Prieš 25-erius metus įkurtos ir šiuo metu trijuose Lietuvos didmiesčiuose padalinius turinčios aukštosios mokyklos ateities planai ir ambicijos atima žadą, o jau įgyvendinti įspūdingi darbai nepalieka abejonių – G. Skučaitė kartu su savo profesionalų komanda būtinai padarys taip, kaip sumaniusi. Naujausias punktas šiame darbų sąraše – patirtinio mokymosi metodika, kuri gali padaryti revoliuciją aukštajame moksle ir kurią pati kolegija ims diegti jau šį rugsėjį.
– Šiemet minite kolegijos 25-metį. Kokią evoliuciją per tą laiką patyrė SMK, turint galvoje, kaip stipriai per ketvirtį amžiaus pasikeitė ir žmonės, ir aplinka, ir pati Lietuvos švietimo sistema? Į ką šis Jūsų projektas išaugęs šiandien?
– Su SMK esu daugiau nei 25-erius metus, nes šių metų rugsėjis jau bus 26-asis. Iš vienos pusės, transformaciją galėčiau pavadinti milžiniška, nes be galo daug pokyčių buvo ir pačioje aplinkoje. Kai pradėjome, 1993-1994 metais, laikai buvo kitokie – žmonėms reikėjo visai kitokių dalykų, jie rinkosi kitokias profesijas, nebuvo tokių pažangių technologijų. Dabar, kai daugelį dalykų laikome savaime suprantamais, kai technologijos jau nieko nebestebina, aš labai aiškiai prisimenu laikus, kai tik pradėjome naudoti elektroninį paštą...
Iš vienos pusės 25 metai atrodo ne toks ir ilgas laiko tarpas, bet kai apsidairau aplink ir matau milžinišką žmonijos pažangą, kuri vis spartėja, ir kai stebiu dramatiškai pasikeitusią aplinką, tas laikotarpis atrodo labai reikšmingas ir ilgas.
Radikaliai pasikeitė ir pati SMK – juk pradėjome išsinuomoję patalpas Jaunimo centre Klaipėdoje, o dabar veikiame trijuose pagrindiniuose didmiesčiuose, turime pačią moderniausią infrastruktūrą, esame pažangūs, technologiškai apsirūpinę, mūsų studijų programų pasiūla maksimaliai atitinka laiko dvasią ir rinkos poreikius, įgyvendinome šimtus, gal net tūkstančius įdomiausių projektų.
Bet yra dalykų, kurie nesikeičia. Kaip ir žmogaus genuose užkoduoti tam tikri esminiai, fundamentalūs bruožai, taip ir organizacijos turi savo pamatus, ant kurių viskas laikosi ir kurie nesikeičia. Organizacija – lygiai kaip žmogus – gali augti, tobulėti, prisitaikyti prie aplinkos, bet DNR juk nuo to netampa kitoks, tiesa?
Net ir dabar prisimenu tų mūsų pirmųjų studentų vardus, veidus, nes nuo jų juk viskas ir prasidėjo, jie užkūrė mūsų variklį.
– Kalbate apie SMK tapatybę, pamatinius bruožus – tai kokie jie?
– Kokie buvome tada – kūrybiški, laisvi, labai bendruomeniški, tokie likome ir dabar. SMK kadaise prasidėjo nuo entuziazmo, nuo sąveikos tarp žmonių, kurie tikėjo viena vizija, nuo bendravimo ir bendradarbiavimo. Ypač tais pirmaisiais metais. Net ir dabar prisimenu tų mūsų pirmųjų studentų vardus, veidus, nes nuo jų juk viskas ir prasidėjo, jie užkūrė mūsų variklį.
Dabar, kai studentų pas mus per keturis tūkstančius, o absolventų – jau daugiau nei devyni tūkstančiai, nereikia, kad aš viena visus pažinočiau, bet yra komanda, programų vadovai, žmonės, kurie dirba kartu, – jie visi kuria tą tarpasmeninį ryšį, tą vienybės dvasią, dėl kurios SMK tapo plačiai žinoma mokykla.
