Pirmojo šiais metais Lenkų diskusijų klubo susitikimo svečiai buvo Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Lenkų kalbos, kultūros ir didaktikos centro vadovė Henryka Sokolovska, Ugdymo plėtotės centro atstovė Danuta Szejnicka, Varšuvos universiteto leidyklos redaktorė Kaja Kojder bei Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ pirmininkas Juzefas Kviatkovskis. Jie kartu su gausiu būriu Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų svarstė, kokia yra vadovėlių būklė ir ar jų kokybė atitinka XXI amžiaus standartus.
Klaidų – daugybė
Problemą dėl klaidų lenkiškoms mokykloms skirtuose vadovėliuose iškėlė K.Kojder, kuri su šeima rugsėjį apsigyveno Vilniuje ir jos sūnus pradėjo lankyti vieną iš sostinės mokyklų. Ilgametę patirtį redaguojant tekstus turinti moteris teigė buvusi šokiruota, kai pamatė vadovėliuose, pratybų sąsiuviniuose daugybę gramatikos, stiliaus klaidų, rusicizmų ir lituanizmų, tarmybių bei anachronizmų.
Diskusiją moderavusi žurnalistė Malgožata Kozič pažymėjo, kad vien jau tai, jog susitikimas įvyko, yra geras ženklas Lietuvos lenkų švietimui. Dviejų vaikų mama teigė neturėjusi jokių abejonių, į kokią mokyklą leisti savo atžalas. Ji sakė esanti tikra, kad lenkų mokyklos Lietuvoje yra geros ir konkurencingos, bet susiduria su tam tikromis problemomis, kylančiomis iš bendros Lietuvos švietimo sistemos padėties, ypač dėl vizijos ir strategijos nebuvimo. Problemas, jos manymu, taip pat lemia ir pati tautinių mažumų švietimo specifika.
Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ pirmininkas tvirtino, kad trūkumai vadovėliuose nėra nauja problema.
Žinojo, bet nieko nedarė?
„Iš tiesų problemų dėl vadovėlių buvo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Tai yra vienas svarbiausių švietimo politikos elementų. Švietimo politika Lietuvoje siekė ir toliau siekia nulenkinti bei sulietuvinti Vilniaus kraštą.
Jau 1992 metais buvo priimtos nuostatos, kaip integruoti tautinių mažumų mokyklas į bendrą Lietuvos švietimo sistemą. Po metų ministerijos kolegija priėmė sprendimą dėl tautinių mažumų mokyklų vadovėlių, numatantį, kad dalis jų nebus verčiama į lenkų kalbą“, – teigė J.Kviatkovskis ir atsakydamas į klausimą dėl kalbos klaidų vadovėliuose pridūrė, kad „Macierz Szkolna“ niekada dėl to nėra sulaukusi jokių skundų.
Ne paslaptis, kad vadovėlių leidybos rinkoje galioja laisvos rinkos dėsniai. Įvairių leidyklų leidžiamiems vadovėliams tenka konkuruoti tarpusavyje, kadangi mokyklos pačios nusprendžia, kokius vadovėlius pasirinkti. Tačiau kalbant apie verčiamų vadovėlių kokybę, visa atsakomybė tenka leidyklai. Leidykla yra atsakinga už vertimą ir redagavimą.
Ugdymo plėtotės centro atstovė D.Szejnicka atkreipė dėmesį, kad po vertimo tautinių mažumų mokykloms skirti vadovėliai nėra dar kartą tikrinami ekspertų komisijos, kadangi tai nėra privaloma. Be to, lenkų mokykloms Lietuvoje leidžiamų vadovėlių tiražai yra maži ir leidykloms dažniausiai neatsiperka. Taip pat ji pridūrė, kad situacija Lietuvos rusų mokyklose yra dar blogesnė.
Po vertimo tautinių mažumų mokykloms skirti vadovėliai nėra dar kartą tikrinami ekspertų komisijos, kadangi tai nėra privaloma.
Susitikimo metu kilo sumanymas sukurti instituciją, susidedančią iš ekspertų, kuri kontroliuotų lenkų mokykloms leidžiamų vadovėlių kokybę. Anot diskusijos dalyvių, panaši sistema yra Čekijoje, kur tokia institucija veikia prie Švietimo ministerijos.
Kalbant apie lenkų kalbos vadovėlius susidūrė dvi koncepcijos: pritaikyti importuojamus iš Lenkijos arba patiems juos leisti.
Importuoti iš Lenkijos neišeis
„Išleisti šiuolaikinį vadovėlį labai brangiai kainuoja, visų pirma dėl autorinių teisių. Reikalingi šiuolaikiniai tekstai, šiuolaikinės iliustracijos. Ankstesni vadovėliai, išleisti iki 2002 metų, buvo finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Nežinome, kaip išspręsti susidariusią situaciją“, – konstatavo D.Szejnicka.
Kita vertus, lenkų kalbos vadovėlių importavimas iš Lenkijos prieštarauja Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos nutarimams, leidžiantiems importuojami tik užsienio, bet ne gimtosios kalbos vadovėlius.
