– Pasidalinkite savo patirtimi – su kokia studentų priėmimo ir rūpybos sistema jums teko susidurti studijuojant Anglijoje?
– Anglijoje, kaip ir JAV, yra suformuota nacionalinė studentų paramos sistema – Student Loan Company, kuri yra atsakinga už studentų finansinę rūpybą.
Ši įstaiga administruoja studijų paskolas – jas teikia su mažomis palūkanomis bei nustato paskolos grąžinimo terminus bei sąlygas. Iki šiol yra išlikusi tokia sistema: jeigu Anglijoje pabaigus universitetines studijas negauni atitinkamo mėnesinio uždarbio, paskolos grąžinti nereikia.
Patys universitetai taip pat išduoda negrąžintinas paskolas (angl. grants). Jeigu esi dirbantis studentas, tau gali būti skiriama paramos paskola (angl. Maintenance Grant). Lygiai taip pat kai kurie universitetai suteikia ir studijų stipendija, kurią dažniausiai administruoja patys universitetų fakultetai, kurie turi įsteigtas stipendijas, galinčias padengti dalį sumos ar net visą studijų kainą.
Taigi, kadangi studentų finansine puse rūpinasi tiek universitetas, tiek ir nacionaliniu lygiu įkurta įstaiga, tai galimybių pasirūpinti stipendijomis ar studijų paskolomis tikrai yra.
Galiausiai, turbūt retas Anglijos universitetas neturi studentų biuro (angl. students office), kuris rūpinasi studento apgyvendinimu ir integracija, t. y. suteikia bendrabučius ar gyvenamąsias patalpas bei suteikia visą reikalingą informaciją naujai atvykusiam studentui.
Studentų finansine puse rūpinasi tiek universitetas, tiek ir nacionaliniu lygiu įkurta įstaiga.
Man teko susidurti ne tik su vietos, bet ir su tarptautiniu studentų biuru, kuris vykdė studentų, atvykusių iš kitų šalių, priežiūrą pirmą studijų metų mėnesį. Paprastai šis biuras numato konkretų asmenį, kuris padeda studentui prisiregistruoti gyvenamą vietą, atsidaryti sąskaitą banke ir t.t.
Kiek žinau, universiteto biurai sprendžia ne tik formalias integracines problemas, bet ir neformalias. Tarkime, kai kuriuos mano pažįstamus iš Kinijos studijų pradžioje labai kankino namų ilgesys, ir jie kreipėsi į tarptautinį studentų biurą, kuris juos suvedė su kitais tame pačiame miestelyje gyvenančiais studentais iš Kinijos, kad šie galėtų pasidalinti savo patirtimi ir t.t. Tokia pagalba labai naudinga.
– Kaip yra formuojama universiteto bendruomenė?
– Iš esmės visa socialinė integracija universiteto erdvėje vyksta per asociacijas, kurias įsteigia universitetai ar patys studentai. Asociacijų gali būti pačių įvairiausių – nuo bendrą studijų kryptį vienijančių iki bendrą hobį ar laisvalaikį buriančių bendruomenių.
Kaip, pavyzdžiui, Teisės fakultetas, kuriame aš mokiausi, turėjo Teisės asociaciją, kuri spręsdavo visiems teisės fakultete studentams kylančius klausimus, organizuodavo socialinius susirinkimus, kartą per metus organizuodavo vakarienę, kurios metu būdavo susitinkama su Teisės fakulteto dėstytojais ir teisinės profesijos atstovais.
Taip pat yra daugybė sporto asociacijų, prie kurių gali jungtis turėdamas hobį ar tiesiog norėdamas save išbandyti naujoje srityje. Tarkime, ten, kur aš gyvenau (red. Rytų Jorkšyro regione), vietovės nėra kalnuotos, tačiau buvo įsteigta kalnalipių asociacija, kuri organizuodavo išvykas į kitus regionus.
Galiausiai, pačiame universitete, kuriame mokiausi, buvo keletas barų ir klubų, todėl net ir universiteto viduje buvo galima gyventi naktinį gyvenimą. Čia visada galėdavai susitikti su studentais iš visų fakultetų.
Integracija universiteto erdvėje vyksta per asociacijas, kurias įsteigia universitetai ar patys studentai.
– Ar sunku buvo susirasti dominančią studentų asociaciją? Kur jų ieškoti?
– Keletą kartų per metus visuose universitetuose vyksta asociacijų mugės, kur gali susipažinti su jų atstovais, užsirašyti, tapti tos asociacijos nariu. Jeigu patinkančios asociacijos atrasti nepavyksta, ją nesunkiai galima įkurti patiems: tereikia turėti demokratiniu būdu išrinktą asociacijos pirmininką, sekretorių ir iždininką.
– Galbūt pačiam teko dalyvauti kokioje nors asociacijoje?
