Spalio viduryje mokslininkė lankėsi Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), ir skaitė pagrindinį pranešimą tarptautinėje konferencijoje „QS in Conversation“, kuri buvo skirta intensyvioms diskusijoms apie aukštąjį mokslą ir jo ateitį. Pirmą kartą Baltijos šalyse suorganizuotoje konferencijoje susibūrė viso pasaulio mokslininkai, sprendimų priėmėjai, garsiausių tarptautinių leidinių redaktoriai, žurnalistai, rašoma universiteto pranešime spaudai.
Prof. Cathia Jenainati daugiau nei du dešimtmečius dirbo prestižiniame Voriko universitete (University of Warwick, D. Britanija) – čia prieš ketverius metus ji įkūrė Pasaulinės tvariosios plėtros katedrą. Joje vykdomos studijos remiasi taip vadinamu probleminiu mokymusi (angl. problem-based learning): studentai mokosi per praktinę patirtį, aktyviai ieškodami konkrečių problemų sprendimų realiame pasaulyje, o ne auditorijoje.
Anot prof. C. Jenainati, šios katedros studentai vykdo tyrimus, remdamiesi realiais Jungtinių Tautų, Pasaulio ekonomikos forumo ir kitų organizacijų pavyzdžiais, o iškilus klausimams gali konsultuotis su atskirų sričių ekspertais universitete. Tačiau gyvi susitikimai vyksta retai – su dėstytojais bendraujama internetu.
„Mes visiškai pakeitėme studijų programas – studentai mokosi mieste, muziejuose, ligoninėse, oro uoste ir t. t. Programos yra skirtos konkrečioms sritims, pavyzdžiui, ekonomikai, istorijai, politikos mokslams. Studentai išeina ir sąveikauja su miesto erdvėmis. Sukūrėme programėlę, kurioje yra didžioji dalis mokymosi turinio. Nuostabu yra tai, kad mokydamiesi studentai prisiliečia prie realaus pasaulio – pavyzdžiui, vykdydami apklausas, rinkdami duomenis“, – pasakoja mokslininkė.
Probleminis mokymasis yra itin populiarus Europoje – šiuo principu paremtos studijos vykdomos Danijoje, Nyderlanduose, D. Britanijoje, Airijoje.
Vietoje auditorijų – visas pasaulis kaip gyva laboratorija
Ekspertės teigimu, šiandieninių pedagogų pagrindinė misija turėtų būti ne kalbėjimas auditorijose ar klasėse, o siekis išvesti besimokančiuosius į gyvenimą – C. Jenainati neslepia svajojanti, kad netolimoje ateityje universitetuose turėtų visai nebelikti auditorijų, o studentai į visą juos supančią aplinką žiūrėtų kaip į gyvą laboratoriją.
„Aš nebegaliu dėstyti auditorijoje, manęs tai visai neįkvepia. Universitete, kuriame dirbau anksčiau, visos sienos buvo baltos, tai buvo lyg kalėjimas. Na, jie ketino jas perdažyti, klausė psichologų, kokia spalva geriausia. Bet tiesa ta, kad studentai jų nenori apskritai. Lankomumas krenta – bet ne dėl videopaskaitų, o dėl to, kad žmonėms nuobodu sėdėti auditorijoje“, – tikina tyrėja.
Iniciatyvą kardinaliai keisti studijų programas Voriko universitete paskatino pasaulinės tendencijos – daugiau nei pusė iš visų 3 milijardų interneto vartotojų prie globalinio tinklo prisijungia naudodamiesi mobiliaisiais telefonais. Tą akivaizdžiai jaučia ir viso pasaulio dėstytojai, matantys kuo gyvena jų studentai.
Svarbiausia švietime – orumas, empatija ir kitos humanistinės vertybės
Vytauto Didžiojo universitete apsilankiusi ekspertė Cathia Jenainati sako, jog šiandien švietimą reikėtų organizuoti atsižvelgiant, visų pirma, į humanistines vertybes, tokias kaip rūpestingumas, empatija, orumas, klestėjimas ir teisingumas. Jos teigimu, tai ypač svarbu kalbant apie mobilumo programas, tokias kaip „Erasmus“, kurios leidžia studentams lankytis užsienio universitetuose ir susidurti su svetimomis kultūromis.
C. Jenainati turėjo galimybę tiesiogiai susidurti su svetima kultūra – prieš tris savaites ji pradėjo dėstyti Libano amerikietiškajame universitete (LAU) ir susipažino su arabų pasaulio ypatumais. Šis universitetas buvo įsteigtas Niujorko valstybinio universiteto iniciatyva – jame suteikiamas išsilavinimas remiasi laisvųjų menų principais. Tačiau pačioje šalyje laisvės labai trūksta.