Taigi, mūsų DNR ir yra ta sąveika tarp žmonių, prasmingi ryšiai, per kuriuos veikia kūryba ir įkvėpimas, laisvė ir nepaklusimas standartinei nuomonei. Norėjimas inovuoti ir kurti, prigalvojimas tokių dalykų, kurie daugeliui gali atrodyti neįmanomi, – štai kas yra mūsų pačių ir SMK tapatybėje. Nuo pat pradžių su mama (SMK įkūrėja Nijole Skučiene – aut. past.) virtuvėje susėdusios sugalvodavome įvairiausių dalykų, kurie atrodė sunkiai įgyvendinami, bet imdavome ir padarydavome. Ir pažiūrėkime, į ką visos tos idėjos materializavosi!
Taip, prieš 25 metus sąlygos buvo kitokios, bet mes buvome tokie patys. Mūsų kaip organizacijos esminiai tapatybės elementai ir yra nesuplanuotas, bet spontaniškas, kurti leidžiantis kūrybiškumas su polėkiu, prasmingi, vertę kuriantys ryšiai tarp žmonių, ir nuolatinis noras inovuoti, būti tendencijų lyderiais. Kai patys šiomis vertybėmis gyvename, norime, kad jos persikeltų ir į mūsų kuriamą organizaciją.
– Pabandykime apibūdinti ir SMK studentus – kas vienija šiuos labai skirtingus žmones?
– Gerbiame ir vertiname įvairovę, todėl neturime etalono, pagal kurį matuotume savo studentus. Visgi, žinoma, vienijančių bruožų yra, ir pagrindinis jų – siekis transformuotis, keistis ir tobulėti. Čia ateina žmonės, kurie nori būti drąsūs, kūrybiški, siekiantys tapti ateities lyderiais, veikliais ir kuriančiais. Visuomenėje visada atsiras tokių, kurie ras už ką sukritikuoti, bet mes SMK stengiamės kurti pozityvią aplinką, kurioje žmonės nori kartu su mumis tobulėti.
Net jeigu žmogus iki tol neturėjo galimybių būti drąsiu kūrėju, jis tokią galimybę gauna pas mus. Mums geriausias įvertinimas – savo akimis regėti studentų transformacijas. Didelis stebuklas, kai studentas ateina ir sako: „Buvau kitoks – gal man prasčiau sekėsi mokykloje, gal buvau pasimetęs ir nežinojau, ką veikti gyvenime, bet patekau čia ir esu laimingas, čia pasikeičiau.“ Juk įspūdingiausios istorijos nėra tos, kai visur geriausias jaunas žmogus ir pas mus būna geriausias. Įspūdingiausios istorijos tos, kuriose įvyksta transformacijos ir metamorfozės. Jaučiame didžiulį dėkingumą už galimybę dalyvauti tose transformacijose, prisiliesti prie jaunų žmonių sielų.
– SMK Lietuvos aukštojo mokslo rinkoje turi veržlios, inovacijoms imlios, greitai į globalias ir lokalias tendencijas reaguojančios aukštosios mokyklos reputaciją. Kaip jums tai pavyksta?
– Pirmiausiai, tai vizionavimas, kai turi būti žmogus, kuris užduoda toną, mato viziją. Tada reikalinga komanda, kuri šia vizija tiki ir ja gyvena. Neslėpsiu, kad svarbus ir tam tikras tinkamas aplinkybių arba kaip dažnai sakome – žvaigždžių sukritimas. Tikiu, kad turi būti ir pagalbos ranka iš aukščiau.
Man kaip vizionierei gyvybiškai svarbu nuolat įsiklausyti į aplinką, sekti ženklus ir jais vadovautis – aš visą gyvenimą seku ženklais, laikau ranką ant pulso, stebiu, kaip viskas dėliojasi, ir numatau, kaip viskas gali dėliotis ateityje.
– O būna taip, kad stebėdama aplinką ir bandydama numatyti, ko žmonėms reikia, padarote sprendimus anksčiau, nei žmonės būna tam pribrendę?
