„Mano pirmas prisiminimas iš vaikystės yra spalva. Daug metų nesupratau, ką čia prisimenu. Progai pasitaikius, mamos paklausiau: „Kas ten vaikystėje buvo, prisimenu – tokia oranžinė oranžinė šviesa? Ir dar tavo balsas, kuris tai prityla, tai garsėja?“ Mama akis išpūtė, sako: „Tau buvo keturi mėnesiai. Tėtis pastatė oranžinę palapinę ant jūros kranto ir tu miegojai pietų miego“. Vadinasi, prabudau, saulė šviečia į oranžinę spalvą ir matau spalvą. Dabar man toks prasmingas ir gražus šis spalvos įspūdis, kad aš tapytoja ir kad toks tapybiškas pirmas prisiminimas“, – pasakoja tapytoja.
– Kokie pačios prisiminimai apie piešimą vaikystėje? Ar jau buvo galima nujausti, kad auga mažoji tapytoja?
– O taip! Poreikis piešti visada buvo. Piešdavau visada ir ant popieriaus, ir ant savo kambario sienų, patalynės, kėdžių... Visur palikdavau savo ženklą. Prisimenu vieną itin ankstyvų prisiminimą. Man buvo gal ketveri, kai išvažiavome su tėvais (rašytoja Vidmante Jasukaityte ir .... Vincu Dineika) į Rygą.
Poreikis piešti visada buvo.
Kai nuvykome į svečius pas latvių poetą Imantą Zieduonį, šis mane nuvedė į atskirą kambarį, prie savo darbo stalo. Davė popieriaus ir sakė ką nors „papaišyti“. Ant stalo pamačiau tiek daug pieštukų ir trintukų! Kai kurie ilgi, o kai kurie – dviejų centimetrų ilgio, jau nudrožti nudrožti, miniatiūriniai.
Mes gyvenome paprastai ir tiek daug tokių gražių pieštukų mūsų namuose niekada nebuvo. Ir aš taip norėjau kelių jo spalvotų pieštukų, kad nusprendžiau: „Reikia man jų“. Kol suaugusieji kitam kambaryje šnekėjosi, prisikišau tų mažų, nudrožtų pieštukų į batukus, nes neturėjau kišenių.
Dabar suprantu, kad jau tada spalvos man buvo itin svarbios.
Paskui visi išėjome pasivaikščioti po Rygą. Einu ir verkiu – kojas skauda. Mama nežino, kas yra, o aš negaliu prisipažinti. Kenčiu ir verkiu. Tada mama pasodino mane ant „bordiūro“. Nuėmė batelius pasižiūrėti, gal kokią pūslę prisitryniau. Ir iškrenta iš vieno batelio penki mažučiai pieštukai, iš kito – trys... I.Zieduonis juokiasi. O man tokia gėda, nes man atrodo – dabar visi mato, kad esu vagis. Tačiau jis visai nesupyko. Padovanojo man ir tuos pieštukus, kuriuos pasiėmiau, ir dar daugiau, visą maišelį prikrovė dovanų.
Man tokia gėda, nes man atrodo – dabar visi mato, kad esu vagis. Tačiau jis visai nesupyko.
Dabar suprantu, kad jau tada spalvos man buvo itin svarbios. O juk tais laikais sovietmečiu ryškiai rožinės ar skaisčios geltonos nebuvo – tik kažkokios tamsios žalios, mėlynos, purvina geltona...
– Mokykloje dažnai vaikai gauna barti už tai, kad nupiešia dalykus ne tokiomis spalvomis kaip „tikrovėje“. Pavyzdžiui, mėlyną saulę ar raudoną karvę. Ar pačiai neteko gauti pylos?
– Teko, kai mokiausi pradinėje mokykloje. Mokytoja davė užduotį nupiešti saulėlydį. Aš ne taip „nupaišiau“ ir mane paliko po pamokų. Klaida buvo atvirkštinė perspektyva – piešiau į jūrą besileidžiančią saulę ir saulės taką pavaizdavau kaip siaurėjantį į mane. Piešinys atrodė panašus į tuomet naujus „Pingvino“ ledus.
O juk tuo metu sovietmečiu ryškiai rožinės ar skaisčios geltonos nebuvo – tik kažkokios tamsios žalios, mėlynos, purvina geltona...