„Esu pasibaisėjusi, įskaudinta ir išgąsdinta to, kokiu mastu visuomeninės struktūros gali atskirti ir nužmoginti kitus. Turime skatinti studentus pastebėti marginalizacijos atvejus, vietas, kur dar veikia luomų sistema, vergija, pabėgėliai išgyvena atskirtį, žmonės diskriminuojami rasiniu, lytiniu pagrindu ir taip toliau. Orumas atveria kelią žmogaus teisių puoselėjimui. Iš kitos pusės, mobilumo programos turi leisti studentams pamatyti pasaulį kito akimis – kad jie pasistengtų suprasti, kaip mąsto kiti, išmoktų būti empatiški ir nebūtų tik turistai, apsilankę kitoje šalyje“, – sako mokslininkė.
Pasak švietimo ekspertės, svarbu, kad mainų programoms vyriausybė skirtų pakankamai lėšų – tačiau tuo pačiu verta parodyti studentams, jog tai yra galimybė pasitobulinti, į kurią verta investuoti ir patiems, ugdyti savo verslumą. „Didžiojoje Britanijoje studentai turi sunkiai dirbti, kad surinktų lėšas keliavimui. Tai ne tik ugdo charakterį, bet ir naudinga visuomenei. Mobilumas neturėtų būti toks, kad valstybė tik duoda stipendiją, tu išvyksti į Indoneziją, pasimėgauji vietiniu maistu, oru, šalies įvairove ir grįžti namo“, – teigia C. Jenainati.
Laisvam keliavimui po pasaulį – studento pasas
Studentų keliavimui pagal mainų programas neretai sukliudo biurokratija – pavyzdžiui, pasas, kuris ir nulemia, ar jaunuoliui bus leista išvykti, ar ne. Šiuo atžvilgiu britų mokslininkė išskyrė ES pranašumą – bendrijos šalyse narėse galima keliauti gerokai laisviau, nei kai kuriuose kituose kraštuose.
„Kokia prasmė kalbėti apie humanistines vertybes ir rūpestingumą, kai tenka tris dienas stovėti eilėje prie ambasados, tada sumokėti 700 JAV dolerių už vizą savaitei, vien tam, kad galėtum sudalyvauti konferencijoje? Manau, kad turėtume kažką daryti, kad jaunas žmogus visur turėtų teisę į mobilumą. Kodėl nesukūrus studento paso, kuris leistų jam pasiekti pasaulį? Kas imtųsi šios iniciatyvos ir paremtų studentus? Negalima ignoruoti galios, kurią turi pasas, tai esminė kliūtis mobilumui“, – tikina Libano amerikietiškojo universiteto atstovė.
Prof. C. Jenainati prisimena, kaip Voriko universitete net pusantrų metų buvo planuojamas įspūdingas kursas, skirtas tvariosios plėtros principams. Studentai būtų keliavę į Indoneziją, prie Tobos ežero, kur būtų gilinęsi į regiono istoriją, geografiją, vietos gyventojų kasdienybę. Tačiau kartais sukliudo detalės – tą kartą nepavyko gauti saugumo pažymos, kuri studentams būtų leidusi pasiekti ežerą keltu.
Anot mokslininkės, bendradarbiavimą kartais pernelyg apriboja valdžios struktūros, ypač švietime. Profesorė, dėstanti laisvųjų menų studijas vykdančiame universitete, sako, jog studentų mobilumo programos, ir universitetų bendradarbiavimas apskritai, turėtų labiausiai atsiremti būtent į liberalaus mąstymo vertybes, o ne į politinius ar ekonominius pagrindus.
„Aukštajame moksle dirbu 25 metus, bet esu tikra, kad yra daug kitų rektorių, prorektorių ar dekanų, kurie dirba ilgiau už mane ir kurie klauso, jei kažkas kviečia bendradarbiauti su vienu ar kitu universitetu, nes jis gavo finansavimą arba turi gerą vardą. Galbūt toks bendradarbiavimas irgi veikia. Bet aš manau, kad tam, kad ryšiai būtų prasmingi ir sėkmingi, reikalinga, kad jie būtų grįsti humanistine tradicija“, – įsitikinusi prof. Cathia Jenainati.
Mokslininkė Vytauto Didžiojo universitete lankosi dažnai – kalbėdama profesorė pasidžiaugė, kad čia ji jaučiasi kaip namuose. Praėjusiais metais C. Jenainati kartu su kolegomis iš Voriko universiteto vedė mokymus VDU dėstytojams.