– Taip, buvau tiek Teisės fakulteto asociacijos nariu, tiek Teisės fakulteto laikraščio redaktoriumi. Taip pat teko pirmininkauti to paties fakulteto studentų-akademikų forumui, kuriame administraciniame lygyje atstovavau fakulteto studentus.
Galiausiai, su keletu bendraminčių studentų įkūrėme debatų klubą, kurį pristatėme kaip galimybę studentams tobulinti viešo kalbėjo įgūdžius, išmokti skirtingų pasaulyje naudojamų debatų formatų. Tai suteikė mums galimybę organizuoti viešo kalbėjimo mokymus, debatų konkursus ir t.t.
Be to, kiekvienais studijų metais vis prisijungdavau prie skirtingos asociacijos, kas mane tuo metu domindavo. Tarkime, buvau ir šokių asociacijos, kurioje buvo galima mokytis šokti, nariu, ir buvau trumpam prisijungęs prie kalnalipių asociacijos.
Aišku, tų asociacijų yra tūkstančiai, čia atrodo visos labai tikslingos, bet buvo ir tokia asociacija, kuri vadinosi „Trečiadienio kokteilio asociacija“, kurios nariai susitikdavau trečiadieniais ir eidavo į kokį kokteilių barą gerti kokteilių. Aišku, ta asociacija lygiai taip pat turėjo savo prezidentą, sekretorių ir iždininką... Bet ką jie ten tiksliai darydavo ar svarstydavo, taip tiksliai ir neišsiaiškinau (juokiasi).
Tos užklasinės veiklos Anglijoje tikrai yra nemažai, ir nereikia ieškoti, ką veikti, arba kur susirasti socialinį ratą, kurio dalimi galėtum būti.
– Kodėl nusprendėte tolesnes magistro studijas tęsti Olandijoje?
– Na, čia gal jau mano konkreti specifika, jog Anglijoje su mano specifine studijų sritimi tai buvo 2 pasirinkimai – arba tapti teisininku (angl. barrister, solicitor), arba eiti į politikos mokslus, kurių gilesnė specializacija buvo koncentruota į anglosaksinių valstybių politiką.
Kadangi labiau domėjausi ES politine ir teisine sistema, o Anglijoje pastaruoju metu vyrauja euroskepticizmas, tai sunkiau buvo atrasti tokias magistro studijas, kokių norėjau.
Geriausiai įvertinami universitetai, susieti su ES studijomis, buvo Mastrichto universitetas Olandijoje ir Europos koledžas Belgijoje (Briugėje). Labai norėjau įstoti į vieną iš jų, ir mane priėmė Mastrichtas.
– Papasakokite apie studijas Olandijoje ir šalies studijų sistemą – ar ji skiriasi nuo britiškos?
– Panaši sistema egzistuoja ir Olandijoje – galima gauti ir tam tikras stipendijas, ir paskolas. Vėlgi, jeigu dirbti, valstybė suteikia papildomai pinigų. Galiausiai, čia ir mokslai yra pigesni – jeigu Anglijoje mokslas šiandien gali kainuoti iki 9 tūkst. svaro sterlingų per metus, tai Nyderlanduose – iki 1500 eurų. Studijų kainą taip pat galima pasidengti universiteto teikiama stipendija arba valstybės išduodama paskola.
Kalbant apie studijų kokybę, tai ji buvo nuostabi, ko aš ir tikėjausi, rinkdamasis magistro studijas. Jeigu Anglijoje turėjau tokius dėstytojus, kaip Tony'io Blairo patarėjas Patrickas Brikinshaw ar Pakistano diplomatas Niazas Shahas, tai čia buvo surinkti akademikai-praktikai. Pavyzdžiui, mokėmės tarptautinę Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) teisę, ir mums dėstė vienas iš JTO Teismo teisėjų – Peteris Van den Bosschas.
Jeigu Anglijoje mokslas šiandien gali kainuoti iki 9 tūkst svarų sterlingų per metus, tai Nyderlanduose – iki 1500 eurų.
Kitas dėstytojas, kuris dėstė Europos nuosavybės teisę, buvo visų Olandijos notarų atstovas ir pasižymėjęs akademikas Sjefas van Erpas, kurį galiausiai ir pasirinkau savo magistrinio darbo vadovu. Iš tikrųjų, ko ne kiekvienas dėstytojas, su kuriuo teko susidurti, buvo labai aukšto lygio akademikas ir praktikas.
Tiesa, susirasti gyvenamąją vietą Olandijoje buvo kiek sunkiau nei Anglijoje. Pats universitetas nelabai rūpinosi studentų apgyvendinimu, ir nors ir buvo tam tikri bendrabučiai, bet jie buvo praktiškai prie pat Belgijos sienos. Aišku, Mastrichtas yra kokie 5 km nuo Belgijos, tai nieko nuostabaus... (juokiasi)
– Kaip tuomet ieškojote gyvenamosios vietos?
