Mergina užaugo dizainerių šeimoje, todėl jai nebuvo svetimas meniškas pasaulis. Eglė, kaip ir tikriausiai labai daug jaunuolių, norėjo tapti aktore, todėl bandė įstoti į vaidybą. Deja, neįstojo. „Nežinia, ar deja“, – dabar sako Eglė. Nors po aštuonerių metų beveik sunyko mokykloje esantis menas, bet E. Stasiulytė užaugo ugdoma gero skonio, todėl savo ateitį tikrai siejo su menu. Mama įtikino dukrą nueiti į Lietuvos edukologijos universitetą (LEU) ir bandyti įstoti į teatro pedagogiką. „Nuėjau, nors nenorėjau čia studijuoti. Su draugais išvažiavau į Taize kaimelį, esantį Prancūzijoje. Manęs nebuvo Lietuvoje, kai sužinojau, jog įstojau, todėl mano tėvai nuėjo ir pasirašė už mane dokumentus“, – prisimena Eglė. Mergina prisipažįsta, kad iš pradžių nesuprato, ką veikia šiame universitete. Tačiau pradėjusi studijuoti ir susitikusi su specialybės dėstytojais tikrai nustebo tuo, kokie neįtikėtinai nuostabūs žmonės moko studentus. Praėjus ketveriems studijų metams, mergina sako galinti drąsiai į akis pasakyti savo dėstytojams: „Ačiū, kad išmokėte tiek svarbių dalykų, o svarbiausia – mylėti pedagogo darbą“.
Teatro ir kino pedagogai nuolat kalba apie pedagogo tarnystę ir tai, ką reiškia ugdyti jaunąją kartą. „Neabejoju, jog kada nors eisiu mokyti vaikų. Šios studijos padėjo man išmokti, kaip prieiti prie žmogaus, jį atverti ir įkvėpti, kaip tikėti žmogumi ir jį palaikyti. Visus studijų metus taip su manimi elgėsi mano dėstytojai. Nors man ir nesisekdavo, jie sėdėdavo ir padėdavo išspręsti esančias problemas. Savo dėstytojams aš galėdavau paskambinti bet kuriuo metu. Žinojau, jog jie padės, jei bus labai svarbu. Tokias pamokas atsiminsiu ilgai. Čia išmokau tikėti rytojumi, net jei nežinai, ar rytojus bus gražus“, – tikina LEU studentė. Eglė sako, kad su grupės draugais vis pakalba, jog jų specialybė – gyvenimo mokykla. „Čia mes išmokome vienas su kitu bendrauti, nes beveik visos studijų užduotys yra bendros. Išmokome ieškoti kompromisų, kai to daryti nesinori, atsiverti ir pasakyti, ką jaučiame, net jei nežinai, ar tai gerai. Mes čia suformavome savo mintis ir idėjas apie teatrą, kiną, meną. Apie žmogų“, – teigia studentė.
Teatro ir kino pedagogika jungia dvi sudėtingas ir įdomias sritis – teatro ir kino meną ir asmenybės ugdymą.
Pasak Eglės, pedagogas – žmogus, kuris padeda atsiskleisti kitam žmogui. „Ketverius metus patys mokėmės atsiskleisti. Mes vis dar skleidžiamės, bet dabar esame parengti padėti atsiskleisti ir kitiems, mūsų būsimiems mokiniams. Pedagogas – žmogus, kuris neparodo, kaip reikia kažką atlikti, bet yra šalia ir diskutuoja apie tavo pasirinkimus, kreipia tave tinkama linkme, o jei nugriūni, tai pakelia ir padeda eiti toliau. Manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje trūksta tikrų pedagogų. Daug žmonių moko kitus, nes jaučiasi svarbūs tai darydami, o juk svarbus yra mokinys, o ne tu. Todėl studijos mane išmokė primiausia matyti savo mokinį ir žiūrėti, ko jam dabar labiausiai reikia, kaip jam tai geriausiai parodyti“, – pasakoja mergina.
Teatro ir kino pedagogika – nauja, nė vienoje kitoje šalies aukštojoje mokykloje nevykdoma, studijų programa. Teatro ir kino pedagogika jungia dvi sudėtingas ir įdomias sritis – teatro ir kino meną ir asmenybės ugdymą. Studentai mokosi vaidinti, šokti, režisuoti, kurti kino filmus ir lėlių spektaklius, tyrinėti, kaip kūryba gali padėti atskleisti naujas asmenybės (tiek pačių studijuojančių, tiek vaikų ir jaunimo) spalvas ir praturtinti žiniomis, gebėjimais, kompetencijomis. Programos absolventai galės sekti ir inicijuoti teatro ugdymo proceso naujoves, plėtoti ugdytinių kūrybinės raiškos ir meno suvokimo, bendrakultūrines kompetencijas, dirbti teatro ir kino pedagogais įgyvendinant vaikų ir jaunimo teatro ugdymo programas, kitas teatrą ir kiną integruojančias meninio ugdymo programas įvairaus tipo švietimo ir/ar kultūros įstaigose: bendrojo ugdymo mokyklose, neformaliojo vaikų švietimo mokyklose, kultūros ir laisvalaikio centruose.
