– Kodėl pasirinkote šią specialybę? Kuo įdomios šios studijos?
– Pedagogika mane žavėjo nuo mažens. Šiaulių miestas buvo arčiausiai mano gimtinės ir būtent Šiaulių universitete buvo galima realizuoti savo svajones.
Pradėjus studijuoti mano gyvenimas labai pasikeitė. Pasikeitė draugai, aplinka, požiūris, mąstysena ir begalė kitų dalykų. Įdomiausios paskaitos buvo tos, kuriose buvo keliami klausimai, svarstomos pedagoginės problemos, per kurias buvo galima pasakyti savo nuomonę, sprendžiant problemas pritaikyti įgytas pedagogines žinias. Tokias paskaitas prisimenu su šypsena veide, nes jose išmokau pasitikėti savimi, argumentuotai reikšti savo nuomonę.
– Kaip kilo mintis išvažiuoti į Londoną dirbti?
– Po I kurso nutariau per vasarą Londone padirbėti, pažinti kitą kultūrą ir, žinoma, paatostogauti. Pirmą kartą vykau pas giminaičius. Jie padėjo man susitvarkyti dokumentus, įsidarbinti ,,Philips“ kompanijoje, kurioje buvau atsakinga už lempų instaliaciją. Rugsėjo mėnesį vėl kibau į mokslus.
Mane labai viliojo užsienis, norėjau dirbti ir padėti savo tėveliams, tačiau mesti mokslų nenorėjau. Buvau girdėjusi, kad ŠU suteikia galimybę studijuoti nuotoliniu būdu, todėl nusprendžiau tuo pasidomėti. Paskui labai daug svarsčiau, ar sugebėsiu suderinti mokslus ir darbą. Pasitariau su tėveliais ir nutariau baigti II kursą Šiauliuose, o nuo III kurso pradėti dirbti Londone ir studijuoti nuotoliniu būdu.
Šiuo metu gyvenu Londone. Dirbu dviejuose darbuose ir mokausi ŠU. Mane daugelis gąsdino, kad nesugebėsiu, kad neįmanoma ir dirbti, ir mokytis svečioje šalyje. Tačiau kas mane pažįsta, žino, kad aš išklausau, ką man pasako kiti, o darau tai, ką pati nusprendžiu.
Žinojau, kad tai svarbus žingsnis mano gyvenime, bet neturėjau kito pasirinkimo, norėjau tapti savarankiška, norėjau padėti savo tėveliams. Du studentai šeimoje, kaip sakoma, ne pyragai. Pabaigusi II kursą susikroviau lagaminus ir išskridau laimės ieškoti.
– Ar lengvai įsitvirtinote svečioje šalyje?
– Surasti darbo nebuvo lengva. Prireikė labai daug pastangų ir ryžto. Mano tikslas buvo įsidarbinti lietuviškoje mokyklėlėje, kad įgaučiau patirties ir būtų naudinga mano studijoms Lietuvoje. Skambinau visoms Londono lietuviškoms mokykloms, teiravausi – gal ieško darbuotojų. Sulaukiau neigiamų atsakymų.
Siunčiau gyvenimo aprašymus, ėjau į pokalbius, dalyvavau atrankose. Ir galiausiai sulaukiau skambučio, kad esu kviečiama apsilankyti vienoje lituanistinėje mokyklėlėje, susipažinti su mokyklos ugdymo specifika. Norėjau įsidarbinti šokių mokytoja, nes esu baigusi Mažeikių choreografijos mokyklą, esu dalyvavusi įvairiuose tarptautiniuose šokių konkursuose.
Direktorė, pažiūrėjusi, kaip aš dirbu su vaikais, mane priėmė. Taigi dirbu Londono lituanistinėje mokykloje ,,Aitvaras“ šokių mokytoja ir pradinių klasių mokytoja, be to, dar dirbu viešbutyje ,,Andaz“.
– Papasakokite plačiau apie šią Londono lituanistinę mokyklą.
– Dirbu ten jau metus. Mokykla yra sukurta tam, kad burtųsi lietuvių vaikai, bendrautų, mokytųsi lietuvių kalbos, istorijos, gilintųsi ir į kitus ugdymo dalykus. Mokykloje mokosi įvairaus amžiaus vaikai – nuo 6 iki 15 metų. Jie mokosi šokio pagrindų (lietuvių liaudies ratelių, Lotynų Amerikos šokių ir kt.), mokosi dainuoti lietuviškas dainas. Visas ugdymo procesas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvoje, skirtumas tik tas, kad ugdymas yra labiau individualizuotas.
Norint dirbti mokykloje reikia turėti tam tikrą išsilavinimą, diplomus, t. y. reikia kaupti medžiagą apie save, įrodančią, kad esi tinkamas šiam darbui. Mokytojai mokykloje yra visi lietuviai. Įdomu tai, kad ši mokykla įžiebia vaikams tautiškumo jausmą: mes švenčiame Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, visada paminime svarbiausias lietuviškas šventes. Vyksta šv. Kalėdų, šv. Velykų, Mamyčių šventės, per kurias vaikai deklamuoja eilėraščius, šoka įvairius šokius, vaidina.
Man širdį glosto tai, kad tėvai, kurioje šalyje begyventų, nori savo vaikus vesti į lietuviškas mokyklėles, stengiasi supažindinti su lietuviška kultūra (nors, pavyzdžiui, mūsų mokykla yra privati ir mokama).
– Kuo skiriasi gyvenimas Londone nuo gyvenimo Šiauliuose?
– Gyvenimas skiriasi tuo, kad Londone yra didesnės galimybės kilti karjeros laiptais, būti pastebėtam. Kiekviename darbe, kur bedirbtum, tau yra suteikiama galimybė daug ko išmokti, realizuoti save kaip asmenybę.
Londone gyvena įvairių tautų žmonės, kurie savo kultūrą gali „įdiegti“ čia. Žmonės čia malonūs, mandagūs ir paslaugūs. Jei paprašysi pagalbos, neatsisakys padėti. Čia nesijaučiu, kad esu svetur, nes vos ne kiekviename rajone galima išvysti lietuvišką parduotuvę, lietuviškų kavinių, restoranų ir mūsų tautiečių, kurių čia tikrai yra daug.
Pragyvenimas Londone labai priklauso nuo daugelio dalykų. Londone brangiausiai kainuoja nuoma ir kelionė iki darbo. Maistas, pramoninės prekės nėra brangios. Čia alga mokama kiekvieną savaitę, skirtingai negu Lietuvoje, tačiau kiekvieną savaitę reikia mokėti ir už buto nuomą, kelionės bilietą.
– Kaip pavyksta visur suspėti, suderinti mokslus ir darbą? Kada planuojate artimiausiu metu atvykti į Lietuvą?
– Suderinti mokslus ir darbą įmanoma, tačiau tai labai daug kainuoja, turiu omenyje bemieges naktis, stresą, jaudulį. Būna gerų dienų, būna blogų, bet reikia tikėti savimi, žinoti, ko nori.
Norėdama visur suspėti, aš pasidarau darbų sąrašą – ką turiu per dieną atlikti. Šis metodas labai veiksmingas.
Į Šiaulius atvykstu dukart per metus, už dėstytojų skirtas užduotis stengiuosi atsiskaityti internetu. Planuoju gegužės mėnesį atvykti į Lietuvą.
