Prieš kelionę į Edinburgą nebuvau daug girdėjęs apie lankytinas vietas ir įspūdingus architektūros šedevrus šiame mieste, tačiau, nusileidus lėktuvui, informaciniame centre pastebėjau, kad šio savaitgalio kelionės tikslas – tikras poltergeistų ir vaiduoklių miestas. Kaipmat sėdau į 35 autobusą, nusipirkau iš vairuotojo bilietėlį už 1,2 svaro ir pajudėjau iki South Bridge stotelės.
Išlipęs iš angliškojo dviejų aukštų autobuso aplinkui pamačiau daug besišypsančių turistų, spindinčiomis akimis apžiūrinėjančių šaltas bažnyčias, pagrindinę senamiesčio gatvę Royal Mile ir reklaminius skelbimus apie vaiduokliškas ekskursijas. Netikėta, bet tikra – pats save pagavau, kad esu lygiai toks pats turistas žėrinčiomis akimis, tik aš žiūrėjau į ekskursijų plakatus vien iš smalsumo, laukdamas, kol ateis šiuo metu Edinburgo universitete studijuojanti lietuvaitė Justina. Ji žadėjo man aprodyti miestą ir papasakoti daugybę kraupių istorijų.
 |
| Algirdo Šimkūno nuotr./Kelionės akimirka |
Iš pradžių privalau paminėti kelis faktus, kuriais drąsiai gali didžiuotis Škotijos sostinė: Edinburgas – rašytojų miestas, o tai įrodo J.K.Rowling su garsiomis visame pasaulyje Hario Poterio istorijomis, taip pat visi puikiai žinome ekonomikos mokslų tėvą Adamą Smitą, kuris čia gimė, užaugo ir mirė. Edinburgo universitetas yra penktas Europoje, o apie žymųjį detektyvą Šerloką Holmsą ar telefono išradėję Belą veikiausiai net nereikia pasakoti.
Pagaliau pradedame ekskursiją! Pirmoji vieta, kurią noriu pristatyti yra Grass Market. Tai turgaus aikštė, kurioje buvo parduodami žolėėdžiai gyvuliai. Atrodytų nieko čia netikėta, tačiau toje pačioje aikštėje buvo ir kartuvės. O dabar prasideda istorija... Kartą gyveno niekam nežinoma Maggie Dickson. Ji buvo įsipainiojusi į romaną su darbdavio sūnumi ir pagimdė jam kūdikį, tačiau tai buvo moteris, kuri nenorėjo, kad apie tai kas nors sužinotų, nes tokiu atveju ji būtų netekusi darbo. Galiausiai Maggie nusprendė kūdikėlį palikti ant upės kranto, nes nužudyti niekaip nesiryžo. Netrukus žmonės išsiaiškino, kieno tai kūdikis ir nuteisė Meggie miriop. Prieš pat kartuves ji pub'e „Last Drop“ išgėrė paskutinį stikliuką viskio ir buvo nuvesta į egzekuciją. Po kartuvių daktaras diagnozavo jos mirtį. Tačiau nešant jos karstą į kapines Maggie atgijo! Teisėjai nežinojo, ką daryti, nes karti mirusį žmogų (taip nustatė daktaras) buvo neteisėta. Todėl ji buvo paleista. Po šio įvykio Maggie Dickson dar nugyveno 40 metų ir mirė sava mirtimi.
Antrasis pasakojimas apie 1800 metų įvykius toje pačioje aikštėje. Tai buvo laikai, kai medicinos mokslas dar tik vystėsi. Patiems geriausiems mokymams reikėdavo tikrų lavonų, o ne pieštinių paveikslėlių, tačiau lavonai patvoriais nesimėto, o mokslui jų reikėjo labai daug. Naktimis kapinėse gyvenimas tiesiog virte virdavo. Žmonės eidavo kasti neseniai užkastų mirusiųjų, o vėliau juos tempdavo į medicinos mokslo fakultetą, kuriame už juos gaudavo tiek, kiek uždirbtų per 10 metų dirbdami tikruosius darbus. Pačius didžiausius pinigus fakultetas mokėdavo už šviežiausius lavonus. Tai puikiai supratę du draugai atidarė „viešbutį“, kurio svečiai naktimis paslapčia dingdavo. Įdomu, kur... Galiausiai viešbučio įkūrėjai buvo sučiupti ir apkaltinti 18 žmonių žmogžudystėmis, nors visi žinojo, kad tas skaičius turėtų būti gerokai didesnis. Vieno iš šių draugų kaukolė iki šiol eksponuojama Edinburgo universiteto medicinos fakulteto muziejuje, o jo oda yra aptraukta knyga, kurią šiuo metu galima rasti policijos muziejuje. Malonus netikėtumas mane aplankė, kai skaičiau vietinį žurnalą ir jame išvydau interviu su vienu garsiu aktoriumi, kuris kaip tik pasakojo, jog filmuojasi filme apie šiuos du veikėjus!
