Dabar vis dažniau kalbama apie tai, jog aukštosios mokyklos Lietuvoje neparuošia tinkamų specialistų darbo rinkai ir būtina reformuoti švietimo sistemą. Tad ir aš šiandien kalbėsiu tik apie aukštąjį mokslą, nes visos žemesnės mokymosi pakopos ir taip pakankamai apraudotos – abiturientams netinka valstybinių egzaminų užduotys, dažniausiai jie nebūna patenkinti ir rezultatais, nes atsiranda tokių, kurie dvylika savo gyvenimo metų skaitydami programinę literatūrą, vis vien remiasi „Humoro klubu“ gimtosios kalbos egzamino metu, pasirinkę temą „Ką gali juokas?“, mokytojų netenkina jų atlyginimai, todėl, kai kurie jų, siekdami sugrąžinti prestižinės profesijos vardą pedagogams, apsiginklavę iškalbingais plakatais, Seimo Rūmų teritorijoje visai neseniai praleisdavo, ko gero, daugiau laiko, nei Linas Karalius visos savo kadencijos metu. Trumpiau tariant, problemų čia netrūksta ir sunerimti tikrai yra dėl ko.
Grįžkime prie aukštojo mokslo realijų. Galbūt švietimo tema tapo tokia populiaria tarp politikų ir visuomenės veikėjų tik dėl artėjančių Seimo rinkimų, o, galbūt, jau visi suprato, kad Meilės Lukšienės iniciatyva dar 1992 m. suformuota „Lietuvos švietimo koncepcija” tiesiog pasiekė senaties ribą. „Aukštosios mokyklos visiškai savarankiškai sprendžia savo statutais numatytus vidaus gyvenimo-valdymo, studijų ir mokslinio bei meninės veiklos organizavimo, finansų tvarkymo ir kitus klausimus,“ – teigia dokumentas, kuriam, primenu, jau daugiau nei 30 metų, o, su minimaliais papildymais ir korekcijomis, jis yra veiksnus iki šiol. Faktiškai šis sakinys įtvirtina visišką aukštųjų mokyklų autonomiją Lietuvoje.
Noriu pasakyti, jog autonomija ne visada yra geriausias sprendimas. Tai puikiai atsispindi dabartinėje aukštojo mokslo sistemoje.
Tai galima palyginti su teise tvarkyti asmeninę namų erdvę pagal savo nuožiūrą: vienos valdos tampa pavyzdinėmis, o kitos tiesiog sąvartynais. Noriu pasakyti, jog autonomija ne visada yra geriausias sprendimas. Tai puikiai atsispindi dabartinėje aukštojo mokslo sistemoje. Bet apie viską nuo pradžių. Rašysiu tik faktus ir asmenines refleksijas apie Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto gebėjimą susitvarkyti su suverenumo teise ir apie tai, kokius studentus jis paruošia darbo rinkai.
Tikriausiai visi žino, jog Vilniaus universitetas yra seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas, turintis garbingą istoriją, menančią šešioliktąjį amžių. Tai – Lietuvos aukštojo mokslo sistemos atspindys. Nors Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius ar Česlovas Milošas jau seniai nebemindo Alma Mater Vilnensis koridorių, tačiau savo prestižą ši įstaiga išlaiko ir šiandien. Tos garbingos praeities įkvėptas, pasirinkau ekonomikos studijas būtent čia. Nuo pačios pirmos mokymosi dienos buvo teigiama, jog tai – pats demokratiškiausias fakultetas, garantuojantis aukštą studijų kokybę, o dėstytojai ir studentai čia tarsi lygiaverčiai kolegos. Apmaudu, bet realybė yra kiek tamsesnė.
Prasidėjus pirmosioms paskaitoms, man pasidarė gaila tų, kurie dar ir moka už tokį mokymą. Paaiškinsiu, kodėl. Studijų programą sudaro trys privalomieji dalykai, vienas pasirenkamasis ir du, vadinamieji, bendrųjų universitetinių studijų (BUS) dalykai. Ties pastaraisiais dviem ir prasideda Vilniaus universiteto „demokratija“ – studentai negali laisvai pasirinkti pasirenkamųjų dalykų. Paradoksas ar ne? Tarkime, jei didesnė dalis būsimųjų ekonomistų nori pasirinkti mokytis filosofiją, yra traukiami burtai, ir tik nuo sėkmės priklauso ar mokysiesi tai, ką nori. Tokiu būdu, studentai, norintys mokytis filosofiją, bet nesulaukę fortūnos šypsnio, yra priversti eiti į, pavyzdžiui, logikos paskaitas, pusę metų jas lankyti, ir galiausiai laikyti egzaminą. Ar teisinga burtų keliu nulemti savo akademinį likimą? Blogiausia yra tai, jog tokiu principu sudaroma bene pusė individualios studijų programos – visi pasirenkamieji ir BUS dalykai.
Apskritai, niekad nesupratau jų prasmės ir naudos. Pasirinkau kalbos kultūros paskaitas, manydamas, jog mokysimės tai, kas bus naudinga mums, kaip būsimiems ekonomistams, tačiau pirmus du mėnesius mes tik kirčiavome žodžius. Be abejonės, gera prisiminti penktos klasės lietuvių kalbos pamokas, žinot – sentimentai, tačiau, labai abejoju, ar ekonomikos studijas pasirinkusiam studentui privalu žinoti, jog žodis „Alytus“ yra kirčiuojamas lygiai taip pat, kaip žodis „dangus“.
Taip, šią kirčiavimo taisyklę išmokau būtent universiteto suole. Viskas pasidarė dar absurdiškiau, kai minėtu burtų keliu patekau į filosofijos ir psichologijos grupes.
Be abejo, naiviai tikėjausi, kad čia įgysiu žinių, galbūt, praversiančių siejant savo gyvenimą su ekonomika, tačiau psichologijos atsiskaitymo metu gavau klausimą, kuris skamba taip: „Kaip vadinasi ilga neurono atauga, perduodanti elektrinius signalus kitiems neuronams bei raumeninėms ir liaukinėms ląstelėms?“ Kam įdomu, atsakymas – aksonas. Bet ar tai klausimas ekonomistui? Kokia šio atsakymo žinojimo prasmė bankininkui? Finansų analitikui? Kam įdomu, atsakymas – jokios.
Filosofijos paskaitos taip pat netelpa į racionalumo rėmus – diskutuodavome apie tai, ar mes šiuo metu ne sapnuojame, o gyvename. Ar nebūtų logiškiau analizuoti, pavyzdžiui, Adamo Smito „Tautų turto prigimtį ir priežastį“? Veikalas susijęs su ekonomika, o ir autorius garsus škotų filosofas. Net ir juoktis iš viso to nebesinori, žinant, kad visa tai yra mūsų švietimo sistemos vaisius.
Turbūt derėtų pakalbėti ir apie tai, koks „inovatyvus“ yra mokymas tradiciškai Lietuvos universitetų reitingo viršūnėje besipuikuojančioje įstaigoje. Vilniaus universitete ekonomikos studentai mikroekonomikos mokosi iš vadovėlių, kurie buvo išleisti dar 1999 m. Net ir vadovėlio pavadinimas skamba tarsi pasityčiojimas: „Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris”.
Aš suprantu, jog paklausos ir pasiūlos dėsniai liko stabilūs ir nekintami, bet ar tikrai šiuolaikinis požiūris išliko toks pat, koks buvo prieš šešiolika metų? Ar Lietuvos ekonomikai naudingi specialistai, neturintys jokio inovatyvaus suvokimo? Norėčiau paminėti ir matematikos studijas: mus „apdovanojo” pirmus metus dėstančiu profesoriumi, kuris iš rankų nei minutei nepaleisdavo sąsiuvinio, iš kurio viską aklai perrašydavo ant lentos. Juk ir nurašyti be klaidų nėra taip paprasta – todėl kartais paskaita prasidėdavo tuom, jog dėstytojas ištaisydavo savo klaidas, padarytas praėjusią paskaitą. Pasikartosiu, kažkas moka didelius pinigus už tokį išsilavinimą.
Patys įsivaizduokite, kokios bus ekonomistų, baigusių tokio lygio studijas, profesinės kompetencijos.
Patys įsivaizduokite, kokios bus ekonomistų, baigusių tokio lygio studijas, profesinės kompetencijos. Liūdniausia yra tai, jog žmonės, atsakingi už švietimo vykdymą, veikiausiai vengs spręsti šias problemas ir toliau kartos: Vivat academia!
P.S. Apie savo studijas rašau būtuoju laiku, nes, laikydamasis nuomonės, jog būsimasis mano darbdavys sugebėjimus vertins ne klausimais apie neuronus ir filosofinę gyvenimo prasmę, o profesiniais gebėjimais, šiandien pasirašiau studijų nutraukimo sutartį.
