Demokratiniame pasaulyje tai – normalus reiškinys, nes kiekvienas turi minties, įsitikinimų ir žodžio laisvę, o šis partijos atsikūrimas rodo, jog tai nėra vien teoriniai teiginiai. Nors saugodamasis nuo depresija spinduliuojančių minčių, lietuviškų naujienų portalų komentarų paprastai vengiu, šį kartą užmečiau akį, ką šia tema kalba atsakomybės prieš kitus nejaučiantys mūsų tautos „radikalai“.
Nesuklysiu sakydamas, jog dažno šių dienų žmogaus galvoje sukasi mintis: „Na, dar taip blogai kaip dabar niekada nebuvo“; arba: „Viskas, iš tos Lietuvos jau niekada nieko gera nebebus. Bėk iš čia ir neatsigręžk.“ Jei atkreipsime dėmesį, dažniausiai taip kalba vidutinio arba senyvo amžiaus gyventojai, kurių jaunystė prabėgo besąlygiško paklusnumo diktatūrai laikais. Šie žmonės, jei kažkada ir turėjo iniciatyvumo, jį prarado. Natūralu, jog radikaliai pasikeitus ekonomikos taisyklėms (iš socializmo į kapitalizmą) juos ištiko vidinis šokas – jie pateko į visai kitą pasaulį. Atsirado suvokimas, kad geriausi laikai, kai šie buvo jauni, sveiki ir stiprūs – jau praeityje. Lietuva tik stojasi ant savo kojų, ir greičiausiai taps klestinčia valstybe tik tuomet, kai ją išlaisvinę žmonės jau bus gilioje senatvėje arba po velėna. Tiesa yra viena – lietuviai dar niekada istorijoje nebuvo tokie išsilavinę ir turtingi, o Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti valstybė kaip šiandien.
Tiesa yra viena – lietuviai dar niekada istorijoje nebuvo tokie išsilavinę ir turtingi, o Lietuva dar niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti valstybė kaip šiandien.
Senoji karta visais laikais labiau vertino praeitį, nei ateitį, tačiau nerimą kelia tai, jog didžiulę krizę išgyvenančio pasaulio jaunoji karta taip pat pradeda žvalgytis atgal. Bet ne į XX a. pasaulinius karus ir jų žiaurumą, o į šių karų kilmės kaltininkus – nacionalizmą ir komunizmą. Kalbėti šiomis temomis galima valandų valandas, o diskusijos trunka jau šimtmečiais, tačiau aš vis dėlto ryžausi trumpai iš naujo įvertinti, kas geriau – šiuolaikinis kapitalizmas ar komunizmas.
Pirmiausia atsakykime į klausymą, ką reiškia šie du pavadinimai. Kapitalizmas ir komunizmas, nors ir naudojami kalbant daugeliu temų, reiškia taisyklių rinkinius, kuriomis vadovaujantis turi būti plėtojamos ekonomikos. Daug šimtų metų žmonės sunkiai dirbo tam, kad mes šiandien turėtume tai, ką turime. Tam, kad atsirastų turtas, reikia dviejų dalykų – įrankių ir darbo jėgos. Vieni žmonės turi įrankių, kiti darbo jėgos. Šių dviejų grupių bendradarbiavimo pastangomis atsiranda gyvybiškai reikalingi daiktai ir paslaugos. Problema ta, kad gaunamą pelną šios grupės pasidalija ne po lygiai. Dažniausia tie, kas turi įrankius, gauna ženkliai didesnį pelną, nei tie, kurie daiktus kuria. Kodėl taip yra? Todėl, kad šios žmonių grupės darbus pradėjo skirtingai įsipareigojusios. „Įrankių parūpintojai“ investavo resursus į įrankių gamybą, užuot juos leidę savo poreikiams. Jie taip pat rizikavo, kad pagaminti daiktai arba paslaugos gali būti niekam nereikalingi, o visi nuostoliai guls ant jų pečių. Tuo tarpu darbuotojai bet kuriuo atveju gavo savo atlygį už nudirbtą darbą. Taigi būtent rizika ir įsipareigojimai kapitalizme yra tas veiksnys, kuris parodo, kas sėkmės atveju turi gauti didžiąją dalį pelno arba patirti nuostolį.
