Mokytojo vaidmuo: griežtas, bet empatiškas
A.Landsbergienė pabrėžia, jog siekiant sumažinti patyčių mastą mokykloje, joje turėtų egzistuoti saugi aplinka. Tai reiškia, kad mokinys, vaikas jaustųsi galintis bet kuriam suaugusiajam pasipasakoti, jei iš jo tyčiojamasi arba pastebėjo bendraklasį taip elgiantis.
Yra visiškai normalu, kad mažas vaikas jaučia pavydą, kai tėvai skiria daugiau dėmesio broliukui. Bet visiškai netoleruotina, jei tu dėl tos priežasties trenki kastuvėliu broliukui per galvą.
„Dažnai kartoju, kad už vaiko ir suaugusiojo santykį atsakingas ne vaikas. Pažiūrėkime į šeimos pavyzdį: tie seneliai, kurie leidžia daug laiko su vaiku, myli ne tik per Velykas ir Kalėdas, išklauso – jie ir turi stipresnį ryšį su juo. Ryšys kuriamas per nuolatinį buvimą kartu, rūpinimąsi. Taip pat ir su mokytojais: jei vaikas pajunta, kad mokytojas jį gerbia – tuomet atsiranda ir emociškai saugi aplinka“, – sako A. Landsbergienė.
Pašnekovės nuomone, vaikas turi jausti, kad mokytojas yra teisingas, kad prieis, jei pamatys jį verkiantį. Žinoma, mokytojui sunku pastebėti kaip jaučiasi vienas iš 28 vaikų, tačiau jei jis dažniausiai pastebi, dažniausiai paklausia, kas negerai, galima teigti, kad klasėje sukurta saugi aplinka. Užsienio šalyse mokytojams netgi patariama žymėtis, su kuriais vaikais bendravo per dieną, pakalbinti tą, su kuriuo nebendravo jau kelias dienas. Taip pat, pasak A.Landsbergienės, svarbu turėti aiškias taisykles, nusistatyti aiškias pasekmes už netinkamą elgesį.
„Mokytojas gali būti ir griežtas, tačiau pamatęs, kad vaikui šiandien bloga diena, jis, pavyzdžiui, susipyko su tėvais, sakyti: „Tiek to, nusiramink, atsiskaitysi kitą kartą“, – sakė pašnekovė.
Emocinis ugdymas gali efektyviai spręsti patyčių problemą
A.Landsbergienė yra įsitikinusi, kad kai pedagogai įgaus socialinio ir emocinio ugdymo įgūdžių, pradės juos taikyti praktikoje, tai neabejotinai mažins egzistuojančią patyčių problemą.
„Manau, su patyčiomis yra tas pats, kas ir su ligų prevencija: net neįmanoma palyginti, kiek labiau apsimoka investuoti į prevenciją, nei į esamos ligos gydymą. Lygiai taip pat kai mes kalbame apie emociškai nebrandžias visuomenes (o mes Lietuvoje, deja, esame tokia visuomenė), labiausiai apsimokanti investicija yra į kuo jaunesnį vaiką. Jį ugdyti reikia tuomet, kai formuojasi jo vertybinis „stuburas“, visa jo vertybių sistema ir emocinis intelektas. Būtent ikimokykliniame ir pradiniame amžiuje“, – kalbėjo A.Landsbergienė.
Jos nuomone, su 9-10 metų vaikais svarbiausia kalbėti apie santykius, kad konfliktus mes sprendžiame ne kumščiais, o žodžiais. Svarbu pabrėžti, kad visos emocijos yra geros – nes jos yra mūsų. Svarbiausia – kaip mes elgiamės, jausdami tas emocijas.
„Yra visiškai normalu, kad mažas vaikas jaučia pavydą, kai tėvai skiria daugiau dėmesio naujagimiui broliukui. Bet visiškai netoleruotina, jei tu dėl tos priežasties trenki kastuvėliu broliukui per galvą, – palyginimą pateikia A.Landsbergienė. – Emocijos pačios savaime nėra blogos. Tačiau mūsų elgesys jaučiant vieną ar kitą emociją gali būti tinkamas arba ne.“
Edukologės teigimu, kalbantis 4-5 metų vaikas jau turėtų gebėti įvardyti savo emociją: „Aš piktas!“ Kodėl? „Nes noriu, kad tu pabūtum su manimi, o ne su broliuku.“ Kita vertus, to nemoka ne tik vaikai, bet ir kai kurie suaugusieji. Įvardinus emociją galima pradėti konstruktyviai spręsti situaciją.
Auksinė taisyklė: juokinga tada, kai juokiasi visi
Mokant vaikus apie kitų jaučiamas emocijas, galioja paprastos taisyklės.
