateičiai, karjerai, dabarčiai, buvimui čia ir dabar, bet ir savo pačių bendruomenei, visuomenei. Mes skirstome žmones į tinkamus bei patogius ir į netinkamus bei nepatogius.
– Lietuvoje priimta ir tesėta vaikus, sakykim, rūšiuoti – net Valstybės pažangos strategijoje išskiriamas gabių vaikų rėmimas.
– Taip, sakoma, kad gabiems vaikams turi būti sudarytos sąlygos. Jei prieš tai būtų sakinys, kad visi vaikai yra gabūs ir visiems sudarysime sąlygas lavinti savo gabumus, būtų gerai. Bet čia pasakyta – „gabiems“. Man irgi kyla klausimas, kaip tai vertinti. Mano nuomone, absoliučiai visi vaikai yra gabūs. Būtent tai sako ir UNESCO, ir UNICEF, ir Jungtinės Tautos. Visi vaikai skirtingi, unikalūs, o švietimo politikos ir praktikos tikslas – rasti kelią, kaip prieiti prie kiekvieno vaiko, matyti kiekvieno gebėjimus, talentus ir padėti juos plėtoti. Mūsų šalyje, deja, einama visiškai priešinga linkme. Kad ir prestižinių mokyklų sindromas, vaikų rūšiavimas, vaikų atranka – diskriminacinė praktika.
Dabar dažnai vartojame gabaus vaiko sąvoką, kuri irgi stipriai diskriminacinė. Kaip Lietuvoje atpažįstamas gabus vaikas?
– Kas negerai kalbant apie vaikų atranką pagal nuopelnus?
– Atranka pagal nuopelnus – tai prestižinių mokyklų sindromas, kai sąmoningai ar ne sukuriamas prestižinės mokyklos įvaizdis, o tada visi stengiasi į ją patekti. Kai vietų mažiau nei norinčių mokytis, mokykla vaikus atsirenka, dažnai išimtinai pagal akademinius gebėjimus. Galiu paminėti atvejį, kai į vieną tokią Lietuvos mokyklą vaikas nepateko dėl žemesnio stojamojo egzamino balo, nors tas vaikas – užsienio šalyje tapo fortepijono konkurso laureatu. Taigi vėl nebuvo atsižvelgta į kitus gebėjimus, kurie nebūtinai turi būti muzikiniai. Minėta atranka ir akademinio rezultato sureikšminimas jau nenormalus, jis lemia vaikų rūšiavimą: vieni – gabūs, o kiti – specialiųjų poreikių.
Tokios šalys, kaip Suomija, neskirsto vaikų, bet pagal akademinius rezultatus pirmauja. Įtrauki mokykla, kurioje mokosi įvairūs vaikai, nemažina vaikų, kurie turi didelių akademinių lūkesčių, yra ypatingi kitose srityse ir neturi kažkokių sutrikimų, galimybių. Visi vaikai yra tobuli.
Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, į kurią Lietuva bando patekti, taip pat jungiasi prie UNESCO ir Jungtinių Tautų tikslų – įtraukaus ir kokybiško ugdymo. Ji kviečia kiekvieną šalį kurti įvairialypes mokyklas ir jos bus vertinamos pagal tai, kiek yra pajėgios kurti taikias ir įvairiapuses bendruomenes. Tikslas turi būti ne akademiniai gebėjimai, o vaikų įgytos žinios, leidžiančios būti visaverčiais visuomenės piliečiais, gebėjimas kritiškai mąstyti, priimti sprendimus.
– Dar neseniai rinkimų debatuose girdėjome išsakytas iniciatyvas, pavyzdžiui, autizmu sergančius vaikus įkurti atskirose mokyklose. Ką manote apie tokias idėjas, kurių vis dar nemažai?
– Tai sukelia mintis, kad Lietuva vis dar nenori įsiklausyti į autoritetingų tarptautinių organizacijų kvietimą kurti įtraukujį ir kokybišką ugdymą. Vis dar norima sukurti savo modelį, kuris visai nepasiteisinęs. Turime atsakyti į klausimą, ar mes norime ir toliau savo šalyje diskriminuoti žmones ir atstumti juos nuo sprendimų priėmimo, nuo dalyvavimo visuomenėje.