Tačiau mums „darbininkams“ vis tiek gali atrodyti, jog tai ta pati vergovė kaip ir prieš du tūkst. metų, nes žmonės yra priversti daug ir sunkiai dirbti kitiems, kad patys išgyventų. Štai čia pasirodė komunizmas, kuris teigė, jog šią situaciją pakeis, panaikindamas privačią nuosavybę (atimdamas įrankius iš išnaudotojų, ir juos atiduodamas darbininkams, kad šie dirbtų tik sau). Šie nuostabūs teoriniai ekonomikos pakeitimo principai užliūliavo milijonus sunkiai dirbančių žmonių visame pasaulyje ir suteikė komunistams galią. Tačiau bėda ta, kad tikrovėje komunizmas taip niekada ir nebuvo sukurtas, nes jo kūrėjai pamiršo, kad visų žmonių pirštai lenkti į save, o dirbininkui neužtenka vien partijos iškeltų tikslų – jam reikia nuolatinio paskatinimo – atlygio. Komunizmas išsigimė ir virto totaline diktatūra todėl, kad menkai išsilavinusi darbininkija viena be vadovų nesuvokė, kaip teisingai naudotis įrankiais; nesuprato, kurioje pusėje pažadėtasis rojus. Komunistai nebeturėjo kitos išeities, kaip tik sugriovus senąją tvarką tapti naujaisiais „įrankių davėjais“, tik jau slepiantis po Komunizmo vardu.
Gyvendami tarp dviejų pasaulių žvelgiame į turtingus kapitalistinius Vakarus, trokšdami jų turtų, visai pamiršdami juodai dirbančius ir badaujančius rytus.
Giliai viduje kiekvienas iš mūsų dirbame tam, kad turėtume daugiau. Svajojame apie šviesų rytojų, kai visko turėsime per akis, nors tai įmanoma tik tuo atveju, jei rasime būdą priversti kitą dirbti dvigubai. Gyvendami tarp dviejų pasaulių žvelgiame į turtingus kapitalistinius Vakarus, trokšdami jų turtų, visai pamiršdami juodai dirbančius ir badaujančius rytus. Lygiuojamės ir emigruojame į Vakarus, tačiau nekenčiame neteisybės, kurią šie skleidžia, taigi ieškome jėgos, kuri taptų atsvara.
Štai tuomet bandome atgaivinti seną vakarų pasaulio priešą – komunizmą. Vis dėlto noriu priminti 3 dalykus:
1) Komunizmas niekada nepasiteisino realybėje, nes dėl daugybės vidinių priežasčių niekas nesugebėjo įgyvendinti jo teorinių uždavinių.
2) Nei viena kita ekonomikos ar politikos valdymo forma nesukėlė tiek ciniškų ir beprasmių mirčių, skausmo, bado ir šalčio, kiek siekis sukurti komunizmą. Paklauskite savęs, ar tikrai šiuo metu yra taip BLOGAI, jog esame pasiruošę sugriauti VISKĄ vien tam, kad imtumėtės ilgo, varginančio ir skausmingo kelio į tikslą, kurio greičiausiai patys gyvi nepasieksime.
3) Komunizmas niekada nepralaimėjo kapitalizmui. Jis žlugo, nes patys statytojai prarado tikėjimą, kad tikslą išvis galima pasiekti. Šviesaus rytojaus statyba virto beprasmiu kyšininkavimo, alkoholizmo, vagysčių, tingumo liūnu. Tolumoje švietusi kelrodė žvaigždė išblėso ir diktatoriškas socializmas liko stovėti pusiaukelėje be supratimo, kur toliau judėti. Galiausiai pančiai atsilaisvino ir tą pačią akimirką Tarybų Sąjungos gyventojų pastangomis griuvo didžiausią XX a. imperiją.
Istorija egzistuoja ne tam, kad mokiniai turėtų ką veikti istorijos pamokose. Istorija – tai žmonijos pasiekimų ir pralaimėjimų rinkinys, kuris parodo, kurių mūsų tėvų ir protėvių klaidų nevalia kartoti.
Kapitalizmas ir demokratija nėra idealios valdymo formos. Jos turi daugybę trūkumų ir mūsų, kaip jaunosios kartos pareiga drauge šalinti trūkumus ir vystyti privalumus. Tačiau mes neturime teisės iš naujo kartoti siaubingų klaidų, kurias padarė prieš mus gyvenę žmonės. Juk ir jų ir mūsų tikslas buvo ir yra tas pats – sukurti rytojų, kuriame norėtume gyventi mes ir mūsų vaikai. Kad ir kaip nenorėtume to sau pripažinti: rytojus kuriamas ne revoliucijomis ir karais, bet darbu ir tikėjimu.
Tvirtai tikiu, kad Karlas Marksas iš tiesų buvo genijus, o jo šviesaus rytojaus idėjos teisingos. Tačiau jis klydo dėl priemonių, kuriomis jį galima pasiekti, ir istorija tai jau patvirtino. Galbūt kada nors ateityje socializmas taps vyraujančia pasaulio ekonomikos valdymo forma, tačiau tai įvyks tuomet, kai iš pagrindų pasikeis mūsų suvokimas apie darbus, poreikius ir turtą.
Futurologai mano, kad ateityje visus darbus už žmones nudirbs robotai. Galbūt tuomet ateis laikas socializmui – pasauliui, kuriame žmonės nebevergaus vieni kitiems, turės visko per akis, o pinigai taps nebereikalingi, nes sunkus darbas tas praeitimi.