– Ieškojau žmonių, kurie ieško gyvenamosios vietos, su kuriais galėtume kartu išsinuomoti butą. Taip įsikrausčiau pas draugus, su kuriais susipažinau per kažkokį lauko barbekiu.
Tiesa, turėjau ir tokią neordinarią patirtį – paskutiniais studijų mėnesiais gyvenau skvote [red. pastato savininkų apleistos patalpos], kas Olandijoje tuo metu buvo populiaru, kadangi mieste buvo daug apleistų pastatų, kuriuose apsigyvendavo studentų bendruomenės, ir niekas tam neprieštaraudavo.
– Ar ir Olandijoje aktyviai dalyvavote socialiniame universiteto gyvenime?
– Bendruomenių ir asociacijų Olandijoje buvo kiek mažiau ar jos nebuvo tokios populiarios. Aišku, aš jau ir pats tiek daug neieškojau, kadangi jau magistro studijų metais mane domino skirtingi dalykai nei pačiais pirmais universiteto metais.
Tačiau buvau universiteto tinklinio komandos nariu, nors patekti ten buvo nelengva – reikėjo ilgai aiškintis, kur prisiregistruoti ir t.t., ir man atėjus žmonės stebėjosi, jog nesu olandas (juokiasi).
– Trečioji šalis, kurioje teko jums mokytis – Prancūzija. Kaip ten patekote ir kokie įspūdžiai?
– Į Prancūziją išvykau pasinaudodamas Erasmus studijų programa (kurios dalyviams padengiama tiek studijų, tiek pragyvenimo kaina) išvažiuoti į kitą šalį, ką visiems labai rekomenduočiau. Metus mokiausi Grenoblio universitete, kur vėlgi teko susipažinti su kitokia universiteto sistema, kuri mane maloniai nustebino.
Jeigu reiktų rinktis šalį, kuri labiausiai rūpinasi savo studentais, tai sakyčiau, jog tai būtų Prancūzija – tiek iš stipendijų pusės, tiek iš bendrabučio suteikimo pusės, tiek iš to, kad universiteto teritorijoje yra restoranai, kuriuose labai pigiai gali papietauti ir pavakarieniauti.
Jeigu reiktų rinktis šalį, kuri labiausiai rūpinasi savo studentais, tai sakyčiau, jog tai būtų Prancūzija.
Taip pat nustebau, jog sportas yra labai populiarus Prancūzijoje. Būna sporto mugių diena, ir visi studentai suguža, nes jos metu organizuojamos visokios skirtingos veiklos, pavyzdžiui, šokinėjimas su parašiutu nuo kalnų, kas, net keista, jog yra leidžiama universitete. Palyginimui, jeigu Anglijoje buvo dvi universiteto tinklinio komandos, tai Prancūzijoje buvo arti 10.
– Po studijų įvairiose ES šalyse grįžote į Lietuvą. Dalį skaitytojų, veikiausiai, intriguotų, kodėl grįžote ir kaip sekėsi čia integruotis?
– Grįžau į Lietuvą, nes išvažiavau iš Lietuvos dar 10-oje klasėje, ir visada planavau baigęs studijas grįžti į Lietuvą, tad savo pažadą tesėjau.
Integracijos procesas, pripažinsiu, buvo ilgas ir keistas. Kiekvieną kartą persikrausčius į naują šalį žmones ištinka šioks toks kultūrinis šokas – reikia priprasti prie vietinių papročių ir tradicijų, virtuvės, prie bendravimo manieros ir bendros šalies atmosferos. Buvo įdomu, kad po studijų sugrįžęs į Tėvynę taip pat patyriau tam tikrą kultūrinį šoką – reikėjo iš naujo priprasti prie gyvenimo Lietuvoje. Tačiau susiradau tikrai neblogą darbą, tad tas ir palengvino adaptacijos procesą.
– Kaip Lietuvos darbdaviai žiūri į užsienio universitetų diplomą?
– Tam tikros, tiek tarptautinės, tiek pažengusios Lietuvos įmonės vertina užsienio išsilavinimą, bet jas ne taip lengva surasti.
Daugiau apie studijas Lietuvoje ir užsienyje galite sužinoti š. m. vasario 4 – 6 dienomis LITEXPO parodų rūmuose vykstančioje tarptautinėje mokymosi, žinių ir karjeros planavimo parodoje „STUDIJOS 2016“.
Plačiau apie interviu minimus universitetus ir juose siūlomas studijų programas galite pasiskaityti oficialiuose universitetų puslapiuose: Halo universitetas, Mastrichto universitetas, Grenoblio universitetas.
