Deja, nutinka ir taip, jog įėjus į auditoriją, pamatai ne tuos veidus, kurių tikėjaisi, mokaisi ne to, ko iš tikrųjų norėtum ir gyvenimas bendrabuty visai ne toks linksmas, kaip atrodė pirmomis dienomis.
Taip nutiko ir mano pažįstamai, atvykusiai į Vilnių iš kito miesto. Galbūt reikia laiko kol tu, kaip ir kiekvienas čia gyvenantis, rasi „savo“ parką, „savo“ kavinę ir pamėgtas gatves, kuriomis kasdien vaikščiosi.
Reikia laiko priprasti prie ankštų bendrabučio sienų, erzinančių, iš virtuvės sklindančių kvapų, naujų gyvenimo sąlygų, nuolatinės nemigos naktimis (dėl triukšmo kartais neįmanoma užmigti).
Tau belieka tik rinktis – kovoti ar prisitaikyti. Ir jei neturi tos stebuklingos krikštamotės fėjos, kuri pamotų burtų lazdele, jei mamytė ar tėvelis nenuperka mašinytės, neišnuomoja buto, neišgali sumokėti už mokslą, tenka eiti dirbti.
Tau belieka tik rinktis – kovoti ar prisitaikyti. Ir jei neturi tos stebuklingos krikštamotės fėjos, kuri pamotų burtų lazdele, jei mamytė ar tėvelis nenuperka mašinytės, neišnuomoja buto, neišgali sumokėti už mokslą, tenka eiti dirbti.
Žinoma, nuo to kenčia mokslų kokybė, nes darbdavys nėra suinteresuotas sėkminga studijų baigtimi, jam geriau darbuotojas kad ir su viduriniu išsilavinimu, bet visa širdimi, siela ir mintimis atsidavęs darbui.
O studentas – tai toks sutvėrimas, kuriam rūpi ir mokslai, jį reikia išleisti į egzaminus, dažnai būna pavargęs ir neišsimiegojęs, nes derinant darbą su mokslu ne visada pakanka laiko miegui. Ir jei kažkas darbdaviui nepatiks, pasiūlys susirinkti žaislus ir eiti žaisti į kitą smėlio dėžę.
Jau kiek po vidurnakčio. Geriam kavą stotelėje, laukiam naktinio autobuso. Toks pats kavos kvapas kaip ir kavinėje netoli Seimo, pro kurią šiandien eidama sutikau vieną iš tų dėdžių, kurie sėdi tame didžiuliame pastate ir sprendžia mūsų likimą. Ėjo tvirtu žingsniu, aukštai iškėlęs galvą, mums prasilenkiant žvilgsniai susitiko, nusišypsojo man (galbūt todėl, kad artėja rinkimai). Neatsakiau tuo pačiu.
Pradinių klasių mokiniai prieš rinkimus už simbolinę kainą bus pamaitinti nemokamais pietumis, o mes ir vėl tik pažadais sotinsimės. Ir vėlgi, viskas tik iliuzija. Tiek šiukšlių aplinkui, tiek melo, kad darosi nebeskanu. Gal vertėtų pakeisti strategiją? Juk mes esame ateitis, ta, kurią išsiųs į užsienį, nes gimtinėje taps per ankšta, jei čia nerasime darbo pagal specialybę, o būsime priversti tenkintis bent kokiu darbu už minimalų atlygį. Tuomet ir važiuosime dirbti statybose ar fabrikuose, plausime indus ir tarnausime svetimtaučiams, o vietoj mūsų atvyks dėdės iš Kinijos ir kitų šalių. Mainai.
Kažkiek primena knygas apie vergovės laikus. O mes lyg kokie migruojantys paukščiai. Daugelis net studijuoti traukia kitur – koks skirtumas kam ir kur mokėti.
Nemokamas mokslas. Dar viena pasaka prieš miegą („Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ – kadaise rašė H.Radauskas). O kuo tikėti, jei ir pasakos šiais laikais ilgai ir nuobodžiai sekamos? Kada pasibaigs pasaka apie aukštojo mokslo reformą ir pagaliau paaiškės, kas, kiek ir kada turi mokėti?
O kas bus, kai išeisime iš universitetų. Eisime į gatvę? Dirbsime pardavėjais, padavėjais, plausime indus ir lauksime geresnių laikų? Ką parašysime savo gyvenimo aprašyme – juk studentas (ne) profesija?
O kas bus, kai išeisime iš universitetų. Eisime į gatvę? Dirbsime pardavėjais, padavėjais, plausime indus ir lauksime geresnių laikų? Ką parašysime savo gyvenimo aprašyme – juk studentas (ne) profesija?
Galbūt įsidarbinsi tik laikinai, pirmomis savaitėmis, grižęs namo vis dar ieškosi svajonių darbo, skaitysi skelbimus, siuntinėsi savo „curriculum vitae“, kol pritrūks jėgų ir kasdien atidėsi tai rytdienai, atėjęs padirbėti tik trumpam, užsibūsi metų metus ir tapsi vienas iš tų dėdžių ar tetų, kurie susiraukę eina prospektu ir piktu žvilgsniu nužvelgia mūsų muilo burbulus.
Jie skuba namo, o grižę tikriausiai įsijungia televizorių – rytoj vėl į darbą ir taip diena iš dienos, o kažkada jie irgi buvo studentai, tikriausiai ir jų svajonės susprogo taip, kaip mūsų muilo burbulai. Liko tik neryškios dėmės ant asfalto, bet palijus lietui ir jų nebeliks, lygiai taip bus pamiršti priešrinkiminiai pažadai.
Ir tas pats dėdė, praeidamas pro šalį jau nenusišypsos. O mes ir vėl lauksime geresnių laikų. Pamaitinti, bet ne sotūs nuo pažadų. Kaip vienas darbdavys yra pasakęs – „kas tada plautų indus ir kitus neprofesinius darbus, jei visi studentai ir studijas jau baigę žmonės įsidarbintų pagal specialybę?“ Galbūt dirbsime makaronų kabintojais ir debesų prikabintojais, kai diplomai liks gulėti kažkur lentynose... O gal visgi reikia juos įsirėminti ir ant sienos pakabinti, retkarčiais dar dulkes nušluostyti, vaikams ir anūkams parodyti? „Va, koks gabus studentas buvau, tiesa, dirbu ne pagal profesiją, bet užtai kokia specialybė, kokie pažymiai!“
Ir vis dėlto, galbūt nepasirinksim autobuso, bet galim pasirinkti, kokioje stotelėje išlipti, o juodos kavos skonis pakinta, kai įpili pieno ir įberi vanilės. Mmm... Skanu. Daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių. Juk mes ne maži vaikai, kad tikėtume dėdžių ir tetų šiandien sekamomis pasakomis apie kažkada ateisiantį gražų rytojų, kiekvienas žino, kad žalia niekada nebus geltona, kad ir kokią informaciją mums bruktų, sugebame atsirinkti, kas yra teisinga. Ir tegu visada laimi geriausi!
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