Pasitaiko, kad ateina darželinukas ir sako: „Ji su manimi nedraugauja.“ Tada klausiame: „Kodėl tu taip manai?“. „Nes nežaidžia“- „O ar siūlei kartu pažaisti?“. „Ne“. Na, tuomet tai – tavo nuomonė, o ne faktas.
„Visos socialinio emocinio ugdymo programos pabrėžia, kad juokinga – tik tada, kai juokiasi visi. Kai visi juokiasi, o vienas pradeda verkti, tikrai atsiras vienas ar du vaikai, kurie sakys: „Oi, palaukite – stop, stop, jam nemalonu!“, – vieną iš pavyzdžių įvardijo pašnekovė.
Pasak jos, labai svarbu, kad vaikas galėtų pasakyti, kaip jis jaučiasi, ir būtų išgirstas. Tėvams taip pat reikėtų nuolat domėtis, kas dedasi mokykloje, kokie vaiko santykiai su bendramoksliais. A.Landsbergienė yra susidūrusi su situacijomis, kai tėvai gerą pusmetį nekreipia dėmesio į tai, kas vyksta mokykloje, o tada atskuba susirūpinę: „Iš jo jau keturis mėnesius tyčiojamasi!“ Edukologė akcentuoja, jog aiškintis, kalbėti su vaiku reikia jau po pirmojo konflikto ir jis turi nuolat jausti, kad suaugusieji dometųsi situacija mokykloje. Svarbu, kad vaikas turėtų savo mėgstamą veiklą, bendraminčių.
„Tie dalykai labai augina pasitikėjimą savimi. Tuomet nebereikia savo savivertės kelti tyčiojantis iš kitų“, – sakė pašnekovė.
Su vaiku, kuris tyčiojosi, taip pat reikia pagarbiai bendrauti – jo elgesys rodo, kad jam taip pat reikia pagalbos.
Viena iš socialinio bei emocinio ugdymo temų – mokymasis draugauti ir atskirti faktą nuo nuomonės. „Pasitaiko, kad ateina darželinukas ir sako: „Ji su manimi nedraugauja.“ Tada klausiame: „Kodėl tu taip manai?“. „Nes nežaidžia“- „O ar siūlei kartu pažaisti?“. „Ne“. Na, tuomet tai – tavo nuomonė, o ne faktas“, – šypsosi A.Landsbergienė. Šią situaciją ji palygino su suaugusiųjų gyvenimu: juk patys ne visuomet vykstame pas draugus tą pačią dieną, kai jie pasiūlo. Taigi, pasiūlymas pažaisti vėliau, nereiškia atsisakymo draugauti. Dar labiau stebina tėvų prašymai pedagogui: „Pasakykite, kad ji su mūsų dukra/sūnumi draugautų.“
„Manau, visi nuo pat ankstyvos vaikystės turime mokytis, kad draugystė yra daug gilesnis, ilgiau kuriamas ryšys ir nebūna taip, kad tik trept kojele – ir jau draugai“, – juokiasi A.Landsbergienė.
Patyčios – iš ko jų išmoksta vaikai?
Grįžtant prie patyčių temos ji ragina atkreipti dėmesį į mažus kasdienius nutikimus, kurie vaikams sufleruoja: „Tyčiotis yra normalu.“ Tai – akių vartymas, vaiko ar kitų suaugusiųjų pašiepimas, tyčiojimasis iš nepatinkančių visuomenės veikėjų, šou verslo atstovų.
„Jei tai darote šalia vaikų, apie kokią pagarbą galime kalbėti? Vaikai mokosi tik iš mūsų pavyzdžio. Juos moko ne teorija, o praktika. Ir tai galioja visiems atvejams: jei kalbi apie pilietiškumą – pats turi būti pilietiškas. Apie atsakomybę? Pats turi būti atsakingas! Pavyzdžiui, mokytoja sako: „Būtinai padarykite namų darbus!“ Ir vėliau jų neištaiso, nepatikrina. Vaikai galvoja: tai kodėl aš tada vakare iki vėlumos sėdėjau, rašiau, sprendžiau?!“ O mokytoja: „Neturėjau kada patikrinti.“ – sako A.Landsbergienė.
Edukologė pasidalino dar viena ją pribloškusia istorija. Kartą žinodama apie patyčių atvejį garsioje sostinės mokykloje, ji mokylos direktoriaus renginyje, pasiteiravo: „O kaip jūs elgiatės savo mokykloje, kai susiduriate su patyčiomis?“
„Jis atsakė: „Mes – puiki mokykla, esame mokyklų reitingų penketuke. Patyčių problemos mūsų mokykloje nėra.“ Jūs juokaujate? Visose mokyklose būna patyčių! Nes konfliktai yra normali vaiko raidos stadija, o konfliktai labai lengvai virsta patyčiomis. Nepilnamečiai dar nežino tokio dalyko, kaip politinis korektiškuma, jų savivertė yra nepakankama, todėl jie bando ją pakelti žemindami kitą – ir taip toliau. Yra begalė priežasčių“, – sakė A.Landsbergienė.