Edinburgo pilį ir Didžiosios Britanijos karalienės rezidenciją Škotijoje jungia lygiai vienos mylios gatvė, kuri taip ir vadinasi „Royal Mile“. Tai vienintelis kelias į pilį, nes iš visų kitų pusių stūkso stačios uolos. Atrodytų, kad tai – neįveikiama pilis, bet retkarčiais atsirasdavo didvyrių, kurie palyginti nesunkiai užimdavo pilį. Tokiais norėjo būti ir du draugai dienas leisdavę bare. Kartą jie rado urvą, kuris galėjo vesti į pilies požemius, tačiau jie buvo per dideli, kad tilptų ten. Sugėrovai nusamdė mažą berniuką, kuris mušdavo būgną gatvėje ir taip užsidirbdavo pinigų. Jie jam liepė groti būgnu, einant požemiu ir galbūt taip suras, kurioje vietoje yra platesnė anga. Berniukas tikėdamas geru uždarbiu viską vykdė pagal planą, tačiau jo mušamo būgno garsas nutilo prieš pat „Royal Mile“. Nuo tada šio berniuko niekas nebematė.
 |
| Algirdo Šimkūno nuotr./Kelionės akimirka |
Pats garsiausias ir labiausiai intriguojantis poltergeistas Edinburge yra ši bažnyčia. Reformacijos laikais teisėjas priešinosi „netikram“ tikėjimui ir nuteisė 1000 reformatų mirti badu už grotų įrengtų pačiame miesto centre. Šis teisėjas buvo palaidotas šalia bažnyčios. Nuo tada yra sakoma, kad čia vaidenasi. Tūkstančiai poltergeistų medžiotojų atvyksta čia pamatyti vaiduoklio ir maždaug 100 iš jų per metus išbėga iš bažnyčios apdraskyti. Šalia yra garsiausio Škotijos šunelio Bobiko kapavietė. Kai jis buvo dar labai mažas, jo šeimininkas mirė, o šunelis visa tai ne tik matė, bet ir jautė. Jis sekė visą ceremoniją iki pat kapinių ir atsigulė ant savo šeimininko kapo. Taip jis ten pragulėjo 14 metų. Žinoma, ne be žmonių pagalbos, kurie nešė jam maisto, palaikydami tokį ištikimą žmogaus draugą.
Veikiausiai daugelis iš mūsų norėtume būti turtingi ir nesukti galvos dėl pinigų. Tokią svajonę turėjo ir Deaconas Brodie. Jis ne tik norėjo linksmintis su turtuoliais, bet ir švaistytis pinigais bare bei viešnamiuose. Tokį „kilnų“ tikslą pasiekti jam padėjo vienas draugas, gaminęs raktus. Turtingų žmonių raktų kopijos visada atsirasdavo ir Deacono rankose, kuris naktį nuėjęs į jų namus pasiimdavo vertingų daiktų. Kadangi įsilaužimo žymių nebūdavo, niekas neįtardavo, kad įvyko vagystė. Taip Deaconas visada turėdavo pinigų ir galėjo vaidinti turtuolį. Dvigubas gyvenimas – dvigubai daugiau linksmybių.
Tai tikrai nėra visos istorijos, kurias slepia paslaptingasis Edinburgas, tačiau jos man pasirodė pačios įdomiausios. Daugiau galite rasti internete arba nuvykę į Viduramžiais dvelkiantį miestą ir užsisakę teatralizuotą ekskursiją po Edinburgą ar jo požemius. Taupantiems turiu džiugių žinių: yra ir nemokamų ekskursijų, kurias veda vienuoliais persirengę istorikai, tačiau į požemius pigiausias bilietas kainuoja 9 svarus. Labai tikiuosi, kad dar norite pamatyti mano darytas nuotraukas.
Algirdo tinklaraštį rasite čia.
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? O gal leidaisi į nuotykių kupiną kelionę? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk savo patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt
