Pateikiame skaitytojos atsiųstą tekstą:
Pasaulyje vyksta teroro aktai stambiu mastu, o Lietuvoje patys žmonės, jaunuoliai ir net vaikai žudosi savomis rankomis. Tik klausimas ar tikrai savomis? Ar aplinka vis dėlto nėra vienas pagrindinių katalizatorių tokiems poelgiams? Šį kartą ne apie savižudybių statistiką Lietuvoje, nors ji kalba pati už save. Šį kartą dar ir dar norisi atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta ne tik Lietuvos mokyklose, bet ir universitetuose – tai patyčios. Daugiau tylėti darosi nebeįmanoma. Šį kartą apie konkretų atvejį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA), aktorinio meistriškumo studijų jau amžiną atilsį studentą Karolį, kuris diplomo šiais metas, deja, nebepaims į savo rankas.
Dėl šio kraupaus įvykio pats metas atverti šios mokymo įstaigos užkulisius, pakalbėti apie darbo metodus, principus, paskaitų krūvius, mikroklimatą ir transliuojamas vertybines nuostatas.
Dėl šio kraupaus įvykio pats metas atverti šios mokymo įstaigos užkulisius, pakalbėti apie darbo metodus, principus, paskaitų krūvius, mikroklimatą ir transliuojamas vertybines nuostatas.
Šiuo metu daug galime matyti prevencinių straipsnių, girdėti kalbų, kad Lietuvos mokyklose vaikai išgyvena patyčių lavinas iš bendraamžių. O tuo tarpu apie patyčias ,patiriamas aukštosiose mokyklose, šiuo atveju konkrečiai LMTA, kur yra ruošiami jauni, talentingi žmonės šalies garsinimui, yra kruopščiai nutylima. Kodėl? Baiminamasi naujos patyčių lavinos? Sugriautos būsimos karjeros? Ar tiesiog šventai tikima, kad taip ir turi būti, nuolankiai ir net fanatiškai lenkiantis savajam mokytojui, tarsi guru, tarsi pranašui, kuris tik vienas žino, kas yra teisinga ir kaip reikia gyventi, dirbti, kad taptum TUO – visu geidžiamu, gerbiamu, daug uždirbančiu artistu žvaigžde?
Daug metų teko stebėti iš šalies savo dukros geriausios draugės studijas toje pačioje aukštojoje mokykloje, toje pačioje specialybėje, kur įvyko ši baisi tragedija. Ačiū Dievui dukros draugė baigė studijas ir gana sėkmingai pradeda savo profesinį kelią. Tačiau... Tai, ką teko stebėti tik iš šalies studijų metu, net nekelia nuostabos, kad galiausiai kažkas neatlaikė ir baigė būtent taip... O kiek dar atvejų yra kuomet kažkada buvę jauni ir talentingi jaunuoliai savo gražiausius jaunystės metus praleidžia psichiatrinėse ligoninėse? Apie tai niekas garsiai nekalba. Nes gėda, nes nesinori pasirodyti silpnu, nes nesinori prisipažinti, kad palūžai ir neatlaikei. Ir čia kalba toli gražu ne apie sudėtingą profesiją. Šį kartą norisi kalbėti apie pačią sistemą ir tuos, kurie dirba joje. Išimčių tikrai būna ir nesinori visko absoliutinti, tačiau vis dėlto per metų metus tikėtina, kad yra nusistovėjusios tam tikros nerašytos taisyklės.
Didžiausią nuostabą, nerimą, susirūpinimą ir net profesinį pyktį girdint pasakojimus tada dar kėlė studijų tvarkaraščiai.
Pati būdama pedagoge, bendraudama su dukros drauge vis domėdavausi, kaip sekasi mokytis, kaip dirba dėstytojai, kokia atmosfera vyrauja? Didžiausią nuostabą, nerimą, susirūpinimą ir net profesinį pyktį girdint pasakojimus tada dar kėlė studijų tvarkaraščiai. Kiek supratau, paskaitos studentams vykdavo nuo 8 val. iki 22 val., kas sudaro 14 darbo valandų į parą. Kas tai? Emigrantai svečioj šaly dirbantys fabrikuose? Ar jauni talentingi jaunuoliai, turintys garsinti savo šalį?
Kadangi pati savo metu dirbau švietimo sistemoje puikiai žinau, kad mokymosi įstaigose programos yra kruopščiai sudaromos atsižvelgiant į kontaktinių bei savarankiškam darbui skirtų valandų skaičių. Pagal visus ugdymo programų sudarymo reglamentus studentui turi būti skirtas laikas ne tik kontaktiniams darbui su dėstytojais paskaitose, bet ir savarankiškam darbui namuose, bibliotekose, repeticijų salėse ar kt. O šioje ugdymo įstaigoje, matyt, galioja kiti įstatai... Tebūnie, galbūt šiam specifinės profesijos rengimui galioja kažkokios išimtys. Tačiau vis dėlto, egzistuoja ir žmogiškasis faktorius. Sakykite prašau, kokiu būdu studentas atsimokęs 14 valandų universitete ir grįžęs namo tik apie 23 valandą, o ryte išvykdamas iš namų 7 valandą turi galimybę savarankiškam darbui?
Sakykite prašau, kokiu būdu studentas atsimokęs 14 valandų universitete ir grįžęs namo tik apie 23 valandą, o ryte išvykdamas iš namų 7 valandą turi galimybę savarankiškam darbui?
Kada jis turi turėti laiko pasiruošti kitos dienos paskaitoms, surepetuoti naujus pasirodymus, pasiskaityti ir pasimokyti bendrauniversitetiniams dalykams? Aš jau nekalbu apie fiziologinių poreikių patenkinimą, tokį kaip miegas, valgis ir kt. Apie galimybę papildomai padirbėti ir užsidirbti savęs išlaikymui apskritai nė kalbos negali būti, nors, kaip žinia, neretam tėvui yra labai sudėtinga didmiestyje išlaikyti ir išmokslinti savo vaikus. Na bet šį kartą ne apie tai.
Būsiu atvira, perskaičius vieno studento mamos rašytą išpažintį bei komentarus po juo kitų mamų, kaip reakciją į šį kraupų įvykį, sunerimau ir nutariau netylėti. Tikiuosi atsiras ir daugiau tokių, ne tik emocijas ir nuoskaudas liejančių, bet ir faktus dėstančių.
Gerbiamos LMTA atstovės Janinos Mikulevič atsakas, jog šis įvykis paskatins suteikti studentams galimybes bendrauti su psichologais būtų juokingas, jei nebūtų graudus. Kita vertus, netgi galėtų skambėti ir kaip pasityčiojimas ir jaunuolių be kaltės, papuolusių į abejotinos sistemos pinkles.
Sakykite, kuo gali padėti pokalbis su psichologu, esant tokiems krūviams bei nuolat patiriamam psichologiniam ir moraliniam spaudimui iš aplinkos?
Sakykite, kuo gali padėti pokalbis su psichologu, esant tokiems krūviams bei nuolat patiriamam psichologiniam ir moraliniam spaudimui iš aplinkos? Jei jau žmogui reikia kreiptis į psichologą, tai jau yra blogai. Tai byloja apie jauno žmogaus, kuris patikėjęs savo talentą ir jaunystę abejotinai sistemai, suklupimą, palūžimą, nebetikėjimą nei savo talentais nei apskritai savimi šiame pasaulyje. Žinoma, aš kalbu apie ribinius atvejus. Būna ir išimčių.
Visko absoliutinti nereikia. Tikiu, kad šioje įstaigoje nėra viskas itin neigiamu aspektu, nes žavimės ne vienu talentingu artistu, tačiau programos išdėstymas bei krūviai studentams yra neadekvatūs ir pažeidžiantys bet kokias žmogaus teises. Paskaitos nuo 8 val. iki 22 val. 14 valandų per parą... Ar tai normalu? Tad galiausiai noriu iškelti esminius šio pasisakymo klausimus. Kur žiūri studijų ekspertų bei žmogaus teisių apsaugos komisijos? Ar tikrai gali būti legaliai, dienos šviesoje, laisvoje šalyje šitaip negerbiamas jaunas, talentingas žmogus? Ar tikrai gali dėstytojo darbą dirbti tiesiog geri aktoriai ar režisieriai, tačiau specialaus pedagoginio ir psichologinio pasirengimo neturintys asmenys?
Ar galėtų, kas atsakyti į šiuos klausimus, kurie sukasi ne vienos mamos galvoje, patikėjusios savo vaikų talentus ir, išdrįsiu pasakyti, gyvybes sistemai, kuri vadinama prestižinės profesijos rengimu? Ir tai tik keletas klausimų į kuriuos norėtųsi gauti atsakymus. Bet pradžiai bent tiek... Kad Karolio auka nebūtų beprasmiška... Vardan kitų, kurie dar tik kopia, kurie vis dar tiki ir kurie vis dar nėra palūžę..
***
Vyksta ikiteisminis tyrimas
LMTA atstovė Jana Mikulevič „15min“ teigė, kad LMTA bendruomenė yra sukrėsta šio tragiško įvykio.
„Reikšdami gilią užuojautą Karolio artimiesiems, draugams ir kolegoms liūdime dėl jauno mūsų bendruomenės nario netekties. Dėl šio įvykio yra iškeltas ikiteisminis tyrimas, todėl negalime komentuoti jokių jo detalių, o juo labiau kalbėti apie priežastis“, – sakė LMTA atstovė.
Taip pat Akademijos bendruomenė, anot jos, kelia klausimą, kaip pašalinis žmogus galėjo patekti į saugomą statybų aikštelę, kur šis tragiškas įvykis ir įvyko?