Būtent todėl nuostabioje, puikiai bendraujančioje klasėje patyčios gali įsiplieksti per akimirką. „Gyvenimas – kaip zebras. Vieną akimirką viskas gali eitis kaip per sviestą, kitą – turėsi spręsti patyčių problemą. Ir sakyti, kad mokykloje nėra patyčių – atleiskite, bet tai jau yra pasityčiojimas“, – pribloškusį pokalbį prisiminė A.Landsbergienė.
Jos teigimu, patyčios vyksta visur, kur vaikai susiburia į krūvą. Vienintelis skirtumas tarp mokyklų: ką jos daro, kai pastebi patyčių atvejus?
„Mes taip pat su tuo susiduriame. Tačiau siunčiame labai aiškią žinutę, kad to netoleruosime, kad tai yra nepriimtina. Tyrimai rodo, kad toks elgesys per ilgesnį laiko periodą (ne per savaitę ir ne per dvi) sustabdo patyčias“, – sakė pašnekovė.
Pagalbos reikia ir skriaudėjui
Pasak jos, vaikus reikia skatinti pastebėjus patyčias ar jas patyrus – kreiptis į suaugusįjį. Vaikas taip pat turi žinoti, kad dėl to nenukentės. Su vaiku, kuris tyčiojosi, taip pat reikia pagarbiai bendrauti – jo elgesys rodo, kad jam taip pat reikia pagalbos.
„Klausimas: kodėl tu taip elgiesi? Ir mes, suaugusieji, turime padėti vaikui atsakyti į šį klausimą, prisikasti iki tokio elgesio priežasčių“, – kalbėjo A.Landsbergienė.
Patyčių atveju reikia suteikti psichologinę pagalbą abiems vaikams, o tėvams – išlaikyti ramybę. Vaikai turi matyti, kad suaugusieji situaciją kontroliuoja.
„Kai į mokyklą ateina vieno vaiko tėvas, papurto vieną moksleivį, tada šio tėvai atlekia – tiesiog įsivaizduokite, kokią žinutę tokiu elgesiu mes nusiunčiame savo vaikams? Tai yra baisiau negu baisu, nes toks elgesys tuomet perduodamas iš kartos į kartą“, – sakė A.Landsbergienė.
Jei vaikas atsigauna po patirtų patyčių, taip pat nederėtų klausti: „Na, tai ar šiandien jau nesityčiojo?“ Verčiau pasiteiraukite, koks buvo geriausias dalykas, šiandien nutikęs mokykloje. Užduokite pozityvius klausimus, kurie ne užčiaupia vaiką, bet padėtų jam įvertinti, kad vis tik yra ir suprantingų mokytojų, ir geranoriškų draugų. Kitos klaidos, kurias daro suaugusieji spręsdami patyčių problemą: ignoravimas arba netinkamas būdas siekiant išsiaiškinti situaciją.
„Labai dažnai suaugusieji surenka visus dalyvavusius vaikus į krūvą ir „žaidžia teismą“: „Na, tai kuris kaltas? Papasakok, ką tu darei? O tu? Juk kartais patyčios būna ir užslėptos. Reikia daug kalbėti, kad pamatytum visą situaciją“, – sako pašnekovė.
Neretai vis dar galima išgirsti iš suaugusiųjų tokių frazių, kad „patyčios užgrūdina“. Galima teigti, kad dėl visuomenės tolerancijos nederamam elgesiui patyčios mūsų kultūroje vis dar gajos.
Trečioji klaida: versti vaiką viešai (arba prie skriaudėjo), papasakoti, ką jis patyrė. A.Landsbergienė griežtai prieštarauja kalbėjimui su abiem vaikais (skriaudėju ir nukentėjusiuoju) vienu metu.
„Kartu būdami vaikai neatsivers. Jie ginsis ir, žiūrėk, gali ir antrą kartą susimušti. Būtina kalbėtis su kiekvienu atskirai. Taip pat nereikia raginti vaikų spausti vienas kitam ranką, susitaikyti. Tokiai idėjai nežinau, ką kito pasakyti, kaip tik – Ne! Tiesiog ne!“, –prieštaravo A.Landsbergienė.
Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui: rasizmo, grasinimo susidoroti, ginklo nešiojimosi (peilis taip pat priskiriamas ginklams), seksualinės prievartos arba kai vaikas yra stipriai sumuštas, reketuojamas – mokyklos atstovai turi kviesti policiją. Ir nors tai kenkia įstaigos įvaizdžiui, tokių atvejų ignoruoti tiesiog negalima.
„Vaikai – visi mokyklos moksleiviai – turi žinoti, kad tai yra labai negerai ir nebus toleruojama. O jei vaikai žino, kad vyksta reketas ir viskas pasibaigia „kalbėlėmis“ direktoriaus kabinete... Negalime kalbėti apie pilietinę visuomenę, jei jos pamatai - supuvę“, – pokalbį užbaigė A.Landsbergienė.
„Vaikų linijos“ atstovė: patyčios tęsiasi, kai suaugusieji jų nesustabdo
„Vaikų linija“ neretai sulaukia skambučių iš vaikų, patiriančių patyčias. Todėl šios organizacijos kampanijos „Be patyčių“ koordinatorės Aurelijos Šiautkulienės paklausėme, kas leidžia patyčioms mokykloje įsigalėti ir tapti nevaldomomis.
„Patyčios yra emociškai ar fiziškai stipresnio asmens tyčinis, pasikartojantis žeminantis elgesys, nukreiptas prieš silpnesnįjį. Patyčios priežasčių neturi, todėl pagrindo ar aplinkybių, kodėl jos prasideda, negalima įvardinti. Vienoje mokykloje ar klasėje galbūt tyčiojamasi iš mokinio strazdanų, kitoje tai – nė nepastebima. Tačiau svarbu, kad toks žeminantis elgesys prasideda ir tęsiasi tuomet, kai suaugusieji jo nepastebi ir nesustabdo. Kartais suaugusieji nestabdo patyčių, nes neįvertina šio smurto žalos. Neretai vis dar galima išgirsti iš suaugusiųjų tokių frazių, kad „patyčios užgrūdina“. Galima teigti, kad dėl visuomenės tolerancijos nederamam elgesiui patyčios mūsų kultūroje vis dar gajos“, – kalbėjo A. Šiautkulienė.
Jos nuomone, kovoje su patyčiomis reikalingas nuoseklus ir ilgalaikis visų suaugusiųjų darbas. Viena iš efektyvios patyčių prevencijos sąlygų – kad visi mokyklos darbuotojai vienodai reaguotų į patyčių situacijas ir jas spręstų.
„Svarbu suprasti, kad vaikai augdami mokosi, nubrėžti ribas, kaip jie gali elgtis, o koks elgesys yra netinkamas. Vaikai mokosi įvairaus elgesio, stebėdami jiems svarbius suaugusiuosius, o vėliau – bendraamžius. Jei suaugusieji patys toleruoja patyčias, jas ignoruoja ir jų nestabdo, vaikai gauna žinią, kad toks elgesys yra priimtinas – o tai trukdo bet kokiai patyčių prevencijai“, – anksčiau A.Landsbergienės išsakytas mintis patvirtino A.Šiautkulienė.
Patyčios - viena dažniausių priežasčių, kodėl vaikai ieško pagalbos
Atrodo, turėdami tiek įvairių programų ir akcijų, skirtų mažinti patyčioms, negalėtume jų ignoruoti. Tačiau, pasak A.Šiautkulienės, tai vis dar išlieka viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai ieško emocinės pagalbos skambindami į „Vaikų liniją“.
Kartu būdami vaikai neatsivers. Jie ginsis ir, žiūrėk, gali ir antrą kartą susimušti. Būtina kalbėtis su kiekvienu atskirai. Taip pat nereikia raginti vaikų spausti vienas kitam ranką, susitaikyti.
„Patyčios yra viena iš trijų dažniausiai vaikų minimų priežasčių, dėl kurių jie skambina ar rašo į „Vaikų liniją“. Neretai vaikai prisipažįsta, kad apie savo sunkumus ir išgyvenimus vengia pasakoti suaugusiems, nes bijo netinkamos jų reakcijos, nerimauja, kad suaugusieji gali ne taip suprasti, ignoruoti jų sunkumus arba nori juos apsaugoti nuo neigiamos informacijos“, – atskleidžia A.Šiautkulienė.
Taigi, suaugusiųjų palaikymas ir pagalba yra be galo svarbi. Būtina suprasti, kad vaiko negalima palikti vieno spręsti patyčių problemos, jam būtina suaugusiųjų pagalba. A.Šiautkulienė pataria išklausius vaiką kartu su juo aptarti, kokių veiksmų ir priemonių suaugusieji gali imtis, kad galėtų jam padėti. Taip pat ką pats vaikas gali padaryti, kaip sureaguoti, jei patyčios pasikartotų.
Publikacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos vaikų ir jaunimo centru.