– Tikrai taip. Kartais paleidžiame programas ar projektus, kuriuos tenka sustabdyti, palaukti ir tada perleisti iš naujo. Pastebiu, kad kai kuriuos dalykus, kurie platesnei visuomenei tampa aktualūs tik dabar, sakiau jau prieš daugelį metų. Kartais aplinka būna tiesiog nepasiruošusi. Neslėpkime – gyvename Lietuvoje, kur visas globalias tendencijas mes priimame gerokai vėliau. Bet aš tikiu, kad viskam ateina savo laikas. Taip, apie naujoves reikia kalbėti, reikia žmones edukuoti, bet kartais reikia tiesiog kantriai išlaukti, ir tame nėra nieko bloga.
– Šiandien Kauno filialas yra pats tikriausias SMK pasididžiavimas. Papasakokite daugiau, kaip jis atrodys jau netrukus, įgyvendinus grandiozinę plėtrą.
– Nors Kauno filialą atidarėme ekspromtu, tai turbūt iki šiol labiausiai pasiteisinęs mūsų ekspromtas. Ta spontaniška žiežirba taip užkūrė visą Kauno filialo veiksmą, kad dabar, pradedami tik trečiuosius mokslo metus Kaune, jau galime kalbėti apie tokį augimą, kurio ir patys nesitikėjome. Pirmus metus čia pradėjome su 350 studentų, ir tai jau buvo didelis pasiekimas, tačiau šiemet studijas Kaune pradės jau per 1300 studentų! Užuot nuomoję patalpas, nuo 2021 m. rugsėjo 1-osios kelsimės į naujus namus viename gražiausių ir seniausių Kauno Aleksoto rajone. Čia šalia Botanikos sodo įsigijome sklypą su jame esančiu kultūrinio paveldo pastatu. Jis netrukus bus renovuotas. Šalia bus baigtas statyti ir 3500 kvadratinių metrų naujas kolegijos pastatas. Tai išties fenomenalus projektas. Be abejo, viso šito nebūtų be ištikimos komandos – Kaune susiformavo itin ambicingas ir darbštus kolegijos kolektyvas.
Dabar jau žinau, kad Kaunas yra tas miestas, kuriame turime būti ir augti. Kai atvykstu į Kauną, matau, koks jis atsigavęs, kiek daug ten jaunimo ir kiek daug ten veiksmo. Kaunas labai pasikeitė, ir tai mums įkvėpė pasitikėjimo čia kurtis ir plėstis.
– Kokia SMK ambicija ateičiai? Dar turite planų Lietuvoje, o gal jau laikas kalbėti ir apie tarptautinę plėtrą?
– Matyt, filialas Kaune – tai paskutinis taškas mūsų nacionalinėje plėtroje. Lietuvoje jau įsitvirtinome visuose trijuose didmiesčiuose, ir pagal šalies dydį tolesnė plėtra nebūtų logiška. Šiuo metu jau kalbamės su potencialiais tarptautiniais partneriais, nes yra norinčių pagal licencines sutartis atstovauti kolegiją užsienyje. Tikiu, kad ateityje būsime tarptautinis prekės ženklas, tik tam dar turi būti įdėta daug darbo, nes yra daug formalių aplinkybių, kol kas tik aiškinamės galimybes.
Šiuo metu mūsų komanda dirba prie dviejų virtualių platformų kūrimo – jų pagalba bus galima švietimo paslaugas teikti ir nuotoliniu būdu į bet kurį pasaulio kampelį. Skaitmeninės platformos suteikia progą be didelių investicijų ir fizinio buvimo užsienio šalyje sukurti be galo daug vertės. Tikiuosi, kad jau kitąmet SMK apie šį savo plėtros etapą galės papasakoti kur kas daugiau.
– Tuomet pakalbėkime apie Klaipėdą, nuo kurios prasidėjo SMK istorija ir kurioje ateityje bus atidarytas toks jūsų sugalvotas centras, kokio nėra mačiusi nei Klaipėda, nei visa Lietuva.