Pagal visus piešimo erdvės dėsnius turėjo būti atvirkščiai – saulės takas turėjo platėti eidamas manęs link. Tačiau tada klaidos nesupratau, nes mokytoja nepaaiškino ką darau ne taip. Vis keisdavau spalvų kombinacijas tačiau ji vis liepdavo piešti iš naujo.
Išgyvenau didžiulę traumą, kodėl negalima tiesiog piešti kaip nori ir jauti.
Galiausiai paslapčia pasiėmiau penketuką gavusios klasiokės piešinį ir nukopijavau. Tada mokytoja leido man eiti. Išgyvenau didžiulę traumą, kodėl negalima tiesiog piešti kaip nori ir jauti. Dabar mąstau, kodėl saulėlydis negali atrodyti kaip populiarūs ledai? Juk pojūčiai skanaujant ir stebint besileidžiančią saulę labai panašūs – abu suteikia pasitenkinimą.
– Vis dėlto noras piešti neužgeso. Penktoje klasėje įstojote į M.K.Čiurlionio menų gimnaziją. Turbūt ten ugdymas buvo visiškai skirtingas?
– Ten tikrai požiūris buvo visai kitoks. Mokytojai duodavo piešti labai įdomiomis temomis, kurios lavindavo fantaziją. O kur dar begalė pamokų, kuriose kurdavome įvairiomis technikomis – ir grafika, ir piešimas, ir laisvas piešimas, ir tapyba, skulptūra, ir dizainas, ir iliustracija, ir keramika. Paskui ir akademiniai dalykai prisidėjo, kurie stipriai lavino ranką ir akį.
Dabar kartais pasižiūriu vaikystės piešinius – jie labai ryškūs, labai spalvoti, labai drąsūs. Kartu – labai smulkūs ir jautrūs. Dabar mane stebina vaikiška mano fantazija: kiek iki smulkiausių detalių apgalvodavau kompozicijas, tiesiog leidau sau fantazuoti vaizdais, spalvomis, įvykiais. Tas proveržis buvo tiesiog nesustabdomas. Nebijojau spalvų. Mane net vadino ta, kuri derina nesuderinamas spalvas. Menų gimnazijos mokytojai niekam neprieštaravo, tik kreipė reikiama linkme.
Dabar kartais pasižiūriu vaikystės piešinius – jie labai ryškūs, labai spalvoti, labai drąsūs.
Vis dėlto tą pirmąją pradinės mokyklos traumą iki šiol prisimenu. Daug vaikų po tokių patirčių ima nekęsti piešimo. Arba išmoksta piešti „gražiai“, „teisingai“: be fantazijos, be smalsumo, tiesiog dailiai atlikti užduotį...
– Dabar pati rengiate kursus vaikams. Pastebite, kad mokykla vaikus „sugadina“?
– Vaikai, kurie dar neina į mokyklą ar į darželį, piešia labai lengvai. Jei tokio vaiko klausiu, ką nupaišė, sako: „Tai ką, nematai? Čia ką tik buvo katinas, dabar jis nuėjo, o paskui ateis tas ir anas...“ Jie papasakoja visą piešinio istoriją.
Visai kas kita, jei vaikai jau išmokę „teisingai“ piešti mokykloje, dailės būrelyje ar net darželyje. Kartais nustembu, kokia skurdi jų fantazija. Pavyzdžiui, paprašau nutapyti atostogų įvykį. Daugelis vaikų piešia horizontą ir kelis skėčius smėlio fone. Toks įspūdis, kad pritingi piešti, mąstyti vaizdais, jiems norisi labai greito rezultato. O juk atostogų gyvenime būna tokių įvairių, galima būtų kurti, fantazuoti.
Prisimenu vieną berniuką. Paskambinusi močiutė man pasakė, kad vaikas labai talentingas. Truputį baiminausi, ar devynmetis pritaps prie vyresnių grupės vaikų, juk tarp vaikų labai jaučiasi amžiaus skirtumas. Tačiau kaip jis ėmė tapyti! Kai tas pačias atostogas piešėme, jis manęs klausia: „Ar gali būti laivas? Mes kažkada Egipte plaukėme laivu ir man taip patiko“. Sakau: „Gali būti laivas. Bet ar tu iš laivo matai pasaulį? Ar tu iš kajutės pro apvalų langelį? O gal tu nuo kranto matai tą laivą? O kas aplink darosi?“
Mane taip sukrėtė, kad mažas vaikas sėdi laive, kažkur plaukia, ir mato dangaus spalvą. Ir svarbiausia. kad ją prisimena.