Vilniaus V.Sirokomlės gimnazijos lenkų kalbos mokytoja Danuta Korkus, turinti 30 metų darbo mokykloje patirtį, mano, kad savo jėgomis tokio vadovėlio Lietuvos pedagogai neparengs. „Kūrybinės atostogos trunka pusę metų. Per pusę metų neįmanoma sukurti vadovėlio“, – teigė mokytoja ir pridūrė, kad vadovėlius vertėtų importuoti iš Lenkijos, kadangi mokytojai jais ir taip naudojasi, tik tas naudojimasis šiuo metu yra „chaotiškas“.
Tie vadovėliai turi būti profesionaliai redaguojami ir koreguojami, – sakė K.Kojder.
„Jei būtų importuota visa serija, užtikrintume tęstinumą ir mokymo sistemiškumą“, – sakė D.Korkus.
K.Kojder, Varšuvos universiteto leidyklos redaktorė, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, buvo skeptiškai nusiteikusi importuojamų vadovėlių pritaikymo Lietuvos lenkų mokykloms atžvilgiu. Visų pirma dėl mokymo sistemos skirtumų, antra – dėl autorinių teisių. Pasak jos, retas autorius sutiktų, kad jo sukurtas vadovėlis būtų keičiamas atsižvelgiant į kitos šalies kontekstą bei reikalavimus.
Kita vertus, redaktorės manymu, Lietuvos lenkų mokykloms paremti iš Lenkijos valstybės biudžeto skiriamos lėšos visų pirma turėtų būti naudojamos vadovėlių taisymui, redagavimui ar rašymui. „Tie vadovėliai turi būti profesionaliai redaguojami ir koreguojami. Manyčiau, kad tai turėtų daryti metodininkas ir redaktorius iš Lenkijos“, – sakė K.Kojder.
Problema – finansinė
J.Kviatkowskis pritarė, kad abu variantai yra priimtini, o problema, anot jo, yra grynai finansinė.
Mokinys pasineria į lenkų kalbą visų pamokų metu ir turėtų pažinti visas lenkų kalbos sferas, o to neįmanoma pasiekti vien tik per lenkų kalbos pamokas, – sakė H.Sokolovska.
„Lenkija gali finansuoti tik jau išleistą vadovėlį, kadangi tai yra susiję su tam tikra rizika, kad toks projektas nebus įgyvendintas“, – sakė Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos pirmininkas, pabrėždamas, kad turėtume reikalauti iš Lietuvos Vyriausybės, jog tautinių mažumų mokyklos būtų aprūpintos kokybiškais vadovėliais – taip, kaip yra Lenkijoje.
Diskusijos dalyviai sutiko, kad leisdami vaikus į lenkų mokyklą Lietuvoje tėvai turėtų būti tikri, jog pasirinko teisingai.
„Jeigu tėvai pasitikėjo lenkų mokykla, tai tik tam, kad vaikas, remdamasis geriausiais pavyzdžiais, mokytųsi šios kalbos. Ir ne tik lenkų kaip gimtosios kalbos pamokų metu. Žinoma, didžiausia atsakomybė tenka mokytojams, kurie moko lenkų kalbos nuo pradinių klasių. Tačiau mokinys pasineria į šią kalbą visų pamokų metu ir turėtų pažinti visas lenkų kalbos sferas, o to neįmanoma pasiekti vien tik per lenkų kalbos pamokas“, – sakė Lenkų kalbos, kultūros ir didaktikos centro vadovė H.Sokolovska.
Leidykla „Šviesa“, tekstui pasirodžius 15min, atsiuntė komentarą:
„Leidykla nuoširdžiai atsiprašo už vertimo ir redagavimo metu prasprūdusias bei minėtuose leidiniuose atspausdintas klaidas – jų jokiu būdu neturėtų būti. Pirmojo nusiskundimo dėl šių leidinių sulaukėme praėjusių metų pabaigoje, todėl iškart ėmėmės veiksmų ir šiuo metu visi vadovėliai lenkų kalba yra peržiūrimi dar kartą nepriklausomo profesionalaus lenkų kalbos redaktoriaus. Naujame leidime ištaisysime klaidas ir netikslumus, o dar iki tol, kol pasirodys spausdinti leidiniai, kaip įmanoma greičiau atnaujintą medžiagą mokytojai ir mokiniai galės surasti skaitmeninėje „Eduka klasė“ aplinkoje, kuri šiuo metu yra nemokama.
Norime kartu paskatinti mokyklų lenkų kalba mokytojus aktyviai išsakyti pastabas mūsų leidiniams – į jas būtinai atsižvelgsime atidžiai pataisydami naujus leidimus. Tikime, kad mokydamiesi pagal tokią pačią medžiagą, kaip ir mokiniai, besimokantys lietuvių kalba, vaikai turi privalumų, nes jų turinys yra glaudžiai susijęs su vaiko gyvenamąja aplinka ir šalies kontekstu. Jie taip pat gali lengvai derinti vadovėlius keliomis kalbomis. Dėl to esame atsakingi, kad leidiniai būtų kruopščiai parengti ir patikrinti – šiuo metu dirbame, kad tai užtikrintume.“