– Taip, Klaipėdoje mūsų projektas bus išties konceptualus. Šiaurės prospekte kuriame Holistinio tobulėjimo centrą, savyje sujungsiantį kūrybinę, socialinę, sveikatingumo ir edukacinę funkcijas. Ten persikels ir SMK Klaipėdos padalinys, bet tai nebus tik nauja kolegijos būstinė – tas centras bus skirtas žmonėms, miestiečiams, verslui. Pavyzdžiui, esame numatę ir vaikų dienos centrą, ir baseiną, ir bendradarbystės erdves. Tai bus visuomeninis bendruomenės centras, kuriame integruosis ir kolegija, ir kiti paslaugų tiekėjai. Taigi, tai nereiškia, kompleksą statome tik sau ir kad administruosime jį tik vieni. Mano užduotis – konceptualizuoti labai įvairiems žmonėms ir įvairiems jų poreikiams skirtą erdvę, o įgyvendinimu kartu su mumis rūpinsis ir kiti partneriai.
– Tai išties drąsūs planai. Iš kur ta drąsa?
– Akivaizdu, kad mūsų evoliucija ir pagreitis įgauna vis didesnį mastą. Tie projektai, kuriuos norime įgyvendinti, didėja, ir tai natūralu – kaupiasi pačios įvairiausios patirtys, bręstame. Kaip žmogus, taip ir organizacija įgija vis daugiau patirties – ne tik finansinio, bet ir ryšių, pripažinimo, socialinio, intelektinio kapitalo. Su tuo intelektiniu kapitalu gali nuveikti kur kas daugiau įdomių dalykų nei tik su pinigais.
– Kalbant apie patirties kaupimą – papasakokite apie unikalų patirtinį mokymąsi, kurį ketinate studentams ir visuomenei pristatyti jau šį rugsėjį. Kas tai?
– Naujiems mokslo metams artėjant padarėme milžinišką įdirbį, siekdami mūsų mokymąsi padaryti dar labiau patirtinį. Nors ir anksčiau jis buvo grįstas praktika, reikėjo viską dar labiau konceptualizuoti ir susisteminti. Dabar jau turime metodiką, su kuria supažindinami dėstytojai, kurie savo ruožtu naujai organizuos ir studijų procesą. Praktiškai tai pasireikš taip, kad daugiausiai laiko mokymosi procese bus skirta konkrečių projektų atlikimui, o kiekvienas dėstomas dalykas taps savotiška projektų seka – numatytus praktinius projektus turės atlikti kiekvienas studentas. Tai yra realus procesas, per kurį ateina ir teorinis suvokimas, ir praktinis pažinimas. Studentams tai labai patinka, matome tame naudą ir prasmę.
Ši metodika taps dar vienu mūsų kolegijos išskirtinumo ženklu. Netrukus ji net turės savo brendą – „EduAction“. Pakeitus vos vieną raidę žodyje „education“ (liet. – mokymasis), iš klasikinio išsilavinimo gauname patyriminį procesą, mokymąsi per veiksmą (angl. – education+action).
– Esate viena tarptautiškiausių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Ar skirtingų tautybių, rasių ir religijų žmonių sutelkimas po vienu stogu – tai taip pat dalis strategijos mokytis per patirtį, juk taip imame labiau vertinti įvairovę?
– Dabar žmogus net ir nekeliaudamas gali pažinti pasaulį. Tik būdami įvairovėje galime išmokti priimti įvairovę. Tai yra svarbus uždavinys. Tada išmokstame pasaulį matyti ne tik per savo, bet ir per daugelį kitokių prizmių. Todėl kuriame labai tarptautinę aplinką, kurioje ir studentų, ir dėstytojų yra įvairių tautybių, rasių ir pilietybių, atvažiavusių iš įvairių žemynų ir pasaulio kraštų. Visi užsieniečiai ne tik studijuoja, bet ir sėkmingai integruojasi, dalis jų po studijų net lieka Lietuvoje. Kiti grįžta namo ir ten jau turi visai kitokį svorį kaip profesionalai – juk yra baigę studijas Europos Sąjungoje. Mūsų vietiniai studentai tokioje aplinkoje turi galimybę labiau vertinti įvairovę, tobulinti savo kalbinius įgūdžius, galų gale susirasti draugų iš viso pasaulio. SMK tarptautiškumas yra susijęs su dar vienu svarbiu mūsų tapatybės elementu – skleisti žinias apie įvairovę ir atverti mūsų bendruomenei platųjį pasaulį.