Ir staiga jis tapo tapo, susimąsto ir vėl klausia: „Mokytoja, o ar gali būti dangus geltonas?“ Atsakau: „Gali. O tu matei ten geltoną dangų?“ O jis: „Taip, ten buvo geltonas dangus, jis į apačią šviesėjo ir vos mėlynavo“.
Mane taip sukrėtė, kad mažas vaikas sėdi laive, kažkur plaukia, ir mato dangaus spalvą. Ir svarbiausia. kad ją prisimena. Ne saldainius prisimena, o dangaus spalvą!
Svarbiausia yra vaiką ne uždaryti, o kaip tik atidaryti. Atverti jo mąstymą, matymą, unikalią fantaziją.
Kai vėliau paskambinusi močiutė paklausė, kaip vaikui sekasi, nedvejodama atsakiau, kad puikiai – jis mąsto, turi savo santykį su pasauliu. O ji tada ir paaiškino, kad nenorėjo leisti į paprastą dailės mokyklą, kad vaiko neužslopintų, neišmokytų per daug „teisingai“ tapyti...
Svarbiausia yra vaiką ne uždaryti, o kaip tik atidaryti. Atverti jo mąstymą, matymą, unikalią fantaziją.
Tam, kuris yra jautrus, mažiau talentingas, bet labai nori piešti, negali tiesiog pasakyti: „Gal, žinok, nepiešk“. Mes neturim teisės jo žlugdyti.
Kai šneki, turi jausti, kokį klausimą užduoti, kuriam nieko tą dieną nesakyti, kurį labiau paspausti, nes truputį tingi, o kurį kaip tik paskatinti gerais žodžiais. Tam, kuris yra jautrus, mažiau talentingas, bet labai nori piešti, negali tiesiog pasakyti: „Gal, žinok, nepiešk“. Mes neturim teisės jo žlugdyti. Tiesa, kartais tenka tėvams pasakyti, kad jų vaikui piešimas yra kančia ir gal reikėtų paieškoti kito būrelio.
- Turbūt net ir tiems vaikams, kurie nėra itin gerai piešiantys, dailės pamokos gali atverti kitą pasaulio matymą?
- Taip. Akis treniruojama, ji kitaip pradeda matyti. Žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai. Matyti – tai įsiklausyti, išgirsti, nujausti, beveik kaip regėti.
Tačiau mokyklose retai mokoma vaikus matyti. Dažniau būna atvirkščiai. Jei vaikas nupiešia mėlyną boružėlę, nes tokią mato, jam aiškina, kad tokių nebūna. O gal ta boružėlė vaiko istorijoje iš Mėnulio ar iš sapnų atkeliavusi? O gal sušalo ir dėl to pamėlynavo? Tačiau nuo pat ankstyvos vaikystės ne lavinama fantazija, o diegiama nuostata: „Visos boružėlės pasaulyje raudonos. Turi būti taip, o ne kitaip.“
Žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai.
Vaikams, kuriems nuo vaikystės yra lavinamas smalsumas, vaizduotė, sekasi geriau ir kituose darbuose. Kai jie jau bus suaugę sąmoningi žmonės, turės kitokį jautrumą pasauliui, žmonėms, aplinkai. Jie eis į teatrą, žavėsis kinu, klausysis muzikos ir ją supras ir jaus, lankysis šiuolaikinio meno muziejuose.
Vaikai, kurie lanko meno būrelius, nebūtinai turi tapti menininkais, bet jie taps atviresni pasauliui.
Net strateginiuose darbo reikaluose turės kitokį žvilgsnį, reikalingą naujovėms. Jie bus jautresni žmogui, aplinkai. Vaikai, kurie lanko meno būrelius, nebūtinai turi tapti menininkais, bet jie taps atviresni pasauliui. O tada ir pasaulis jiems atsivers.
– Anksčiau pasakojote, kad dėl polinkio į neįprastas, ryškias spalvas jums buvo priekaištaujama studijų metais. Kaip tai paveikė savivertę?
– Daug kas buvo nutikę į negerąją pusę. Labai sunki man ši tema. Skaudu, kad tavęs nepriima tokios, kokia esi.
