Tėvai privalo užpildyti prašymą į mokyklą, kuri priklauso pagal gyvenamą vietą, bet dalis jų nenori, kad vaikas čia mokytųsi. Šie tėvai dažnai renkasi privačias mokyklas, specialiąsias klases ar mokyklas.
Kiti nori, kad jų atžala mokytųsi bendrojo ugdymo(si) mokykloje, nes tiki, kad vaikas turės galimybę greičiau tobulėti ar taip rekomendavo specialistas. Ne visi tėvai pildydami prašymą žino:
- kokia tai bus mokykla, kiek joje mokosi mokinių;
- koks triukšmo lygis pertraukų metu ar kokiomis sąlygomis mokiniui reikės judėti koridoriais pertraukų metu;
- kokius mokykla turi švietimo pagalbos specialistus ir koks jų užimtumas.
Taigi norėčiau padrąsinti tėvus, susitarus dėl apsilankymo, atvykti apžiūrėti mokyklos, kurioje jų vaikas galėtų mokytis. Susipažinti su aplinka, švietimo pagalbos specialistais, administracija ir įvertinus realias galimybes, savo vaiko poreikius, ar net mokyklos požiūrį į įtraukųjį ugdymą, priimti sprendimą.
Žinoma yra ir kita grupė tėvų, kurie užpildo prašymą į mokyklą, pagal gyvenamąją vietą, bet nežymi, kad vaikas turi specialiuosius ugdymosi poreikius neprisegdami tai įrodančių dokumentų. Kartais taip įvyksta, nes tėvai darželyje nenorėjo pripažinti auklėtojos pastebėtų vaiko sunkumų ir tikėjosi, kad mokykloje viskas bus kitaip.
Jie mano, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoje buvo nepalanki aplinka, tokio elgesio išmoko iš kitų vaikų, auklėtojos elgesys darė neigiamą įtaką, turi baimę, kad vaikas mokykloje iškart įgaus etiketę ar yra girdėję įvairių mitų. O mitų išgirstu pačių įvairiausių:
- pedagogai kitaip žiūrės į mano vaiką ar visai juo nesirūpins, nemokys, „nurašys“;
- jo ateitis jau aiški, negalės nieko dirbti ar įgyti aukštojo mokslo ir pan.;
- nieko nedarys pats, netaps savarankišku.
Mano nuomone, tėvus ir vėl nuramintų apsilankymas mokykloje dar iki priėmimo patvirtinimo. Tėvai galėtų pastebėti, pasikalbėti, sužinoti, pasiklausti, numalšinti nerimą ar net pamatyti savo vaiko būseną aplankytoje mokykloje.
Pirmajam priėmimo etapui pasibaigus, tėvai pasirašo sutartį su mokykla, o mokyklos suformuota priėmimo komisija, pagal turimus duomenis ir dokumentus, mokinius ima skirstyti į klases. Sunkiausias darbas yra sugrupuoti pirmokus, nes pateikiamas tik asmens dokumentas ir darželio auklėtojos parengtas aprašas, kuris ne visuomet būna išsamus.
Taigi tik rugsėjo pirmąją į klases susirinkus mokiniams pradeda aiškėti, kokios klasės susiformavo, jei tėvai nuslėpė dokumentus, apie vaiko turimus specialiuosius ugdymosi poreikius.
O kas dažniausiai nutinka jeigu nežinome, kad vaikui reikia pagalbos? Laikui bėgant klasės mokinių tėvai ima šurmuliuoti, kad vaikai nelengvi susirinko, mokytojai sunku visus suvaldyti, yra mokinių, kurių elgesys atrodo sudėtingas, daliai jų reikia daug individualios pagalbos.
Dažnai mokinių tėvai pyksta, kad jų vaikas atėjo jau skaitantis, rašantis ir tokioje chaotiškoje klasėje jam darosi nuobodu, sunku susikaupti, netobulėja taip, kaip jie norėtų ar pan. Taigi būtų daug paprasčiau, jeigu tėvai neslėptų vaiko patiriamų sunkumų ir mokykla galėtų tinkamai paskirstyti juos klasėse, teikti švietimo pagalbos specialistų pagalbą nuo pat pirmųjų dienų bei pedagogams pateiktų išsamias rekomendacijas.