– Tikrai nesuklysiu Jus pavadindamas aukštojo mokslo vizioniere, tad įdomu sužinoti jūsų nuomonę – kas yra šiuolaikinė aukštoji mokykla ir kodėl būti vien akademija nebeužtenka?
– Tiek aš pati, tiek SMK norime ir galime būti vizionieriais, tam tikrais tendencijų kūrėjais ir pranašais, o ne tik pasyviai stebėti kitus ir bandyti kopijuoti svetimas idėjas. Mano nuomone, viena pagrindinių pokyčių krypčių aukštajame moksle yra tai, kad turėsime vis labiau pereiti nuo teorinio vadovėlinio mokymosi, kuris buvo gana įprastas dar prieš kelis dešimtmečius prie praktinio žinių pritaikomumo. Juk tokioje informacijos gausoje ir pertekliuje, kuriame šiandien gyvename, svarbu atsirinkti aktualiausias žinias ir gebėti pritaikyti jas praktiškai. Dar visai neseniai žinios buvo savotiškas deficitas, tačiau mokytis vien iš vadovėlių ir skaidrių naujojoje eroje jau nebegalime. Todėl mokymasis tampa labiau patyriminis ir praktinis, o pats mokymosi procesas orientuojasi ne tiek į žinias kiek į išminties kūrimą.
Tiek aš pati, tiek SMK norime ir galime būti vizionieriais, tam tikrais tendencijų kūrėjais ir pranašais, o ne tik pasyviai stebėti kitus ir bandyti kopijuoti svetimas idėjas.
Aukštųjų mokyklų kaip išminties kūrėjų misija ateityje taps dar svarbesnė, o juk išmintis kuriama ne iš knygų, bet per žinių suvokimą patirtyje. Studentai yra įtraukiami į tą patyriminę aplinką, kurioje jie išmoksta, konceptualizuoja tai, ką išmoko, ir tokiu būdu įgija išminties ir suvokia prasmę. Taigi, manau, kad ateities aukštosios mokyklos bus išminties ir prasmės kūrimo šventovės – erdvės, į kurias patekęs žmogus per patyrimus gebės kažką nauja sužinoti ir tai pritaikyti praktikoje.
– Ar galima teigti, kad toks išsilavinimas žmogų ruošia ne konkrečiai karjerai, bet visam gyvenimui – juk išmintis tam ir reikalinga, tiesa?
– Labai teisingai. Žmogaus paruošimas visam gyvenimui taps esminiu ateities mokymosi bruožu, ir čia kalbame ne tik apie aukštąjį mokslą, bet apie švietimą kaip visuminį procesą – nuo darželio iki universiteto ir po jo sekančio neformalaus, tęstinio mokymosi, kuris įgyja vis didesnę reikšmę. Pasiruošti gyvenimui kaip patirčių mokyklai – štai kur esminis uždavinys. Juk žmogaus gyvenimas nėra tik atsitiktinių įvykių seka. Tai – patirčių visuma, ir kuo daugiau žmogus gauna patyrimų, tuo daugiau jis išmoksta, patobulėja, įgija patirties ir suvokia reiškinius, o ir paties gyvenimo prasmę.
– Gabija, o kaip visos šios idėjos gimsta Jūsų galvoje, juk plačiai matyti ir drąsiai kurti duota toli gražu ne kiekvienam?