Ar visgi norime kurti taikią ir įvairialypę visuomenę, kurioje žmonės sugyventų taikiai. Tam mus kviečia, tačiau mes bandome sukurti diskriminuojančio tipo iniciatyvas. Tam, kad išgirstume organizacijų kvietimą, turime investuoti į švietimą. Nekalbu tik apie tai, kad reikia daugiau pinigų. Reikia permastyti, kaip mes veikiame ir tai perdaryti.
– Mūsų klausytojos nuomone, gabūs vaikai greičiau viską įsisavina, tik per juos mūsų šalis gali kažką pasiekti, o norima viską suvienodinti. Ką apie tai manote?
– Esu įsitikinęs, kad ne genijai kuria tautą, valstybę, bendruomenes, kuriose gyvename. Tai kuria visi žmonės. Kiekvienas žmogus, mes visi prisidedame prie savo tautos, prie savo valstybės darbais. Negalime atsirinkti genijų ir turėti jų 5, 10 ar 20 proc. Ne jie kurs Lietuvą, o visi žmonės.
Dar kartą paminėsiu, kad įtraukusis ugdymas arba mokymasis visiems kartu reiškia kokybišką ugdymą. O koks yra kokybiškas ugdymas? Tai dėmesys kiekvienam vaikui – ne vienai grupei vaikų, o kiekvienam. Jei vaikas turi lingvistinių gebėjimų, tai tie gebėjimai ir turi būti skatinami. Kitas vaikas gali turėti kitus – matematinius, meninius gebėjimus ir pan.
Individualus, diferencijuotas ugdymas tikrai nėra svetimas lietuviškoms mokykloms. To tikslas – kad kiekvienas vaikas, pagal savo gebėjimus ir lūkesčius, turėtų sąlygas tai ugdyti. Yra daug pavyzdžių, kaip įvairūs vaikai, mokydamiesi kartu, mokosi vienas iš kito. Gabūs vaikai dažnai mokosi iš vadinamųjų specialiuosius poreikius turinčių vaikų.
– Specialiųjų poreikių turintys vaikai dažnai gauna nepakankamą pagalbą, o vaikų globos namai sugeba tai paslėpti.
– Globos namų visai neturi būti, visi vaikai turi mokytis kartu. Tai yra didžiulė bėda visoje rytų Europoje – globos namuose yra daug vaikų, jie atskirti nuo pasaulio, vėliau išeina iš ten nepasiruošę gyventi. Ir taip patvirtina turimą blogą įvaizdį.
Tokios šalys, kaip Suomija, neskirsto vaikų, bet pagal akademinius rezultatus pirmauja.
Pažangių šalių praktika yra skatinti įsivaikinimą, savarankiško gyvenimo namus, kad vaikai kuo daugiau būtų bendruomenėje, kartu su kitais vaikais. Vėl matome, kad diskriminacijos negali būti. Nereikia manyti, kad, sukurdami globos namus, mes kursime gėrį. Iš tiesų, taip kenkiame visuomenei ir jos žmonėms.
Žinoma, net pažangiose ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis dar yra daug atskirties. Tačiau tai, kad kitose šalyse yra specializuotų mokyklų – nėra gerai. Kai dirbau Jungtinėse Tautose, vertindavome įvairias pasaulio valstybes, jas kritikuodavome. Sutikau žmonių, turinčių autizmą. Kalbėjausi su jais ir tie žmonės aiškiai pasakė, kad uždarose įstaigose išgyveno ne pačius geriausius gyvenimo momentus.
Pagal Jungtinių Tautų nuostatas, visi vaikai turi mokytis kartu ir neturi būti jokios atskirties. Manau, kad mes turime lygiuotis ne tiek į vieną ar kitą užsienio šalį, kiek į idealus ir tikslus, išsakytus mano minimų organizacijų dokumentuose.
– Kokie šiandien turėtų būti švietimo tikslai?
– Kviečiu remtis Jungtinių Tautų darnaus vystymosi ketvirtuoju tikslu. Pagal tai, ugdymas turi būti įtraukusis – kad visi mokytųsi kartu, lygiateisis – visi turi teisę mokytis kartu ir vienodomis teisėmis, kokybiškas – ugdymas turi būti individualizuotas pagal kiekvieno vaiko gebėjimus ir lūkesčius. Bendras švietimo tikslas turi būti kūrybiškas, išsilavinęs ir pilietiškas jaunimas.