Prisimenu, kartą Kirdeikiuose buvo studijų praktika – pleneras. Geltoni laukai, spalvoti aviliai. Spalvų ant paletės prisispaudžiau tokių, kokias matau. Geltonos, mėlynos, oranžinės – visos ryškios. Atėjo dėstytojas, viską nuvalė. Išspaudė juodas, rudas, tamsias mėlynas. Ir sako: „Dabar tapyk“.
Dabar dėstydama studentams pati labiausiai bijau kartoti savo mokytojų klaidas.
Daug vėliau suvokiau, kad tamsiomis, žemės spalvomis irgi galima sukurti skaidrumo ir šviesos vaizdą. Jei dėstytojai būtų sugebėję man tai paaiškinti, būčiau priėmusi tai kaip pamoką. Tačiau taip nenutiko.
Dabar dėstydama studentams pati labiausiai bijau kartoti savo mokytojų klaidas. Bijau nepamatyti savo mokinių, nesuprasti, ko jiems reikia mokymo procese. Nuo savo mokinių neturiu tapybos paslapčių –tegul tik dauginasi tapyba ir menas, tegul atsiranda daugiau gero skonio, jautrumo, noro kurti.
– Magistrantūrą baigėte Anglijoje. Ar ten požiūris į meną ir į mokymą buvo skirtingas negu Lietuvoje?
– Prisimenu, ten atvykusi turėjau pristatyti projektą. Mačiau, kaip mano kursiokės, dauguma vietinės anglės ar atvykusios iš Amerikos, nešasi savo dažus, savo drobes, savo pieštukus. Aš, atvykusi iš Lietuvos, nieko neturėjau. Piniginėje buvo tuščia.
Apie savo idėjas kalbėjau drebėdama. Bijojau, nes Lietuvoje ne sykį mano pasaulėjauta būdavo pašiepiama.
Nuėjau į šalimai vykusias statybas ir paprašiau, kad man duotų dažų likučių. Nusipirkau vyniojamojo popieriaus – rudo, paties pigiausio. Ir baltais dažais ant rudo popieriaus tapiau savo mintis. Taip išdėsčiau savo viziją. Nustebau, kad komisijai labai patiko. Gyrė, kokia fantastiškai paprasta prezentacija ir kad svarbiausia mintis, kurią perteikiau.
Apie savo idėjas kalbėjau drebėdama. Bijojau, nes Lietuvoje ne sykį mano pasaulėjauta būdavo pašiepiama. Tačiau man dar bešnekant visi pradėjo ploti. Kitą dieną sužinojau, kad man skyrė dar vieną stipendiją.
Net nesuvokiau, kas įvyko. Negi aš dabar galiu būti savimi? Galiu nebijot savo minčių? Galiu drąsiai kalbėti ir jie mane priims? Nei vienas žmogus neneigė mano matymo, visiems buvo įdomus mano mąstymo unikalumas.
Negi aš dabar galiu būti savimi? Galiu nebijot savo minčių?
Su dėstytojais daug kalbėdavomės. Gerdavom arbatą ir diskutuodavom kelias valandas apie savo projektą. Jie rekomenduodavo, kokią knygą paskaityti, į ką pasigilinti, ką pamatyti. Man tai buvo didžiulis malonumas, nes visa tai buvo išties tikra, nuoširdu ir intelektualiai stipru.
– Tokie pokalbiai padėdavo išgryninti mintį, suteikti prasmę kūriniui?
– Taip. Tai ir žmogų įprasmina. Kiekvienam žmogui norisi būti išgirstam ir suprastam.
Mačiau, kad visi kursiokai gerai jaučiasi. Vieni buvo labiau talentingi, kiti – mažiau. Tačiau dėstytojai be jokių pašaipų kiekvienam stengdavosi atidaryti kelią. Siūlydavo – gal pamėgink taip, o gal – taip. Sakydavo: „Nuvažiuok į tą parodą ir pasižiūrėk. Ten keliami klausimai, kurie su tavo idėjomis koreliuoja“. Jie buvo ir meno profesionalai, ir labai geri pedagogai.
Kiekvienam žmogui norisi būti išgirstam ir suprastam.
Ten ir suvokiau – labai gerai, kad esame skirtingi. Kiek ilgai galėtume klausytis tos pačios muzikos, to pačio ritmo, kiek ilgai galime žiūrėti vienodus filmus, paveikslus? Per kūrybos, prasmių įvairovę pažįstame pasaulį, save ir kitus.