– Mane suformavo gyvenimo mokykla. Mokiausi per patyrimą ir per dalykų darymą. Darydamas žmogus išmoksta. Visko taip išmokau. Be abejo, visi žmonės turi duotybių, atsineštą pradą. Mano tėtis buvo inžinierius – išradėjas iš prigimties, jis buvo pilnas visokiausių idėjų ir galėjo iš daug ką sukurti savo rankomis ir protu. O kokius brėžinius tikslius braižė! Aš irgi štai pasidėjusi brėžinius dėlioju, juk turiu architektams išaiškinti, kaip įsivaizduoju mūsų pastatus ir erdves (juokiasi – aut. past.). Tėtis buvo pilnas svajonių, kūrybiško polėkio, tik mirė labai jaunas. O mama buvo kūrybinė asmenybė – mėgo rengti, organizuoti, realizuoti dideles idėjas, gerai valdė žodį ir tekstą – buvo lituanistė. Aš tokia pati. Manau, kad dosniai gavau iš abiejų tėvų.
– Prie SMK vairo esate jau kone dešimtmetį. Ką reiškia suvaldyti nuolat augantį projektą?
– Kolegijos vadove tapau prieš devynerius metus po mamos mirties. Prieš metus priėmiau sprendimą direktorės pareigas ir visų einamųjų procesų priežiūrą perduoti kitam žmogui, o pati pasilikau kanclerės poziciją. Su pareigomis nesusitapatinu, tiesiog noriu daryti tai, ką labiausiai mėgstu ir kas labiausiai sekasi. Nesu didelė kasdienio administravimo mėgėja, vis dėlto esu labiau vizionierė ir strategė. Tame strateginiame vaidmenyje aš galiu puikiai valdyti visus projektus, nes jie visi man telpa galvoj, aš žinau visas visa ko detales. Turbūt net negalėčiau dirbti tik prie vieno projekto – viską darau paraleliai, „multitaskinu“, nes man taip įdomiau gyventi. Mano mintys laksto pašėlusiu greičiu, ir jų turiu labai daug.
Aš net ir vaikštau greitai, tvirtai – taip ir einu per gyvenimą. Dirbu taip pat greitai – kitas darytų visą dieną, o aš padarau ir atsitraukiu. Turiu pailsėti, nes kitaip greitai perdegčiau, todėl stengiuosi laikytis pusiausvyros – žiūriu „Netflix“, skaitau, einu į gamtą.
Kai gyvenimas mums duoda iššūkius, tai yra pats geriausias būdas patobulėti, ir už tai reikia būti tik dėkingiems.
– Vis dėlto, COVID-19 daugelį užklupo netikėtai. Kaip SMK reagavo į pandemiją ir jos sukurtas aplinkybes – turbūt kaip ir įprasta, radote būdų efektyviai susidoroti su iššūkiu?
– Viską suvaldėme labai operatyviai – per tą pačią dieną, kai tik paskelbė karantiną ir raginimą pereiti į bekontaktį režimą. Manau, kad jeigu esi pažangus technologijose, žinai, kokie yra įrankiai, kaip ką gali naudoti, – ištikus kažkokiai situacijai tik adaptuojiesi. Ši pandemija parodė mūsų visų adaptyvumo lygį. Nepatenkinti buvo tie žmonės, kurie negeba lanksčiai adaptuotis prie sąlygų. Mano manymu, esminė šiandienos ir ateities žmogaus savybė yra gebėjimas prisitaikyti.Tam, kad prisitaikytum, turi nuolat domėtis, būti žingeidus. Šiandien turime elgtis proaktyviai ir būti pasiruošę, o ne reaktyviai, kai tik reaguojama į jau susiklosčiusią nepalankią situaciją.
Reikia suvokti, kad bet koks iššūkis yra galimybė išmokti ką nors nauja. Kai gyvenimas mums duoda iššūkius, tai yra pats geriausias būdas patobulėti ir už tai reikia būti tik dėkingiems. Gebėjimas adaptuotis padeda nestresuoti ir nedramatizuoti. Tik nuolat prisitaikydami galėjome išlikti visus tuos 25-erius metus, kai keitėsi sistemos, valdžios, technologijos, visuomenės nuotaikos. Tik nuolat besikeisdami galime išlikti ir toliau būti sėkmingi.
– Ačiū už įkvepiantį pokalbį!