Mano taktika yra ne visada parodyti, kaip reikia atlikti užduotį. Juk jei aš rodau, tai parodau, kaip aš tą užduotį suprantu, ir taip galbūt užkertu kelią jam pačiam padaryti atradimą. Todėl geriau keliu tam tikrus klausimus. Mėgindamas į juos atsakyti, žmogus dažnai sugalvoja kažką labai įdomaus.
Mano taktika yra ne visada parodyti, kaip reikia atlikti užduotį.
– Lietuvos edukologijos universitete dėstei būsimiems dailės mokytojams. Kokie yra didžiausi iššūkiai?
– Atidaryti žmogaus smalsumą visada buvo mano pagrindinis siekis. Studentams dažnai duodavau labai paprastas, bet skatinančias tyrinėti užduotis. Pavyzdžiui, jie turėjo įsigilinti į tų menininkų, kuriuos nurodydavau, darbo stilių. O tada pamėginti patys žiūrėti to menininko akimis ir nutapyti savo paveikslą. Tai skatindavo žinių gilinimą, nes turėdavo viską apie tą menininką paskaityti, o paskui ir įsigilinti į jo mąstymo ir matymo strategijas.
Atidaryti žmogaus smalsumą visada buvo mano pagrindinis siekis.
Beje, iš pradžių man atrodė neįtikėtina, kad būsimieji dailės mokytojai ničnieko nežino apie šių laikų dailę. Prašydavau išvardinti penkis šiuolaikinius menininkus, kurie dabar gyvena ir dirba. O jie tyli. Arba kuris nors mėgina spėti: „Salvadoras Dali?“. Sakau: „Ne, jis jau miręs. Bet kas dabar gyvena ir kuria?“ Nė vienas nežinodavo. Nesupratau, ką jie veikė dailės pamokose vienuoliktoje ar dvyliktoje klasėje. Taip, Salvadoras Dali yra svarbus kūrėjas. Bet jis jau prieš daug metų gyveno. Kodėl mokytojai neįveda vaikų į dabartį, į dabartines meno aktualijas?
– Ką atsakytumėte, jei jūsų paklausčiau, kodėl?
– Galbūt taip yra dėl to, kad sunkiai mokytojams tenka dirbti, resursų mažai, atlyginimai nedideli, o motyvacija maža.
Galiu papasakoti vieną savo studentės istoriją. Labai talentinga, baigusi „pedagoginį“ dalyvavo įvairiose parodose. Tada išvyko į gimtinę dirbti mokytoja. Mokytojavo keliuose miesteliuose. Kaime įprasta, kad mokytojas dirba keliose mokyklose, nes kitaip neužsidirbtų pragyvenimui. Kartą pakviečiau ją sugrįžti į universitetą – pasidalinti su tuometiniais studentais, kaip jai sekasi dirbti dailės mokytoja.
Pasakojimas visus mus nepaprastai sukrėtė. Ji pasakojo, kad kai vienos klasės mokiniai sukurdavo viduryje klasės laužą ar mėtydavosi peiliais, ji melsdavosi, kad tuo metu tik neateitų direktorius. Bijojo, kad bus išmesta iš darbo, nes nesuvaldo klasės.
Tačiau galiausiai jai pavyko sukurti ryšį. Mokytoja neklaužadoms rodydavo siaubo filmus. Kai būdavo dramatiška situacija, jie nutildavo ir išsižioję žiūrėdavo. Tada ji jiems pakišdavo pieštukų ir popieriaus. Jie kažką nupiešdavo. Iš tų piešinių mokytoja padarydavo parodėlę. Beje, piešimo priemones ji pirkdavo iš savo menko atlyginimo.
Po kiek laiko vaikai ėmė piešti savo noru. Jie susidomėjo meno istorija, netgi ėmė kurti performansus ir instaliacijas. Galiausiai mokyklos „mikriuku“ ji išvyko su vaikais į parodą Vilniuje. Važiuojant atgal sutemo. Tada tos „blogiukų“ klasės lyderis prisiglaudė prie jos ir pasakė: „Mokytoja, ačiū, aš pirmą kartą buvau Vilniuje“. Jis gal pirmą ir paskutinį kartą buvo galerijoje, bet tai prisimins visą gyvenimą...
Kai aš įsivaizduoju save tos mokytojos vietoj, tai greičiausiai pasiduočiau. Išprotėčiau tokiame chaose. Bet ji taip gražiai ir su meile sugebėjo pakeisti tų vaikų gyvenimą...
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
